Sausio 24-osios vakarą Vilniuje atidarytas jau keturioliktasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Šiais metais dvylikoje Lietuvos miestų bus parodyti 26 filmai ir surengti net 144 seansai. XFM radijo laidos „Nauja diena“ vedėja Ignė Lembutytė kalbino festivalio koordinatorę JUSTĘ LITINSKAITĘ.

Šių metų festivalio šūkis – „Pradžia“. Pakomentuokite plačiau.

Šių metų renginyje bus ir pastebimų, ir nepastebimų pradžių. Festivalį organizuoja nauja komanda, tai, galima sakyti, yra nematoma pradžia. Iš esmės kiekvienas filmas – ko nors pradžia, kurią herojai išgyvena skirtingai.

Kuo šis festivalis skirsis nuo ankstesnių?

Šiame festivalyje parodysime daugiau naujų filmų. Retrospektyvai kiekybiškai skiriama šiek tiek mažiau dėmesio, tačiau jos – ne mažiau reikšmingos.

Trumpai apžvelkite programą. Ką rekomenduotumėte pažiūrėti?

Iš viso bus parodyti 26 filmai ir surengti net 144 seansai. Be pagrindinės programos, kurioje bus rodomi naujausi pastarųjų metų filmai, bus suteikta galimybė pamatyti dvi retrospektyvas: genialaus režisieriaus Henry George'o Clouzot darbus ir filmus su kino ikona Romy Schneider. Yra atskira programa vaikams.

Rekomenduočiau nepraleisti Alexo Lutzo „Gy“, kuriame režisierius ir pats vaidina, ir scenarijų parašė. Dokumentikos stiliumi pastatytas, labai komiškas, nors nagrinėja itin rimtas, šiek tiek liūdnas šeimynines temas.

Tikrai linksmas šeimyniškas filmas „Gasparas vestuvėse“ (rež. Antony Cordier). Jame pasakojamos skirtingų kartų problemos, daug kurioziškų ir netgi ekstravagantiškų situacijų.

Be to, siūlyčiau pažiūrėti Marion Vernoux komišką darbą „Besmegenis“. Apskritai visi filmai verti dėmesio. Programa – ganėtinai įvairi, tad kiekvienas galės pasirinkti sau artimą. Yra ir jaunų režisierių, ir žinomų grandų filmų.

Pakomentuokite retrospektyvas.

Kaip minėjau, jos skirtos detektyvo žanro profesionalui H. G. Clouzot ir vokiečių kilmės kino ikonai R. Schneider, kuri karjeros viršūnę pasiekė Prancūzijoje.

Retrospektyvos labai įdomios. Pamatysime visą H. G. Clouzot kūrybos raidą: pradedant gana lengvu detektyvu „Auksakalių krantinė“, po to kiek rimtesniais ir įtampą kuriančiais filmais „Apsėstieji“ arba „Varnas“ ir baigiant paskutiniu šio režisieriaus darbu „Įkalintoji“, kurio neoestetika kadaise kėlė perversmą.

R. Schnaider atminti bus rodomi trys filmai: „Sezartas ir Rozali“, „Maksas ir metalo prekeiviai“ bei „Tai, kas svarbiausia“.

Abi retrospektyvas jungia gana naujas dokumentinis filmas „Pragaras“, kuriame turėjo vaidinti R. Schneider. Filmas ekranų nepasiekė, nes nebuvo įgyvendintas iki galo dėl įvairių – tiek asmeninių, tiek darbinių – aplinkybių. Tuo laiku (filmuotas 1964 metais) jis buvo labai novatoriškas, naudoti specifiniai optinio meno sukurti efektai. Šis filmas įdomus ir kinematografiškai, ir istoriškai. Jis jungia dvi asmenybes, kurios galėjo bendradarbiauti, bendradarbiavo, tačiau rezultato niekada taip ir nepamatė.

O kokia programa vaikams?

Parodysime du animacinius filmus „Paveikslas“ ir „Luizės žiema“. Jų estetika labai skiriasi nuo populiaraus animacijos žanro. Šie filmai – labai liūdni, tapybiški, ganėtinai rimtas temas gvildenantys ir puikiai tinkantys visai šeimai. Tiesa, uždėjome amžiaus cenzą – filmai skirti vaikams nuo septynerių metų. Tiesiog manome, kad jaunesniems žiūrovams gali būti sunku suprasti.

Per pertrauką užsiminėte apie iššūkius. Papasakokite apie juos XFM radijo klausytojams.

Netikėtų siurprizų patyrėme kūrybiniame procese – vienas filmas mus pasiekė klaidingu formatu. Turėjome paplušėti, kad Lietuvoje žiūrovai jį galėtų pamatyti. Neatskleisiu filmo pavadinimo, tebūna paslaptis.

O kuo jus žavi prancūziškas kinas?

Suprantama, kiekvienos šalies kinas yra specifinis, turi savo estetiką ir temas, kurias nagrinėja, nors šiuo metu ir jos taip pat yra globalios, visiems vienodai svarbios. Bet prancūzų kinas yra kiek kitoks, jis žavi elegancija, drąsiomis, kartais net kontroversiškomis temomis, netikėtumais – atrodo, tarsi nieko ekrane nevyksta, bet baigiasi netikėtais atradimais.

Parengė Ilona Petrovė