Izaokas Glikas (kairėje). Pauliaus Račiūno nuotrauka

Sausio 24 dieną Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre buvo atidarytos dvi parodos: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“, pasakojanti apie žmones, nacių okupacijos metais gelbėjusius ir slėpusius žydus, ir keliaujanti paroda „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“, jau aplankiusi Briuselį, Amsterdamą ir Bratislavą, pristatanti gelbėjimo istorijas iš dešimties Europos šalių, pateikdama jas platesniame istoriniame kontekste.

905 Lietuvos piliečiai yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiais žydus. Europoje tokių asmenų – per 30 000. Parodose galima susipažinti su jaudinančiomis žmonių, išsaugojusių žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, istorijomis.

Parodų atidarymo metu savo istorija pasidalijo Izaokas Glikas, Kauno žydų bendruomenės narys, kuris pats slapstėsi nuo nacių teroro. Jis pasakojo, kad jo šeimai padėjo daugiau nei dvidešimt šeimų, kai kuriais atvejais tai buvę žmonės, kurie patys beveik neturėjo kuo pasidalinti, bet vis tiek iš paskutiniųjų besistengę pagelbėti.

IZAOKAS GLIKAS: O apie gelbėtojus galiu tik tiek pasakyti – tie, kurie darė tą kilnų darbą, yra šventi žmonės. Tai yra pasiaukojimas, pasiaukojimas net tik dėl žūvančiųjų, bet ir dėl tautos, dėl žmonių ir žmogiškumo.

Izaokas Glikas: „Visi turėjo dideles, doras širdis ir buvo šventi žmonės“

Aš vienas iš vadinamųjų išgelbėtų vaikų, man karo pradžioje buvo 7 metai, lankiau lietuvišką darželį ir turėjau gerą bičiulį – Juozuką, kuris mane globodavo. Ir mes su juo daug kalbėdavome. Taip aš išmokau gerai lietuviškai. Tada prasidėjo persekiojimai, todėl man buvo paprasčiau, aš neišsiskyriau iš kitų paauglių.

Žydų šeimose paprastai buvo bendraujama gimtąja kalba, vaikai prastai kalbėjo lietuviškai – tik tiek, kiek reikėjo nueiti į turgų, parduotuvę, paklausti, kiek višta kainuoja, ir taip toliau.

O apie gelbėtojus galiu tik tiek pasakyti – tie, kurie darė tą kilnų darbą, yra šventi žmonės. Tai yra pasiaukojimas, pasiaukojimas net tik dėl žūvančiųjų, bet ir dėl tautos, dėl žmonių ir žmogiškumo.

Mus, mūsų šeimą slėpė, buvome mama ir trys vaikai – aš ir dar dvi seserys. Mus slėpė daugiau kaip dvidešimt šeimų. Ne žmonių, bet šeimų lietuvių kaimuose.

Kai mes slapstėmės, man teko girdėti tokį šeimininkų pokalbį. Šeimininkas žmonai Onai sakė: „Mes užsitrauksime bėdą.“ Ji paklausė: „Kodėl?“ „Tai va, mes laikome žydelką ir žyduką. O kas gali žinot, kad kaimynai ar kas nors nepaskųs?“ Bet ji atsakė: „Mes – katalikai ir privalome jiems padėti. Juk jie yra mūsų Dievo vaikai.“

Su manimi šitie žodžiai nuo vaikystės iki šios dienos... Aš jų nepamirštu, nes tai yra tiesa ir atsidavimas. Tokių žmonių mūsų šeimą gelbėjo daug, kai kurie buvo ūkininkai, tokie kaip Jonynas, Stanaičiai, Poniškaičiai, Dubininkai. Jiems reikėjo dalintis ir duonos kąsniu, ne visi tiek turėjo, kad kitą šelptų.

Vienąkart mums su mama žmonės liepė eiti į tokį ūkį, sakė: „Tiesiai eikit taku ir nueisit.“ Mes ėjome sausio mėnesį, naktį, švietė mėnulis, ir buvo dvidešimt laipsnių šalčio. Aš pakeliui įlindau į kūgį ir pasakiau: „Daugiau aš niekur neisiu.“ Mama mane apgaubė vilnone skara, ir mes nuėjome. Baladojomės, beldėmės į duris, šunys lojo, ir mums pagrasino, kad juos paleis, jeigu neišeisime, nes slankiodavo visokių negeros valios žmonių.

Izaokas Glikas. Pauliaus Račiūno nuotrauka

IZAOKAS GLIKAS: Taigi tarp tų, kurie mums padėjo, buvo žmonių nevienodų materialinių galimybių, bet visi turėjo dideles, doras širdis ir buvo šventi žmonės – padėjo kiek galėdami, gelbėjo mums gyvybę.

Mes nuėjome į tvartą. Ten tokia šiluma padvelkė, taip gerai buvo, aš pasakiau: „Jau čia tai tikrai aš miegosiu.“ Bet vis tiek šunys lojo. Išėjo šeimininkė, tarė: „Jeigu jūs iš čia neišeisit, paleisim šunis.“

Mes išėjome. Vėl ėjome per sniegą ir žiūrime – tokia trobelė. Pasibaladojome naktį, nežinau, kelintą valandą, bet buvo jau tamsu. Atidarė duris, ir į mus žiūri – kas čia tokie? Sakome: „Mes esame vargani žmonės, nieko neturime, bet gal priimsite pernakvoti?“ Mus įvedė į kambarį, į tą namelį, pakūrė krosnį, sušildė, mano kojas sušildė vandenyje, kažkodėl ištepė žibalu ir apnakvindino mus klėtyje. Atnešė įkaitintų plytų, į rankšluosčius įsuko, ir mes miegojome. Kai rytą atsikėlėme, mūsų apklotas buvo apšalęs.

Vieni turėjo galimybę, bet niekuo nepadėjo, o kiti – iš paskutiniųjų. Tie, kurie mums padėjo, buvo brolis ir sesuo, neturtingi, dirbę samdiniais. Žiemą jie būdavo namuose, turėjo ožkelę. Jie mums ir pieno davė, ir visa kita.

Taigi tarp tų, kurie mums padėjo, buvo žmonių nevienodų materialinių galimybių, bet visi turėjo dideles, doras širdis ir buvo šventi žmonės – padėjo kiek galėdami, gelbėjo mums gyvybę.

Toliau mane globojo kunigas Skeltys. Tas kunigas buvo salezietis, o saleziečių tikslas – padėti jaunimui. Ten karo metais buvo daug pabėgėlių vaikų, kurie lankė mokyklą, ir aš ten buvau. Dabar ta vieta vadinasi Panemunė, ten buvo toks vienuolynas ir mokykla. O po to ten kilo neramumų, mane paslėpė pas vieną iš ten buvusios mokyklos mokytoją.

Po to sulaukėme keturiasdešimt ketvirtųjų metų, ir mama mane surado, ėjo manęs pasiimti maždaug penkiasdešimt šešis kilometrus pėsčia.

Kai pasaulio teisuoliams buvo teikiami medaliai, aš ten irgi buvau, manęs paprašė pasisakyti. Kaip tik ir pabrėžiau, kad žmonės, kurie vadina tautą žydšaudžiais, yra irgi nedori. Jie nežino, kiek Lietuvoje yra tokių šventų žmonių, kurie gelbėjo kitus nuo mirties.

Parodas, skirtas žydus nuo Holokausto gelbėjusiems žmonėms, galima pamatyti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).