Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras, Archmap.lt

„Architektūros kritika: Lietuvos bibliotekos“ interaktyviame Lietuvos architektūros žemėlapyje Archmap.lt – kritinių straipsnių ciklas, analizuojantis architektūrą ne vien kaip estetinį, kompozicinį, tūrių ir struktūrinių sprendimų darinį, bet ir aptariantis, kam šie pastatai yra skirti – jų programą, instituciją ir naudotojų veiklos galimybes.

Birštono biblioteka įsikūrusi rekonstruotose ir išplėstose buvusios universalinės parduotuvės patalpose. Paprastas utilitarios parduotuvės pastato kiautas pakito, bet lakoniška struktūra juntama ir naujose bibliotekos erdvėse. Išilgai gatvės įsitaisęs neaukštas statinys savo masteliu nestelbia kaimynų, o vitrinomis sukimba su jį supančiu miesto gyvenimu ir veidu atsigręžia į platų šaligatvį, kuriuo lėtai kursuoja kurorto svečiai.

Pastato vertikalių ryšių branduolys – įėjimo ir laiptinės blokas numatytas viename statinio krašte, o likusi erdvė skirta veiklai vykdyti nepaisant to, ar tai universalinė parduotuvė, ar biblioteka. Aiškus, kone funkcionalistinis planas. 

Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka

Rekonstravus pastatas ūgtelėjo, dabar jį sudaro trys aukštai. Du pirmieji atviro plano aukštai skirti lankytojams: pirmo aukšto erdvė skirta vaikams, paaugliams, jaunimui, antras skirtas suaugusiesiems. Trečiame aukšte įsikūrusi administracija. Kertiniai lankytojams skirtų aukštų elementai – tai pailga neformalesnė erdvė, esanti ties gatvės fasadu, įėjimo / lifto holo zona ir likusi didžioji aukšto dalis skirta knygų lentynoms.

Dar smulkiau šie aukštai zonuojami stiklo pertvaromis ir baldais į lokalesnes funkcines erdves. Į gatvę atsukta pastato dalis dengta stiklo vitrinomis, o priešingoje pusėje esančiame fasade patalpas supa siauros, horizontalios langų juostos, kurios užtikrina apšvietimą, bet mažiau blukina knygas. Patraukliausia ir lankytojų labiausiai naudojama erdvė yra prie stiklo vitrinų, ten, kur atsiveria gatvės perspektyva, pro šalį neskubėdami plaukia praeiviai. 

Bibliotekai skirta vieta užtikrina šios institucijos matomumą ir reikšmę mieste. Biblioteka įsikūrusi centrinėje miesto gatvėje, vedančioje nuo įvažiavimo į miestą ir autobusų stoties koncentruotos senamiesčio zonos link, kurioje verda kurorto gyvenimas. Ūgtelėjęs pastato tūris kiek aukštesnis už aplinkinius pastatus ir gerai matomas. Pastato įėjimas – tai simboliškai akcentuotas, du aukštus stiklo vitrina sukabinantis portalas. Ši stiklo plokštuma apsupta masyviomis sienomis, apklijuotomis dekoratyvinėmis plytelėmis. Durų link veda keli laipteliai ir šone įsiterpęs pandusas, skirtas skirtingas judėjimo galimybes turintiems lankytojams. 

Pro aiškiai akcentuotą įėjimą patenkama į vestibiulį. O iš šio kelias į biblioteką sudarančias erdves išdėstytas nuosekliai: kuo toliau nuo įėjimo, tuo tylesnė ir uždaresnė patalpa. Pirmame aukšte – vaikų ir jaunimo erdvė, antrame – suaugusiųjų, trečiame – administracijos. Erdvių santykis hierarchinis, jų išdėstymą grindžia keli veiksniai.

Pirma, pagal tai, kaip dažnai lankytojai ateina ir išeina iš bibliotekos erdvių, kaip intensyviai jose juda. Judėjimas kiek atsiejamas nuo buvimo (rest) erdvių, kad per susikaupimo reikalaujančias erdves tranzitas būtų mažesnis. Erdvės atskiriamos ir garso atžvilgiu į tylesnes ir įsileidžiančias garsą. Pavyzdžiui, Vaikų skaitykla direktorės sprendimu įkurta pirmame aukšte, kad vaikai galėtų greitai pasiekti pastatą, judėti į ir iš jo netrikdydami lankytojų, kuriems reikia daugiau susikaupimo ir tylos. Vaikai yra judrūs, jie ateina ir išeina. 

Estetiniu požiūriu pastatas yra paprastas. Stiprus vizualinis ryšys su gatve yra bene ryškiausia interjero savybė estetinės patirties aspektu. Pirmo ir antro aukštų struktūra atsikartoja. Skaityklose žmonės, baldai, resursai taip pat paskirstomi didėjančio privatumo linkme. Skaityklos erdvė užpildyta knygų lentynomis, kuriose suformuotos lankytojų darbo ar poilsio zonos. Įėję į skaityklą (vaikų ar suaugusiųjų) pirmiausia pamatysime centre stovintį aptarnavimo stalą. 

Apskritas aptarnavimo stalas, kurio idėją bibliotekos direktorė parsivežė iš Vienos, yra erdvės centre, apie jo funkciją suprantame ir iš informacinių užrašų. Savo centriškumu ir masyvumu jis kiek primena sekretorės stalą Jacque'o Tati filme „Playtime“, kai filmo protagonistas Monsieur Hulot atvyksta į biurų pastatą.

Jis gerai matomas, didelis. Tad nesusidursime su išnykstančio bibliotekininko kūno situacija, būdinga šiuolaikinėse (ypač nacionalinės reikšmės) bibliotekose. Šioje bibliotekoje darbuotojos užima centrinę poziciją. Tačiau tai ne kontrolės, o pagalbos pozicija, o tai atskleidžia bibliotekininkės matomumas – kiek mato ir kiek yra matoma darbuotoja už šio stalo.

Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka

Lankytojų darbo, laisvalaikio ar vaikų požiūriu žaidimų zonos nėra tiesiogiai vizualiai susietos su bibliotekininkės stalu. Šios zonos yra ties langais, pastato dalyje iš gatvės pusės, atskirtos stiklo pertvara, taip pat skaityklos gilumoje prie sienos, tarp lentynų. Kad stalas yra pagalbos vieta, liudija ir stebėtas santykis tarp lankytojų ir darbuotojų. Pavyzdžiui, Vaikų ir jaunimo skaitykloje vaikai ir darbuotojos šnekučiavosi, ėmė, rekomendavo knygas. Veikiau galima palyginti su žmogiškųjų ryšių centru, baru, prie kurio mėgsta rymoti dažni lankytojai, negu su kontroliuojančia instancija. 

Vaikų ir jaunimo skaityklos erdvė baldais suskirstyta į smulkesnes zonas. Centrą sudarantį bibliotekininkės stalą supa lentynos, tarp kurių įkurtas stalas lankytojų veikloms. Skaityklos gilumoje įrengtos vaikams skirtos kompiuterizuotos darbo vietos. Vaikų skaitykloje išskirta zona paaugliams – jaunimui, kurioje rasite ir stalo futbolą.

Minkšti baldai ir nedideli staliukai, apsupti lentynomis, sudaro nedidelę jaukią erdvę. Tai gana išskirtinis, nors labai svarbus dalykas bibliotekose, kuriose ne visada yra vietos paaugliams. Už stiklo pertvaros, palei langą į gatvę įkurta žaidimų erdvė ir skaitykla mažiesiems. Baldai – lentynos, staliukas, kėdės – čia pritaikyti vaikams. Pirmame aukšte taip pat rasime ir makerspace erdvių, kurias įkuria šiuolaikinės bibliotekos. Šiame aukšte garsas neribojamas. Bet pokalbiai tarp vaikų, tarp jaunuolių, tarp laikytojų ir bibliotekininkų pasklinda erdvėje vieni kitiems netrukdydami. 

Pakilęs į antrą aukštą laiptais ar liftu patenki tiesiai į skaityklą – erdvė laisvai įsilieja, nėra jokių barjerų. Aukšte yra mažesnių patalpų, pavyzdžiui, skirta darbui kompiuteriais ir Kraštotyros skaitykla. Suaugusiųjų skaitykloje fizinį, simbolinį ir sąryšio centrą atviro plano erdvėje taip pat užima bibliotekininkių stalas. Centrinė erdvė pripildyta knygų lentynų, išdėstytų taip, kad lankytojui būtų patogu tarp jų judėti, lengva pasiekti norimą temą.

Pastatą laikančios kolonos panaudotos knygoms eksponuoti, o stiklo pertvara – ekspozicijų erdve. Tarp lentynų įkurdinti keli staliukai, prie kurių pasislėpęs nuo visų akių gali atsiduoti savo darbui. Stiklo pertvara atskirta skaityklos erdvė, labiausiai identifikuojama kaip periodikos skaitykla, tačiau tai pagrindinė skaityklos erdvė, kurioje lankytojai gali prisėsti ir užsiimti savo veikla. Čia šviesu, matomas miestas, medžiai ir kitoje gatvės pusėje esančių namų stogai.

Lankytojams siūlomas klasikinis darbo scenarijus – dauguma stalų sustatyti klasės principu, nors esama ir skaitytojus susiejančių stalų, o patalpos kampe įkurta poilsio zona su minkštasuoliais. Taigi visa antro aukšto erdvė aiškiai orientuoja lankytoją, suteikia galimybių patogiai ir paprastai lankytojo patirčiai. Čia yra ir aiškus informacijos centras, ir galimybė apžvelgti visą erdvę, ir užmegzti santykį su kitais lankytojais, ir pasislėpus tarp knygų lentynų atsidėti individualiam darbui. Toks skaityklos užpildymas nėra estetiškai išraiškingas ir labai socialiai aktyvinantis, tačiau jaukiai ir paprastai, o kartu apgalvotai įkurdinantis svarbiausias bibliotekos paskirtis. 

Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka

Trečias aukštas skirtas administracijai, čia sutelkti darbuotojų kabinetai, personalo virtuvėlė. Čia yra patalpa, naudojama kameriniams renginiams, mokymams, o aukšto kampe suprojektuotas balkonas. Trečias aukštas pastato tūryje išreikštas kaip tamsaus stiklo antstatas, užklojęs dviaukštį lankytojams skirtą bloką. Virš antstato kybo šiek tiek išlindęs laibas stogas. Tai tarsi pastatas virš pastato – dviejų aukštų masyvesnis tūris skirtas lankytojams, virš jo sklendžia lengvesnis administracijos aukštas. 

Papildoma struktūra – metaliniai išorės laiptai, kurių pirminė paskirtis – priešgaisrinė apsauga. Jie nusirango ties pastato šonu, suteikia bibliotekai intymumo ir pralaidumo, jais galima tiesiai patekti į antrą ar trečią aukštą. Taigi lankytojai gali įžengti tiesiai į skaityklą, o darbuotojos – į kabinetus, ne pereidamos kelias erdves, o tiesiai iš lauko. Dėl jų suaugusiųjų skaitykla tampa ne tokia uždara ir izoliuota. Ypač vasarą, kai pastate karšta ir durys į juos atveriamos norint įleisti šviežio oro. Jie traukia ir kaip prisėsti siūlanti struktūra, tampa aktyviu pastato fiziniu ryšiu su išore, kurio bibliotekai kiek trūksta. Biblioteka tvirtai įtaisyta urbanistiniame audinyje, tačiau institucija norėtų išplėsti savo veiklas į lauką, turėti lauko skaityklą. 

Lauko skaitykla kol kas yra tik planuose, bet biblioteka jau dabar išplečia savo įprastines veiklas gausiai įgyvendindama į biblioteką ir bibliotekos pritraukiančius renginius. Bibliotekoje galite pasiskolinti šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, pamegzti, dalyvauti terapinio skaitymo grupėje, kurioje apie skaitinius diskutuojama su psichologe, išsispausdinti 3D spausdintuvu, dalyvauti užsiėmime, kuriame naudojami virtualiosios realybės akiniai. Visa tai vyksta greta bibliotekoms jau įprastų parodų, skaitymų, paskaitų, koncertų ir kitų kultūros renginių, vykstančių ne tik bibliotekos trečio aukšto salytėje, bet ir Birštono kurhauzo salėje, sanatorijose, po atviru dangumi. 

Kaip jau minėta ankstesniuose šio ciklo straipsniuose, garsas – labai svarbus aspektas, vertinant bibliotekų architektūrą. Bibliotekos akustinės atmosferos turėtų būti projektuojamos taip, kad ir sudarytų galimybių atsirasti ir tylesnėms zonoms, ir sudarytų vietos bendrauti. Birštono bibliotekoje garsas prislopintas, nei slegiančios tylos, nei didesnio triukšmo bibliotekoje nėra. Vasarą į skaityklas atsklinda miesto garsų – viduje karšta (kaip daugelyje viešųjų pastatų, kuriuose įrengti nevarstomi langai, o kondicionavimo sistemos nėra arba ji neveikia), tad atvertos durys į lauką (į lauko laiptus).

Skaitydamas periodikos skaitykloje truputį girdi, kaip kalbasi darbuotoja su skaitytoju, imančiu knygą. Architektūros ir interjero sprendimai nesudaro prielaidų nepalankiai susidurti lankytojų veikloms, o lankytojai vadovaujasi neformaliomis taisyklėmis – paisyti vienas kito. Visą atskirą aukštą užimanti Vaikų ir jaunimo skaitykla leidžia lengvai pasklisti vaikų balsams, kurie netrukdo norintiesiems susikaupti prie savų reikalų suaugusiesiems. 

Patalpos, kuri būtų specialiai suformuota kaip bendravimo, pokalbių erdvė, šioje bibliotekoje nėra, bet galima aptikti lokalių zonų, kurios tai kompensuoja. Pavyzdžiui, aptarnavimo salėje rasite minkštasuolių, kur galima susėsti keliese. Bet apsilankymo metu, kitaip negu Druskininkų, Utenos ar Zarasų bibliotekose, kur esama specifiškai bendrauti skirtų erdvių, čia tokios veiklos nepastebėjome.

Lankytojai skolinosi knygas, bendravo su bibliotekininkėmis, o ne tarpusavyje, skaitė laikraščius. Tokia susitikimų ir laiko leidimo vieta yra vaikų erdvė. Vaikams čia skirta tiek pat vietos, kiek ir suaugusiesiems. Jiems siūlomas platus praktikų spektras: yra vietos ir mažiausiems, ir jaunimui, ir ant minkštasuolių, ir prie stalo ar mažyčių stalelių. Apsilankymo metu vaikai žaidė kompiuterinius žaidimus, skolinosi knygas, bendravo tarpusavyje, drauge vartė knygas, kalbėjosi su bibliotekininkėmis. 

Biblioteka iš tiesų paprasta, ir joje pašaliniam lankytojui pritrūksta įspūdžio, bet jos erdvės gerai apgalvotos ir patogios nuolatiniam lankytojui. Kaip priimti šie sprendimai? Pasaulines bibliotekų formavimo tendencijas bibliotekų personalas ir dalis architektų žino. Lietuvą naujos tendencijos pasiekia per bibliotekininkų patirtį, įgyjamą keliaujant po užsienio bibliotekas, kur pamatomos bibliotekų erdvės įkvepia įgyvendinti panašius principus jų miestuose.

Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka
Birštono viešoji biblioteka. Autorių nuotrauka

Taip pat naujovės siūlomos architektų, atsižvelgiančių į tarptautines bibliotekų architektūros madas. Tad nors šiame straipsnių cikle nagrinėjami pastatai skiriasi, tačiau dauguma jų, pasitelkus architektūrą, įgyvendina šiuolaikinėms bibliotekoms būdingus principus: atvirumą, laisvo ir atviro plano dominavimą, vizualinius ryšius, lankytojų judėjimo laisvumą. Ypač patekimo atvirumą ir paprastumą. Bibliotekose atliekamos ir papildomos funkcijos – makerspace, „pasidaryk pats“, patalpų įkūrimas ir priemonių įvairiai materialiai kūrybai suteikimas, taip pat įvairūs lankytojų aktyvinimo būdai – nuo terapinio mezgimo, iki jogos ir šiaurietiško vaikščiojimo pamokų. 

Bibliotekininkės, ypač bibliotekos direktorė, dažnai semiasi idėjų per tiesioginę patirtį, įgytą lankantis užsienio bibliotekose. Architektai taip pat keliauja arba remiasi analogais – vizualiais pavyzdžiais, randamais internete ar žurnaluose. Bet net ir žvelgdami į panašius pavyzdžius bibliotekininkai ir architektai dažnai akcentuoja skirtingus projektų bruožus kaip esminius. Vieniems svarbu pastate vyksiantys darbo procesai, kitiems – erdvių išraiškingumas. Galbūt dėl to ne visuomet užsimezga prasmingas bendradarbiavimas tarp pastato autorių ir būsimųjų naudotojų.

Bibliotekininkės kartais apie nesutarimus su architektais atsiliepia kaip apie kovą, kurią pralaimėjus joms tenka ieškoti, kaip įkurti biblioteką ne visai jai tinkamose patalpose. 

Nors Birštono biblioteka atrodo patogi ir racionaliai įrengta, tačiau čia taip pat būta nesutarimo. Viena priežasčių gali būti ta, kad bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė ar personalo atstovės nebuvo įtrauktos į pastato konkurso komisiją, taip pat galėjo tik minimaliai dalyvauti svarstymuose apie projektuojamą biblioteką. Požiūriai išsiskyrė dėl kelių pastato sprendimų. Nebuvo įrengtas į trečią aukštą keliantis liftas, tad sunkiau laiptais judantiems lankytojams darbuotojos turi padėti patekti į trečiame aukšte vystančius renginius.

Direktorės teigimu, išsiskyrė požiūriai ir dėl lifto holo. Direktorė norėjo, kad pakilus laiptais ar liftu iš karto atsivertų skaityklos erdvė ir visas aukštas būtų vientisas. Architektai iš pradžių siūlė atskirti lifto holą nuo bendros antro aukšto erdvės ir tik vėliau sutiko su direktorės argumentais. Vienas ryškiausių projekto pasikeitimų taip pat įvyko išsiskyrus architektų ir personalo nuomonėms.

Trečiame aukšte greta darbuotojų kabinetų buvo numatyta daryti balkoną, o periodikos skaitykloje lubos kiltų iki pastato viršaus ir kabėtų išraiškingi (ir brangūs nedidelio bibliotekai skirto biudžeto kontekste) šviestuvai. Darbuotojos į savo kabinetus patektų balkonu. Toks sprendimas, kuris galėtų vienoje bibliotekos erdvėje atverti įdomesnę vizualinę perspektyvą, direktorės teigimu, sukeltų praktinių naudojimosi biblioteka problemų: skaitykla taptų siaura aukšta patalpa, jos erdvė susilietų su darbuotojų darbo ir tranzito erdve, tad vienintelė suaugusiesiems skirta skaitykla bibliotekoje taptų triukšminga. Darbuotojos turėtų mažiau privatumo (dėvėti sijonus gal tektų apskritai atsisakyti). Tokią erdvę sudėtingiau eksploatuoti riboto viešųjų bibliotekų biudžeto sąlygomis. 

Uždengus periodikos skaityklą, trečiame Birštono bibliotekos aukšte atsirado erdvė, kurioje vyksta kameriniai renginiai ir mokymai. Biblioteka turi ir renginių salę cokoliniame aukšte, tačiau žemomis lubomis suprojektuota salė bibliotekos direktorės įvardijama kaip nejauki ir kaip tokia nenaudojama. Tamsi, slegianti, ir lubos ranka pasiekiamos. Čia taip pat yra spintelių lankytojų daiktams pasidėti, tačiau jos tarp lankytojų nėra populiarios. Lipti į rūsį pasidėti palto norint paskaityti laikraštį – nepatogu. Jį gali pasikabinti tiesiog skaitykloje, kurioje stovi kabyklos. Tuščia, tarsi niekam nenaudojama ir pirmame aukšte esančio įėjimo holo erdvė. 

Projekte galimus įspūdingus, bet realybėje sunkiai palaikomus sprendimus galite pamatyti įvairiose bibliotekose: stoglangiai valomi retai ar užklijuojami lipdukais, kad neblukintų knygų, ties lubomis įrengtos palangės nugulamos dulkių.

„Turi būti gražu, bet turi būti ir praktiška“, – skamba galvoje kaip refrenas vienos bibliotekų direktorės išsakyta mintis. Būtinai taip, bet taip pat turi būti ir gražu. Tik tas grožis galėtų kilti iš specifinės vietos situacijos, nagrinėjant, kaip pastatas bus eksploatuojamas – kad jo gyvenimas nepasibaigia su atidarymu. Tokie banalūs dalykai – ar pavyks nuvalyti dulkes, ar nebus pernelyg triukšminga ir ar darbuotojos galės laisvai pasirinkti, kokį drabužį joms dėvėti – verti apmąstymo dalykai.

Projektuojant biblioteką, kaip ir bet kurį kitą visuomeninį pastatą, tenka ieškoti pusiausvyros tarp architektūrinės išraiškos ir praktiškumo. Estetika bibliotekų pastatuose ir architektūros suteikiamas malonumas yra labai svarbus, nes skatina apsilankyti, pasilikti, skaityti, pasivaikščioti tarp lentynų gražiose patalpose ir taip rasti dominančią knygą. Tačiau vizualus sprendimas projekte turėtų būti įsivaizduotas kaip reali materiali struktūra, kuri egzistuos laike bibliotekų biudžeto sąlygomis.

Praktiškumas ir estetika turėtų jungtis, o ne egzistuoti, vieno ar kito netenkant. Birštono bibliotekoje pusiausvyra, regis, labiau svyra praktiškumo nei estetikos link. Praktiškas ir apgalvotas bibliotekos interjeras – bibliotekos personalo bendro darbo su baldų gamybos įmone rezultatas. Architektai buvo pasiūlę vidaus projektą, tačiau jis, matyt, buvo tik preliminarus lankytojų zonų nužymėjimas – projekte per visas lankytojams skirtas patalpas, ar vaikų, ar suaugusiųjų, buvo nužymėtos ilgos lentynos, kurios verstų lankytojus ilgai eiti ratu, kad pasiektų reikiamą skyrių.

Tad, pasak direktorės, interjeras buvo planuojamas tiesiog erdvėje kuriant naudojimosi scenarijus, braižant ant grindų ir tiksliai skaičiuojant bibliotekai reikalingų baldų paskirtis. Nepaisant išvardytų nesutarimų, biblioteka su kaupu išpildo savo paskirtis, o atmosfera joje yra lengva ir maloni. Pastatas atrodo atviras lankytojams, patekimas laisvas (nėra net vartelių, o knygos nedingsta) ir neribojamas nei fiziškai, nei emociškai.

Laisvė spinduliuoja ir iš pačios institucijos ar net iš lentynose akį patraukiančių laisvalaikio knygų. Namas šviesus, per vitrinas juntamas miestelio pulsas, o tik įžengus pro duris pasitinka gyvybės kupinas Vaikų skyrius. Gatvės erdvę tarsi pratęsiančiame pirmame aukšte horizontali ne tik interjero erdvė, bet ir joje beišsimezgantys santykiai. Vaikai čia žaidžia, kalbasi, bendrauja – jokios įtampos, tylos ar tildymo. Įtampos nesijaučia ir kylant aukštyn į Suaugusiųjų skaityklą. Jautiesi laisvas ir laukiamas. 

Gal ir neverta šiame pragmatiškame pastate ieškoti inovatyvios ar įspūdingos architektūros estetikos. Jame nėra ekspresyvių erdvių ar akį traukiančių dizaino sprendimų, nestebina ir saugiais rusvais tonais dekoruotas fasadas. Vis dėlto ši biblioteka nesistengia apsimesti tuo, kas nėra, nebando stulbinti ekscentriškomis formomis ar baldais.

Tai paprastas paprastos bibliotekos pastatas, ir tuo jis savotiškai žavus. Jis nepribloškia, bet ir neatbaido. Neįpareigoja, bet leidžia būti laisvam ir jaustis savimi. Norint pajusti vietos žavesį, nereikia įdėmiai žvelgti į fasadus ar interjero akcentus. Verčiau tiesiog patogiai įsitaisyti greta stiklo vitrinos, atsiversti knygą ir mėgautis į vidų srūvančia šviesa bei pro šalį plaukiančių praeivių siluetais.

Kiti ciklo „Architektūros kritika: Lietuvos bibliotekos“ straipsniai: 

Biblioteka priešistorinio gyvūno griaučiuose 

Pagėgių biblioteka: kai forma neseka funkcijos 

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka: kartais pavyksta 

„Ko trūksta ir netrūksta Elektrėnų bibliotekai?“

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Dalia Čiupailaitė, Matas Šiupšinskas.