Vytautas V. Landsbergis, „Žalčių karalienė“. Dailininkė Ieva Babilaitė. Leidykla „Dominicus Lituanus“, Vilnius, 2019.

„Žalčių karalienė“ – tai pajūrio moksleivės, literatės Eglės, dienoraštis, pradėtas rašyti, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų.

Knygoje naudojamos citatos iš partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščių, remiamasi gausia partizaniška lektūra (dokumentais, laiškais, pasakojimais). Savo mintimis apie knygą dalinasi psichologė, psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė.

Lietuvoje stebuklo būdu pasaką apie Eglę Žalčių Karalienę žinom visi. Ji glūdi knygose ir mumyse. Galim  apie ją kalbėt, galim nekalbėt, ji yra ir mus veikia. Tautos, krašto savimonė susideda iš daugelio dalykų, įmanomų įvardinti ir neįmanomų, suvokiamų ir nesuvokiamų, tarp kurių mitai, pasakos ir toks mažas bei savas Baltijos pajūris yra labai esminiai.

Knygos autorius gyvena šioje pasakoje įvairiais laikmečiais, apsistoja paskutinio pokario skauduliuose, taikliai atpažįsta besikartojantį esminį pasakos kodą. Šioje mitologinėje plotmėje užčiuopiami tautos sielos ir stiprybės aspektai. Būnant šioj knygoj ir šioj pasakoj kažkaip labai skauda, labai gilu, labai artima, labai kintama ir kartu labai be pabaigos. Ir dar visame tame poetiškai ar mistiškai lieka dvasinė stiprybė, eilės protėvių  kartų  išmintis, esanti Eglės eilėraščiuose, kraujyje, poelgiuose itin sunkiomis pokario aplinkybėmis. Visa tai labai veikia skaitytoją. Ši jausminė būsena suaktyvėja skaitant knygą, pramuša kasdienybės apsaugas ir šarvus, duoda galimybę pabūti mite, pasakoje, mūsų gyvoje istorijoje, mūsų moteriškoje bei vyriškoje gyvenimo bei išgyvenimo mokykloje, kaip smėlyje, kurį tūkstantmečiais pusto vėjas pajūry, tai užpustydamas atminties bangžuves, tai vėl atversdamas, vėl užpustydamas.

Ča viskas taip poetiška, taip paprastai sudėtinga, filmiška, taip skaudamai sava, taip išbūnamai pamokoma. Kaip nuskaistintos Eglės, Žilvino, Lietuvos, autoriaus, visų aprašytų veikėjų, skaitytojo ašaros. Pokario ašaros turi būti išverktos, praradimai išgedėti, tik tuomet jie tinkamai persikels į pasakojimus ir pasakas ainiams, taps augančios istorinės savasties, mūsų mito dalimi. Šita knyga yra ne vien gera knyga ir bus ne vien kaip geras  filmas, kuris jau kuriasi, o yra ir bus  mūsų gilesniam, platesniam, jautresniam suvokimui. Labai tikra ir gražu. Pažinkit, skaitykit.