Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos pirmininkė Rūta Šalkauskienė.

Evgenios Levin nuotrauka

Sausio pradžioje Telšiuose vyko Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos vadovų konferencija, kurios metu buvo kuriamas katalikiškos mokyklos įsivertinimo instrumentas. Su Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos pirmininke RŪTA ŠALKAUSKIENE kalbamės apie katalikiškos mokyklos tikslus ir veikimo būdus. „Mokykloje reikia rasti žmogų, o po to vyksta visa kita. Tai galioja tiek katalikiškai, tiek gerai mokyklai apskritai. Jei nėra asmeninio susitikimo, evangelizacija neįvyksta“, – teigia pašnekovė.

Kaip kilo poreikis kurti katalikiškos mokyklos įsivertinimo instrumentą?

Lietuvoje yra Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta geros mokyklos koncepcija, tad natūraliai kyla klausimas: o kas yra gera katalikiška mokykla? Kas gerą mokyklą daro katalikišką, kas yra tie elementai, kurie mokykloje iš esmės ką nors pakeičia. Greitas atsakymas būtų – Kristus. Bet kaip Jis mokykloje sutinkamas, išgyvenamas, kaip  paliudijamas?

Kokie šio įsivertinimo kriterijai?

Norėdami atrasti esminius katalikiškos mokyklos tapatybės elementus išskyrėme penkis rodiklius, kurie padėtų įvertinti, kas yra katalikiška mokykla. Pirmiausia – ugdymo kristocentriškumas: Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Antras rodiklis – besimokanti ir siekianti tikėjimo bendruomenė. Mokyklos bendruomenėje nuolat vyksta tam tikri procesai – paieškos, kalbinimas, bendravimas, svarbu užmegzti santykį, pažiūrėti kitam į akis. Dar vienas rodiklis – įgyvendinti evangelines vertybes, katalikiškai mokyklai neužtenka remtis tik bendražmogiškomis. Svarbus Išganytojo padėtas pamatas. Iš to išplaukia ir kitas rodiklis, padedantis įsivertinti, ar mokykla katalikiška. Tai liturgiją švenčianti bendruomenė – ar liturgija mokykloje švenčiama, kokiais būdais, kaip dažnai, kaip per liturgijos šventimą kalbinamas asmuo. Ir dar vienas labai svarbus rodiklis – bendruomenė, tarnaujanti bendrajam gėriui – ar mokykla išeina į aplinką, peržengia komforto zoną, ar siekia santykio su išore.

Kurdami įsivertinimo įrankį rėmėmės Škotijos patirtimi, kurioje 80 procentų pradinių mokyklų yra katalikiškos. Vietos valdžia teigia, kad katalikiškos mokykla yra gėris Škotijai ir jau šimtą metų joms teikia paramą.

Koks šių kriterijų statusas: tai rekomendacijos ar  reikalavimai, kurių atitikimas mokyklai suteiktų teisę vadintis katalikiška?

Šie kriterijai nėra egzekucijos įrankis, tai bendra kryptis. Kiekviena mokykla, žinodama savo kontekstą, išsikelia siekinius ir pagal tai matuoja, kiek jie pasiekti.  Instrumento tikslas nėra pasakyti: jūs – katalikiška mokykla, o jūs – ne. Tai rekomendacija, kur būtų galima ūgtelėti, kurią sritį pastiprinti. Tai ne tiek išorei, kiek bendruomenės augimui skirtas instrumentas. 

Bet galbūt ir išorei būtų vertinga turėti katalikiškos mokyklos vertinimo kriterijus? Pavyzdžiui, jei noriu vaiką leisti į katalikišką mokyklą, man būtų svarbu žinoti, kiek ji katalikiška – kurioms sritims joje keliamas prioritetas.

Žinoma, tai gali bei turi pasitarnauti ir išorei. Kiekviena mokykla turi savo kryptį ir dvasingumą, tad šeima gali vertinti, ar jų ir mokyklos ugdymo principai sutinka. Bet esminis šių kriterijų tikslas yra mokyklos augimas – bendruomenę stiprinti, o ne silpninti. Siekiame, kad mokykloje mokiniai iš tikrųjų būtų supažindinami su Jėzumi Kristumi. Katalikiška mokykla yra evangelizacijos erdvė, tad svarbu kad joje vyktų kalbinimas ir kvietimas, kad žmonės žinotų, jog jie čia tikrai yra dėl Kristaus.

Šv. Juozapo mokyklos nuotrauka

Ko reikia, kad mokykla taptų evangelizacijos erdve?

Pirmiausia svarbu susitikti žmogų ir priimti jį kaip vertingą. Tai taikoma visais lygmenimis – mokytojų su mokytojais, vadovais, tėvais ir vaikais. Santykio siekimas reiškia komforto zonos palikimą: jei leidiesi į susitikimo nuotykį, ne visada bus patogu. Šv. Jonas Paulius II yra sakęs, kad XXI amžiuje meilės vardas bus dialogas. Susitikimas reiškia, kad žmogus man rūpi. Gal tai iš manęs pareikalaus daug jėgų, bet kito kelio nėra. Čia norisi pacituoti filosofą Martiną Buberį: kolektyvą galima padaryti, jis konstruojamas pagal žmonių atliekamas funkcijas. Bendruomenės padaryti neįmanoma. Bendruomenė vyksta, kai žmonės būna vienas–pas–kitą.

Mokykloje reikia rasti žmogų, o po to ateina visa kita. Tai galioja tiek katalikiškai, tiek gerai mokyklai apskritai. Jei nėra asmeninio susitikimo, evangelizacija neįvyksta.

Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumente „Katalikiška mokykla ant trečio tūkstantmečio slenksčio“ rašoma, kad dėl mokinių ir tėvų abejingumo religiniam ugdymui mokytojus gali ištikti pedagoginis nuovargis. Man atrodo, kad tai reali problema – kartais tikybos pamokoje mokytojas jaučiasi lyg šaukdamas tyruose. Ką jūs apie tai galvojate?

Tai tikrai yra problema. Iš kitos pusės, mums labai norisi, kad viskas būtų tobula iš karto. Visuomenė sekuliari, tikėjimo klausimus kvestionuoja su išankstiniu nusistatymu, tėvų požiūris netinkamas, vaikai ateina netikintys – viskas yra ne taip, kaip norėtųsi. Bet jei pažiūrėtume iš esmės, viskas, kas netinkama, yra mūsų darbo laukas. Ir tai – katalikiškos mokyklos misija. Man nesinorėtų  konfliktuoti su pasauliu. Mes esame ne iš pasaulio, bet visgi pasaulyje. Esame kviečiami kalbėti pasauliui, ir pokalbiui nebūtina, kad būtų išpildytos visos sąlygos. Ir viena iš sąlygų yra tokia – atėję vaikai apie tikėjimą maža ką žino ir jo nenori. Bet mokytojo pastangos ir profesionalumas sutelkiamos mokinį prakalbinti ir jam suteikti religinės patirties.

Juk kitur Europoje situacija daug sudėtingesnė. Ką daryti katalikiškai mokyklai, kai dalis jos mokytojų yra musulmonai, kai pusė mokinių yra iš musulmoniškų šeimų – nors kito tikėjimo, jie vis tiek renkasi katalikišką mokyklą. Vis tiek reikia skelbti Dievo žodį ir žmones kalbinti. Gali kilti klausimas – ką mes čia darome – ir atsakymo neturėjimas sukelia nuovargį. Bet pavojinga tikėtis greitų vaisių, norėti iš karto matyti rezultatus. Tiesa ta, kad nei šiandien, nei rytoj nebus lengva ir paprasta. Vaikai bei šeimos ir toliau bus kitokios, ir pasaulis nenustos kvestionuoti mūsų principus. Žinoma, jeigu tėvai savo vaikui renka katalikišką mokyklą, jie turėtų bent jau neprieštarauti jos principams. Visgi bet kuriuo atveju lengva nebus.

Minėtame Bažnyčios dokumente teigiama, kad katalikiškoje mokykloje nėra atskiro laiko ugdyti išmintį, kylančią iš tikėjimo. Tikėjimo klausimai turi būti integruojami į visas pamokas per tiesos klausimo perspektyvą. Tad kyla klausimas – jei mokyklos mokytojai nėra tikintys, ar tai įmanoma? Mokinių gali būti visokių, bet galbūt bent renkantis mokytojus tikėjimas turėtų būti kriterijus?

Matematika niekada nevaikšto pilka ir nuoga. Už kiekvienos disciplinos (fizikos ar kalbų) yra mokytojas – žmogus. Idealu kai šis žmogus yra tikėjimo ir tiesos paieškų kelyje. Bet taip yra ne visada. Visgi, manau, kad gera abejonė nėra blogai. Ji leidžia judėti į priekį, kelti klausimą. Ir šioje situacijoje labai svarbus mokytojo autentiškumas. Žinoma, akivaizdus tikėjimo neigimas, prieštaravimas ar priešgyniavimas neturėtų būti pageidautini, bet autentiškas kiekvieno mokytojo buvimas tiesos akivaizdoje yra didžiulė vertybė. Dėstant bet kurį dalyką nesinori atsiriboti nuo asmens – juk niekada nebūna, kad per pamoką perduodamos tik žinios. Yra gražus posakis – liudyk visada, o jeigu reikia, vartok žodžius. 

Šv. Juozapo mokyklos nuotrauka

Bažnyčios dokumente apie pasauliečių kataliko misiją mokykloje teigiama, kad nuolatinis visapusiškas asmens augimas ir tikėjimo srityje turėtų būti mokytojo idealas. Tai reiškia, kad kiekvienas tikintis mokytojas turėtų siekti pažinti savo tikėjimą. Tai labai gražus idealas. Kaip jums atrodo, ar pati mokykla turi mokytoją ugdyti?

Manau, kad turi. Labai svarbu, kad mokykloje vykstantis gyvenimas būtų skirtas ne tik vaikams ir tėvams, bet ir mokytojams. Ugdyti  mokytojus laiko niekada nebus, jei nematysime to kaip tikslo. Laiko reikia ne rasti, bet skirti. O skirtas laikas – bendros patirtys, bendra malda – su Dievo pagalba į mokyklą grįš kaip pridėtinis gėris. Mums vis atrodo, kad į mokyklą atėjęs mokytojas jau turi būti ką nors nuveikęs, o tada tik ims ir viską padarys. Bet iš tikrųjų mokykloje mokosi ir mokytojai. Kitaip mes vėl lauksim visko gatavo. Situacija tokia, kad mokytojų trūksta, ir stygius tik didės. Jei neįgalinsime esančių mokytojų, tuomet jau dabar galime išsivaikščioti.

Vis galvoju apie tikybos pamokas. Dažnai girdime, kad dorinio ugdymo pamokose prie tikėjimo klausimų reikia eiti per mokinių patirtį, egzistencinius klausimus. Mano bičiulė dirba katalikiškoje mokytoja Arizonoje, kurioje tikyba vyksta kasdien, ir jos dešimtokai rimtai kremta Šventąjį Raštą. Aš vis galvoju, ar mūsų patirtinė prieiga nėra būdas pasiteisinti – vis tiek nieko iš mokinių neišlauši ir apskritai tikėjimas – pasirinkimo dalykas, tad nuo tikėjimo ugdymo atsitraukiame.

Sutinku, kad mokinius reikia kalbinti per jų patirtį. Bet neretai mokykloje esame linkę viską fragmentuoti. O reikėtų matyti visumą. Tikybos pamokoje reikia kalbinti, skatinti mąstyti, mokytis dirbti, bet taip pat ir sudėti atraminius tikėjimo taškus. Turi būti laiko tiek baziniams dalykams – įgyti žinių ir religinės patirties, tiek laiko kalbėtis bei išgirsti nepatogių klausimų. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą – nenuvertinti nei žinių lygmens, nei asmens, į kurį kreipiamasi.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gal dar kas nors liko neišsakyta?

Norėčiau atkreipti dėmesį į patį žodį mokykla. Lietuvių kalboje priesaga –ykla– (gamykla, siuvykla, kepykla) reiškia, kad asmuo kažką daro kitam (dažniausiai daiktui): keičiama forma, pavidalas, būklė ir pan. Net ir Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiant mokyklą nekalbama apie žmones: ugdymo procese mokytojas keičia mokinį, o šis, panašu, yra tik veiksmo objektas. Popiežius Pranciškus mokytojams kalba apie ugdymą kaip apie meilės darbą, kurį Jėzaus perduoda į jų rankas. Ugdyti – tai duoti gyvenimą, sako jis. O tai reiškia priimti kito unikalumą, per tai įvyksta susitikimas, kuris paruošia kelią evangelizacijai.