Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, taip kad jis įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas bylojo: 
    „Pasiklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit išleido daigus, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir užgožė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą“. Jis dar pridėjo: „Kas turi ausis, teklauso!“ 
    Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. Jis atsakė: „Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet 
nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista’“. 
    Ir jis paklausė: „Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus? 
    Sėjėjas - tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis - tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Ne kitaip su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie bematant pasipiktina. Yra dar kiti - sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios suskilusios aistros nustelbia žodį, ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla - tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą,šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“.

Skaitiniai E1 (36)

Žyd 10, 11–18: Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius

Ps 110, 1. 2. 3. 4. P.: Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Jėzus moko žmones daugelio dalykų. Moko ant ežero paviršiaus. Moko, pats būdamas virš gyvenimo bangų. Kalba, būdamas prieš visus. Būdamas taip, kad visų akys būtų nukreiptos tik į Jį. Koks Dievui svarbus akių kontaktas…

Jėzus priešais minią. Jis pats nepaliauja sėjęs žodį dirvon, kuri yra tiesiog priešais Jį. Nevienoda ta dirva. Net ir tuomet, ko gero, minioje buvo žmonių, kurie ten buvo patekę netyčia, kuriuos gal tėvai atsinešė, nes neturėjo kur palikti. Buvo gal ir tokių, kuriems Jėzaus žodžiai kėlė nuobodulį, ar kurie tuos žodžius greitai pamiršo. Vienu žodžiu, įdomi ir nevienalytė dirva…

Jėzus neskirsto jos į labai gerą ir labai blogą. Kalba visiems vienodai. Kalba be atodairos. Ir mes neturėtume pamiršti, kad visuomet esame priešais Dievą. Jis mūsų akiratyje. Jis mums kalba. Jis mus veda. Kokia dirva esame mes? Negalima sakyti, kad esame nuobodžiai vienoda dirva, kurios naudingumo koeficientas vienodas ir niekuomet nekintantis. Laukas juk bet kada gali pradėti dirvonuoti, o pati derlingiausia dirva, kurį laiką jos neprižiūrėjus, gali apaugti piktžolėm.

Tad ar nedirvonuojame? Ar girdime Žodį ir prie jo pasiliekame, ar leidžiame jam augti ir bręsti, ar tariamės su Juo? Galų gale, ar lieka vietos nuostabai? Juk dirva ne nuostabos – neauginanti, bet tik vietą užimanti, egzistuojanti, dirvonuojanti – nenaudinga – dirva…

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai