Recenzija spausdinama iš aštuntojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Arūnas Streikus „Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje“. Vilnius: „Naujasis Židinys-Aidai“, Vilniaus universitetas, 2018 m. Dailininkės – Violeta Boskaitė, Dainė Galinienė.

Kartais, visai kaip šiuo atveju, skaitymas prasideda dar neatvertus knygos. Monografijos viršelis suteikė kažin kokią pirminę emociją, impulsą skaitymui. Nuotraukoje matyti pilka siena, ties viena vieta aptrupėjusi. Nepasižymiu gebėjimu analizuoti vaizdus, tačiau vizualinėje semiotikoje akcentuojama, kokia svarbi pirminė, intuityvi ir neapgalvota pagava, sukelta matomo vaizdo. Taigi knygos viršelis maloniai pakurstė vaizduotę apie galimą jos turinį. Norėjosi pradėti ieškoti atsakymo, kas slepiasi už mįslingo cenzūros instituto arba ką surandi, pakrapštę paviršinį tinko sluoksnį?

Kiekvienas knygos skyrius taip pat prasideda panašia aptrupėjusios sienos nuotrauka, tad išlaikomas vieningas ir apgalvotas knygos apipavidalinimas. Jis darniai susijungia su nagrinėjama cenzūros tema. Taigi sakytum, kad viršelis skaitytoją įkontekstina ar bent jau nuteikia intriguojančiam skaitymui.

Autorius pratarmėje įtraukiančiai pasakoja, kad mintis išleisti monografiją puoselėta ilgiau negu dešimt­metį. Galiausiai 2015 m. prasidėjo intensyvus, trejus metus trukęs dokumentų nagrinėjimo ir knygos rašymo etapas. Iš tikrųjų nesunku pastebėti ir maloniai nusistebėti, kaip kruopščiai ir apgalvotai ši knyga parengta. Sklandus dėstymas, aiški knygos struktūra, gilios įžvalgos ir apibendrinimai bei – retas dalykas mokslinėse monografijose – įtraukiančiai kuriamas pasakojimas. Sakytum, kas čia ypatinga? Vis dėlto greičiausiai patiems ne kartą teko susidurti su atvejais, kai moksliniame tekste pastebi neišbaigtumą, skubėjimą, o kartais neatidumą ar supaprastinimą? Šiuokart turėjau retą skaitymo malonumą mėgautis kruopščiu, argumentuotu ir stipriu tekstu. O tokios monografijos nepasirodo taip jau dažnai.

Iš pažiūros cenzūros klausimas dažnai linksniuojamas istorikų, literatūrologų, sociologų, menotyrininkų ir kitų sričių specialistų tyrimuose. Pavyzdžiui, Alma Bajoraitė yra aptarusi sovietinių plakatų ypatumus, Irina Černeckaitė – sovietinę kino dokumentiką, Goda Dapšytė – cenzūros ir teatro santykį, Giedrė Jankevičiūtė – dailę kaip propagandos įrankį, Vilius Ivanauskas – literatų ir cenzorių santykį, Vidas Poškus – fotografiją ir cenzūrą. Šį sąrašą galima tęsti, nes temų ir tyrėjų spektras gerokai platesnis.

Jeigu jau paprastai, tai Arūno Streikaus monografija išsiskiria plačiu ir giliu požiūriu į cenzūrą. Cenzūra suprantama ne siaurąja prasme; tai yra ne kaip rutininė tekstų ir vaizdų draudimo praktika. Ideologinė kontrolė sovietų Lietuvoje analizuojama kaip reiškinys, apimantis įvairias viešojo gyvenimo sritis: periodiniai leidiniai, televizija, radijas, literatūros kūriniai, kinas, teatras, muzika, vaizduojamasis menas, komunikacija su Vakarais. Knygoje aiškinamasi, kaip visi šie viešosios erd­vės segmentai buvo veikiami ideologinės kontrolės. Auto­rius, pasitelkdamas gausius archyvinius šaltinius, imasi narstyti situacijas, kaip buvo priimami sprendimai dėl meno, masinių medijų ar kitų intelektinės raiškos formų cenzūravimo. Kiekvienas knygos skyrius atidengia vis naujus cenzūros veikimo sluoksnius, kurie padeda suvokti, koks daugialypis, iš skirtingų pakopų susidedantis buvo ideologinės kontrolės institutas. Šitame viešosios erdvės disciplinavimo mechanizme buvo svarbu ne tik oficialūs nutarimai ir pot­varkiai, bet taip pat cenzorių priimti sprendimai ar netgi toks sunkiai apčiuopiamas dalykas kaip politinė uoslė.

Tiesa, mėginant aprėpti visus šiuos dėmenis, kai kurios viešojo gyvenimo sritys aptariamos giliai ir išsamiai, o kitos – aptakiau. Pavyzdžiui, radijo ir televizijos veikloje nubrėžiami svarbiausi ideologinės kontrolės momentai, o grožinės literatūros laukas narstomas pavydėtinai kruopščiai. Nuošalyje lieka vertimai, muzikos kūrinių atlikimas ir kiti smulkesni niuansai.

Platus, visa apimantis požiūris lemia, kad cenzūra nėra sutapatinama (kaip neretai nutinka) su Glavlito veikla. Streikaus surinkti duomenys ir atliktas tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje Glavlitas viešojo diskurso kontrole daugiausia rūpinosi 1944–1947 m. laikotarpiu. Tada, kai partinis aparatas ir represinės struktūros buvo užsiėmusios kitais reikalais. Tuo tarpu po to Glavlitas „nuolankiai grįžo prie įprastinio kuklaus vaid­mens, t. y. laiku ir teisingai informuoti LKP CK vadovus apie pastebėtus ir netoleruotinus nukrypimus“ (p. 384). Tiesa, dar galima išskirti 1972–1978 m. laikotarpį, nes tuo metu Glavlitas vėl tapo kiek aktyvesnis.

Tai kas tada toji cenzūra? Autorius, nagrinėdamas minėtas viešo gyvenimo sritis atskleidžia, kaip SSRS CK nutarimai, LKP CK ir kitos žemesnės cenzūros grandys (žurnalų, laikraščių ir kitų įstaigų partinės organizacijos, redakcinės kolegijos) kontroliavo ideologinį diskursą. O ten jau – tikra dinamika ir painiava, nes kartais nemažai dalykų tiesiog priklausydavo nuo asmenybių ir jų statuso. Apgalvota knygos struktūra turėtų padėti nepasimesti tarp visų situacijų vingrybių ir informacijos gausos. Pirmoje monografijos dalyje parodoma, kokia buvo cenzūros institutų raida. Detaliai, bet kartu aiškiai ir koncentruotai paaiškinama, kaip cenzūros institutai buvo diegiami 1940–1941 ir 1944–1947 m. Po to nuosekliai dėstoma, kaip keitėsi viešosios erdvės kontroliavimo ribos po Stalino mirties, atlydžio metais ir galiausiai vėlyvuoju sovietmečiu. Taigi ši dalis skaitytojui padeda suvokti bendras institucinės raidos tendencijas, pavaldumo klausimus. Po tokio aptarimo daug paprasčiau gilintis į minėtus viešosios erdvės segmentus, kurių ideologinė kontrolė analizuojama tolesniuose skyriuose.

Knygoje išryškėja svarbi mintis, kad vėlyvuoju sovietmečiu „galima įžvelgti didėjantį valdžios institucijų pasitikėjimą ekspertų rekomendacijomis dėl vieno ar kito teksto tinkamumo/aktualumo viešai vartosenai“ (p. 96). Kaip savitas cenzūros įrankis tapo vidinės recenzijos, o akademinėje srityje – konkrečios mokslo srities specialistų ekspertinės išvados. Kitaip sakant, eiliniai cenzūros lauko dalyviai vienu metu pasidarė netgi svarbesni negu pačios institucijos. Pasitraukus Genriko Zimano, Vlado Niunkos ir Antano Barkausko kartos asmenims, LKP CK ideologiniuose skyriuose ėmė dirbti tie specialistai, kurie turėjo didžiulį pripažinimą ir autoritetą savo veiklos srityse. Tai buvo naujoji karta, kuri viešosios erdvės kontrolę palaikė visai kitais būdais. Kai kurie įtakingesni laikraščių ir žurnalų redaktoriai netgi imdavo ignoruoti Glavlito pastabas (p. 97).

Nepaprastai įdomus momentas, kad „septintame dešimtmetyje tarp viešosios erdvės [...] dalyvių ir kontrolierių susiklostė nerašytas kontraktas. Mainais už esminių viešo kalbėjimo taisyklių paisymą ir toliau buvo toleruojama gana plati raiškos formų įvairovė, kūrybinio elito atstovams sudaromos sąlygos aktyviai dalyvauti nustatant režimo interesus atitinkančio diskurso turinį“ (p. 384–385). Vadinasi, vėlyvuoju sovietmečiu bendras, kolektyvinis veikimas tarsi tapo nusistovėjusia cenzūros praktika. Netgi dar daugiau, institucijų įsikišimas darėsi mažiau svarbus, nes patys viešojo lauko dalyviai stengėsi apsidrausti nuo galimų nemalonumų. Kai kuriais atvejais tai, kas būdavo publikuojama Maskvoje, dėl pernelyg didelio įsibaiminimo/mėginimo apsidrausti, nepraeidavo ideologinės kontrolės Lietuvoje. Galbūt tik norėjosi, kad autorius šiam momentui skirtų daugiau dėmesio ir tą aspektą išnagrinėtų kur kas nuodugniau. Pavyzdžiui, atskleistų galios žaidimus tarp cenzorių, turėjusių didelį kultūrinį kapitalą.

Be viso to norėtųsi dar vieno dalyko – nuodugniau pažvelgti į cenzūros grandyse dirbusius žmones. Nors auto­rius bendrais bruožais aptarė cenzorių amžių, išsilavinimą, lytį, materialinę padėtį (p. 48), tačiau norėtųsi daugiau negu pateikia statistinė informacija. Juk cenzūra yra ne tik tai, kas cenzūruojama, bet ir tie, kurie cenzūruoja. Norėtųsi šių asmenybių charakteristikų su visais vidiniais ir keistais cenzoriaus darbo ypatumais, vidiniais užkulisiais. Nedaug kalbėta apie tuos atvejus, kai cenzoriai susilaukdavo papeikimų ir kitų drausminių nuobaudų. Nedaug tokių momentų, kai parodoma, dėl kokių priežasčių ginčydavosi ir tarpusavyje nesutardavo cenzoriai arba kaip/kada pasinaudodavo gudrybėmis padėdami, kad vienas ar kitas kūrinys būtų išspausdintas. LRT radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ Streikus laidos vedėjo Rimanto Kmitos paklaustas, kokia buvo vidutinė Glavlito darbuotojo per dieną perskaitomų tekstų apimtis, minėjo, kad greičiausiai tai sudarydavo nemažą romaną. Panašių detalių, kurios padėtų pamatyti ne tik institucijų veikimo principus, bet ir juose dirbusius žmones, norėtųsi daugiau. Suprantu, kad pernelyg dažnai čia kartojamas pageidavimas, bet turbūt tai kiekvieno skaitytojo lūkestis.

Apskritai negalima nesimėgauti tuo, kaip puikiai auto­rius valdo medžiagą. Viena vertus, monografijoje dominuoja faktai, pastabumas detalėms ir gilus, atidus situacijų narstymas. Kita vertus, ten, kur netikslinga, Streikus nesileidžia į smulkesnius paaiškinimus ir nenukrypsta nuo nagrinėjamos temos (pavyzdžiui, neaiškinama, kas yra „ždanovščina“, o su skaitytoju kalbamasi tikintis, kas jis tai žino). Skaitymo malonumą taip pat teikia autoriaus parinkti įvairūs, įdomūs šaltiniai ir net įtraukianti knygos kalba ir stilius. Kaip galima nesigrožėti tokiais sakiniais: „Rakauskienė nesuvokė, kad ji jau seniai gyvena kosmose, kad visiems jau vienodai švilpia jos patiuninta cenzūra“ (p. 124), „tai buvo meškos paslauga, sukūrusi palankias sąlygas bujoti betvarkei ir bezpridielui, dariusiam sovietinę armiją monstru su molinėmis kojomis“ (p. 149), „LSSR Glavlitas ir LKP CK PA skyrius nė necyptelėjo dėl šių publikacijų ideologinio turinio“ (p. 226), „Glavlitą draskė organizaciniai nesklandumai ir kompetencijos stoka, o atsakingi partijos aparatčikai turėjo svarbesnių reikalų nei skaityti knygas“ (p. 520). Apibendrinimas? Galbūt jo nei nereikia, nes turbūt supratote, kad skaityti šią knygą buvo velniškai įdomu ir pavydu.

Naujasis židinys