Bence Balla Schottner. Unsplash.com

Praėjusią savaitę Davose į susirinkusiuosius pasaulio lyderius kreipėsi jauna švedė, 16 metų amžiaus Greta Thunberg. Trumpoje savo kalboje apie globalias aplinkosaugos problemas ši jauna švedė aiškiai ir stipriai išsakė perspėjimą ir primygtinį reikalavimą tiems, kurie turi galią priimti svarbius sprendimus: „Mūsų namai dega… Dažnai suaugusieji sako, jog mes turime suteikti jauniems žmonėms vilties. Bet man nereikia jūsų vilties, aš noriu, kad jūs imtumėt panikuoti, noriu, kad jūs jaustumėt tokią baimę, kokią jaučiu aš… Ir aš noriu, kad jūs veiktumėt. Noriu, kad jūs elgtumėtės taip, kaip elgiamasi, kai dega namai. Nes mūsų namai dega...“

Beveik tuo pačiu metu Panamoje į Pasaulio jaunimo dienas susirinkęs jaunimas taip pat kreipėsi į pasaulio ir Bažnyčios lyderius, išreikšdami rūpestį dėl aplinkos. Cituodami popiežių Pranciškų, jie perspėja: „Smarkiai pablogėjo mūsų bendrieji namai“ (LS 61).

Gali būti, kad daugeliui mūsų, kuriems aplinkosauga nėra kasdienis darbas, ši sritis reiškia tik tiek, kad stengiamės kiek įmanoma rūšiuoti šiukšles, perkame ekologišką maistą bei įvairias naudojamas priemones ir žinome, kad tai susiję su globaliniu atšilimu.

Joshua Sortino. Unsplash.com

Kalbant apie pastarąjį, iš tiesų yra daug ir įvairių, dažnai aršiai oponuojančių nuomonių. Kad globalinis atšilimas vyksta, prieštaraujančiųjų sunku rasti, tačiau apie šių reiškinių priežastis, o svarbiausia, kiek prie to prisideda žmogus ir kiek, keisdami savo elgesį, galime pakeisti šiuos įvykius, diskutuojama daug. Moksliniais argumentais, tyrimais ir eksperimentais remiasi visi šių diskusijų dalyviai. 

Enciklikoje Laudato Si apie tai užsiminė ir popiežius Pranciškus, perspėjo apie gamtoje vykstančius sparčius pokyčius bei žmogaus įtaką jiems. Ir buvo smarkiai dėl to sukritikuotas, neva pasidavė globalinio atšilimo šalininkų propagandai. Tokia kritika šiek tiek sukompromitavo ir pačią encikliką, o tiksliau – sutelkė dėmesį į temą, kuriai popiežius skyrė kelis sakinius keliuose enciklikos paragrafuose, todėl nuošalyje liko kitos jo įžvalgos, pasiūlymai ir kvietimai kartu rūpintis bendrais namais.

Apie globalinį atšilimą ir būtiną pasaulio galingųjų atsakomybę bei spartų veikimą jį kontroliuojant kalba ir Panamoje susirinkusio jaunimo manifestas. Tik tai nėra vienintelis reikalavimas, taip pat tai nėra vienintelė tema, susijusi su aplinkosaugos krizėmis. Bažnyčia, leisdamasi kartu su jaunimu į šiuos pokalbius, ne tik suteikia jiems kalbėjimo platformą ir tam tikrą girdimumą, bet ir platesnį požiūrį į aplinkosaugos krizę.

John Cameron

Ar vidutinės pasaulio temperatūros sumažinimas yra įmanomas, ar tai padės išvengti visuotinio atšilimo, kiek ir kaip prie to prisideda žmogaus veikla – tirti ir atsakyti turi mokslininkai. Mūsų, vartotojų, gamintojų, taip pat sprendimų priėmėjų, darbas – būti pasiruošusiems padaryti viską, kad įveiktume aplinkosaugos krizę. Tačiau atmosferos temperatūra yra tik vienas rodiklis, neatskleidžiantis nei problemų, nei sprendimų kompleksiškumo.

Skaitant manifestą matosi, jog jaunimas girdi Bažnyčią, kuri siūlo platesnį požiūrį ir perspėja, jog ekologinių klausimų negalime spręsti izoliuotai. Aplinkosaugos krizė taip pat yra ir socialinė bei kultūrinė krizė. Mūsų bendri namai dega, bet ne tiek dėl atšilimo, kuris, daug kas pasakytų, ir neišvengiamas, ir normalus gamtos reiškinys, bet dėl mūsų požiūrio tiek į aplinką, tiek vienam į kitą. Viskas yra susiję, todėl Bažnyčios kvietimas „… apmąstyti bei aptarti visuomenės gyvenimo ir išgyvenimo sąlygas sąžiningai suabejojant plėtros, gamybos ir vartojimo modeliais“ (LS 138) yra kur kas didesnis iššūkis nei dažnai abstrakčios ir nuo kasdienybės nutolusios diskusijos apie globalinį atšilimą. Tai kvietimas konkrečiam veiksmui, nesvarbu, kokių sprendimų galią turime. Toks visuminis požiūris taip pat atskleidžia, jog rūpinimasis ekologija negali būti antrarūšis klausimas tikintiesiems. Jei rūpi vargšai – turėtų rūpėti ir jų gyvenamoji aplinka, jų ekonominis pajėgumas atsigauti po patirtų gamtinių katastrofų ar galėjimas prisitaikyti prie kintančių gamtos sąlygų. Jei svarbus dvasinis gyvenimas – turėtų būti svarbi ir sveika, tausojanti fizinė aplinka ar sąžiningi darbo santykiai. Viskas yra susiję.

Kiekvieni namai ir kiekviena bendruomenė gali vystyti „integraliąją ekologiją“ (LS 137), kuri apima ne tik mūsų požiūrį, įsitikinimus bei veiksmus perkant, gaminant, vartojant, bet ir mūsų santykį su stokojančiaisiais, mūsų įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą, bendros fizinės aplinkos, taip pat tarpusavio santykių kūrimą bei švarinimą.

Manifestą jaunimas pradėjo ne nuo reikalavimų lyderiams, bet nuo asmeninio įsipareigojimo pirmiausia keisti savo pačių įpročius kasdienėje veikloje, taip pat įsipareigojimo „judinti“ atsakinguosius Bažnyčioje, kad keistųsi ir bendruomenių įpročiai vartojant, bendraujant, rūpinantis  aplinka, sąžiningai elgiantis su savais darbuotojais. 

Cathopic.com nuotrauka

Integraliosios ekologijos ugdymas galėtų būti sritis, į aktyvesnį Bažnyčios gyvenimą įtraukianti pasauliečius. Tai ir evangelizacijos sritis, kurioje gali susitikti ir kurti tiek tikintieji, tiek netikintieji. Juk kalbame apie bendrus namus. Būtent tokiam veikimui kviečia katalikiškas jaunimas.

Jaunimo kalbėjimas apie ekologiją būtent Bažnyčios prieglobstyje rodo du svarbius dalykus. Pirma, jaunimas aiškiai pasakė, jog nėra abejingi, prisiima atsakomybę patys ir budi stebėdami, kaip savo įsipareigojimus vykdys tie, kurie turi galią daryti reikšmingus ir globalią įtaką darančius sprendimus. Antra, Bažnyčia visu savo autoritetu ir resursais suteikė balsą jaunimui. Ir ne tik sudarydami galimybę organizuoti konferenciją aplinkosaugos tema prieš Pasaulio jaunimo dienas. Jaunimo balsą labiausiai stiprina atnaujintas Bažnyčios dėmesys aplinkosaugos krizei. Toks dėmesys ne tik telkia įvairių sričių specialistus ieškoti tinkamų ir daugiasluoksnių sprendimų, bet taip pat išplečia mūsų žvilgsnį, tai yra Bažnyčia apie aplinkosaugos krizę kalba ne tik kaip apie gamtos apsaugos problemą, bet kaip apie socialinę ir kultūrinę problemą. Čia taip pat matome, kaip Bažnyčia ir jaunimas bendradarbiauja: vyresnieji perteikia savo išmintį ir sukauptą patirtį, o jaunimas rodo būtinybę neatidėliojant aktyviai ir sparčiai imtis konkrečių veiksmų.