Aktorius Juozas Budraitis. D. Rybakovienės nuotrauka iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“.

Kas Juozą Budraitį atviliojo į teatro sceną

Daiva Šabasevičienė „Juozo Budraičio teatrinis likimas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.

Garsus Lietuvos aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Budraitis daugeliui yra žinomas kaip kino aktorius, drauge su bendražygiu Regimantu Adomaičiu išgarsėjęs tokiais filmais kaip „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“ ir kitais. Tačiau ką tik pasirodžiusioje teatrologės Daivos Šabasevičienės knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ atskleidžiama būtent teatrinė aktoriaus kūryba ir vaidmenys, aplinkybės, paskatinusios garsų kino aktorių ateiti į teatrą. 

Kine pradėjęs vaidinti 1958 m., Juozas Budraitis į teatro sceną užlipo tik po dvidešimties metų. Apie pirmąjį pakvietimą vaidmeniui Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (režisierius Jonas Vaitkus) pasakoja pats knygos herojus: „Kai perskaičiau tą pjesę, supratau, kad čia yra man labai svarbūs dalykai, apie kuriuos aš daug galvojau ir kuriuos norėtųsi pagarsinti, bet bijai, kadangi tai – per daug intymu.Man pasirodė, kad teatras yra ta vieta, kurioje gali taip atsiriboti ir nuo savęs, ir nuo kitų, kad galų gale gali išrėkti, kas tau labai skauda. Nebijodamas to atsidengimo ir apkaltinimo, kad čia yra tavo asmeniškas dalykas. Bet kada yra rampa, žiūrovas negali iki galo suprasti, ar tai yra asmeninė išpažintis, ar imitacija. Šis dalykas mane ir suviliojo.“

Naujoje knygoje aktorius atvirauja ir apie kitus teatro vaidmenis, sukurtus 1979–2018 metais – tai Solnesas Henriko Ibseno spektaklyje „Statytojas Solnesas“, Šarūnas iš Vinco Krėvės „Šarūnas“, Leninas iš Michailo Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“, Ričardas iš Williamo Shakespeare’o „Ričardas II“, Krepas iš „Paskutinė Krepo juosta“ ir kiti. 

Daiva Šabasevičienė knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ profesionaliai apibendrina Juozo Budraičio vaidmens kūrimo strategijas, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykius bei aktoriaus kūrybinių principų organišką ryšį su režisieriaus pasaulėžiūra, leidusį J. Budraičiui tapti šio laikotarpio autorinio teatro režisūrinių ieškojimų protagonistu. 

Be teatro temos, knygoje taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, režisieriai Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Šarūnas Bartas, Oskaras Koršunovas ir kiti. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu. 

Daivos Šabasevičienės knygoje apie Juozą Budraitį esančios nuotraukos atskleidžia dar vieną aktoriaus talentą, dar vieną kasdienybės vaidmenį – fotografavimą.

Trečioji „Sapiens“ autoriaus knyga – jau ir lietuviškai 

Yuval Noah Harari „21 pamoka XXI amžiui“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2019 m. Iš anglų k. vertė Tadas Juras.

Yuvalis Noah Harari – istorikas ir futurologas, puikia erudicija ir aštriu rašymo stiliumi keičiantis pasaulio skaitytojų supratimą apie žmonijos vystymąsi. Jis laikomas vienu svarbiausių mūsų laikų intelektualų. Mokslo roko žvaigžde vadinamas autorius pasauline įžymybe tapo išleidęs knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią sekė kita populiari jo knyga „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“. Lietuvoje šių kūrinių tiražai nuolat kartojami, o daugelyje knygynų autoriaus knygos išrikiuotos prie perkamiausių negrožinės literatūros kategorijoje. Leidykla „Kitos knygos“ šią žiemą Y. N. Harari gerbėjus pradžiugino dar viena naujiena – trečiąja jo knyga „21 pamoka XXI amžiui“. Tai pamokos dabarčiai.

Pirmoji knyga „Sapiens“ tyrinėdama žmonių praeitį ir pateikdama originalių įžvalgų parodė, iš kur atėjome. „Homo deus“ pažvelgė į galimas prognozes – aiškinosi ilgalaikę gyvybės ateitį, svarstė, kaip žmogus ilgainiui gali tapti kone dievu, ir koks likimas galiausiai gali ištikti protą bei sąmonę. Trečioji knyga nagrinėja esminius šiandienos klausimus ir artimiausią galimą žmonių visuomenių ateitį. Autorius gilinasi į tai, kas vyksta šiuo metu, su kokiais didžiausiais šiandienos iššūkiais susiduriame, į ką turėtume atkreipti dėmesį.

Kodėl liberalioji demokratija išgyvena krizę? Ar turėtume laukti Trečiojo pasaulinio karo? Ką rodo D. Trumpo ir į jį panašių politikų iškilimas? Kaip reaguoti į netikrų naujienų (fake news) epidemiją? Kuri civilizacija dabar dominuoja? Vakarų? Kinijos? Islamo? Ar Europa turėtų būti atvira imigrantams? Ar nacionalizmas gali išspręsti ekologines problemas ir nelygybę? Kaip elgtis terorizmo grėsmės akivaizdoje? Ko turėtume mokyti savo vaikus?

Daugelis mūsų negalime sau leisti atsidėję svarstyti šiuos klausimus, nes turime eiti į darbą, rūpintis vaikais ar negaluojančiais tėvais. Bet istorija nenuolaidžiauja. Jeigu esate per daug užsiėmę ir žmonijos ateitis bus nulemta be jūsų, vis tiek neišvengsite pasekmių. Taip, tai neteisybė. Bet ar didžioji istorija gali būti teisinga?

Knyga „21 pamoka XXI amžiui“ padės išsivaduoti iš nuolatinio nepatikrintos informacijos srauto ir aiškiau suvokti, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Ji skatins pamatyti pasaulinio žaidimo areną iš viršaus. Į politinius, technologinius ir socialinius procesus čia žvelgiama globaliai, tačiau neužmirštamas ir asmeninis lygmuo – stengiamasi išryškinti didžiųjų mūsų laikų revoliucijų ir vidinio individų gyvenimo ryšius. Siūlomos įžvalgos apima tiek individų, tiek ištisų visuomenių elgseną.

Šioje knygoje taip stipriai nebesikoncentruojama į istorinių faktų dėstymą. Veikiau tai pamokų rinkinys, žadinantis mąstymą ir įtraukiantis skaitytojus į vieną svarbiausių mūsų laikų diskusijų. „21 pamoka XXI amžiui“ buvo parašyta bendraujant su publika, autoriui atsakinėjant į skaitytojų, žurnalistų ir kolegų klausimus. Kai kurių skyrių versijos jau buvo publikuotos įvairiais pavidalais, tačiau sulaukus atsakomosios reakcijos perrašytos iš naujo gerai apmąstant argumentus.

Knyga kelia klausimus ir skatina diskusijas apie tai, kas mums, kaip visuomenei, ir kiekvienam iš mūsų, kaip individams, svarbu dabar. Jei nors nedidelė dalis žmonių, perskaitę šią knygą, prisidės prie žmonijos dabarties ir ateities svarstymų, vadinasi, knyga padarė savo darbą.

Dienų piramidės“ – pasiilgusiems klasikinio ir grakštaus pasakojimo

Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“. Novelės. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.

Daina Opolskaitė gimė 1979 m. Vilkaviškyje, baigė lituanistikos studijas. „Dienų piramidės“ – antrasis autorės novelių rinkinys, kurio teko laukti net 18 metų. Jame sugulė laiko patikrinti ir literatūrologų įvertinti tekstai, skelbti įvairiuose literatūriniuose ir kultūriniuose leidiniuose. 2018 metais novelė „Grotos“ pelnė lietuviškosios novelės Nobelį – rašytojo Antano Vaičiulaičio premiją, o novelė „Ateik per ledą“ tais pačiais metais buvo apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija.

Ištikima klasikinei smulkiojo žanro poetikai autorė savo novelėse geba subtiliai niuansuoti kalbą, audžia tankią nepriekaištingo stiliaus drobę. Apnuogintas žmogiškosios būties realizmas kūriniuose itin stipriai veikia skaitytojo vaizduotę, o pasitaikantys mistikos ir fantastikos elementai palaiko regimojo pasaulio ir magiškojo realizmo – to, kas neįžiūrima, nepaaiškinama, nesuvokiama, – pusiausvyrą. Novelėse apmąstoma, kas laikui bėgant žmonių pasaulyje kinta, o kam lemta išlikti amžinai. Keliami žmogaus būties, meilės, asmenybės laisvės, Dievo ir likimo klausimai, kurių akivaizdoje šiuolaikinio žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip didžiausias laimėjimas. Daugelyje novelių kartojamos svarbios detalės kuria svarias poteksčių reikšmes.

Man Dainos Opolskaitės novelės – be visų kitų jų turtų – protingas sakinys, tiksli frazė, saikas, švara. Šiais skubėjimo laikais, kai svarbiausia kūrinyje yra tapusi istorija, o kalbos valyvumas, stilius – nebe pirmos būtinybės dalykai, jos proza išsiskiria puikiu, išlavintu kalbos pojūčiu ir geru stiliumi.

Danutė Kalinauskaitė

Nedaug jos kartos rašytojų renkasi klasikinį pasakojimą ir žanrą ir sugeba rašyti taip grakščiai bei įtaigiai. 

Literatūrologė Žydronė Kolevinskienė

Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti?

Aldona Ruseckaitė „Padai pilni vinių“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė. 

Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį („Šešėlis JMM“), Žemaitę („Žemaitės paslaptis“) ir Mačernį („Dūžtančios formos“) autorė, pristato skaitytojams naujausią knygą „Padai pilni vinių“. Romane rašytoja atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Čia aprašomas Salomėjos Nėries gyvenimo laikotarpis 1940 m. birželio 15 d.–1945 m. liepos 7 d. Neužimdama nei ginančiosios, nei teisiančiosios pozicijos A. Ruseckaitė tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikotarpio sąlygos.

Autorės teigimu, knygą „Padai pilni vinių“ ji parašė dėl lyg šiol netylančių aktyvių diskusijų apie poetės S. Nėries kūrybą, politinę veiklą, jos pažiūras. Tačiau A. Ruseckaitė žvelgia plačiau į poetės gyvenimą, ieško priežasčių, kurios lemia pažiūrų pokyčius, svarsto, kokie politiniai įvykiai ar žmogaus savybės daro didžiausią įtaką poetės elgesiui. Be to, ar asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji?

Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas.

Grįžus į Lietuvą poetės gyvenimas galutinai komplikuojasi, ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.

„Padai pilni vinių“ iškelia S. Nėries pažiūrų ir kūrybos skaudulius – apie juos kalba, ją kritikuoja romano veikėjas Smakas, o tuo pat metu ją ginantys veikėjai – Gerieji balsai – įrodinėja priežastis, kodėl poetė pasielgė vienaip ar kitaip. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą „Padai pilni vinių“ autorė Aldona Ruseckaitė, pateikdama daugybę archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams. 

Motinos pienas“ – trijų kartų šeimos ir visuomenės istorija sovietinėje Latvijoje

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė.

Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.

Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas, vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską, ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.

Apie Trečiojo reicho tankų pajėgas

Franz Kurowski „Tankų asai“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Vertė Mantas Zurba. 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Franzo Kurowskio knygą „Tankų asai“. Apie Trečiojo reicho tankų pajėgas, jų veiksmus fronte ir žinomiausius įgulų vadus sklando daugybė legendų. Vienos jų pagražintos, kitos remiasi realiais įvykiais. Vermachto tankų įgulų profesionalumas, sumani taktika kovos lauke ir rezultatyvumas naikinant priešo kovos techniką atsispindi sąjungininkų šalių kariuomenių pranešimuose. Visa tai stebino, nes savo tankų pajėgas Trečiasis reichas kūrė praktiškai nuo nulio.

Vokietija, kuriai po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Versalio sutarties nutarimu buvo uždrausta gaminti ir turėti tankus, A. Hitleriui atėjus į valdžią vos per kelerius metus pasiekė neįtikimą progresą. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ir jam vykstant, vokiečiai sugebėjo ne tik išvystyti puikią tankų veiksmų kovos lauke strategiją ir parengti ne mažiau gerus vadus, bet ir tapti modernaus kariavimo būdo pradininkais, kur didžiulė reikšmė teikta tankams – pagrindiniam žaibo karo instrumentui.

Būtent apie iškiliausius Trečiojo reicho tankų panaudojimo specialistus bei įgulų vadus savo knygoje „Tankų asai“ ir rašo vokiečių autorius, buvęs E. Rommelio vadovaujamo „Afrikos korpuso“ karys Franzas Kurowskis.

Čia rasite įdomius ir gyvus pasakojimus apie tokius asus, kaip O. Cariusas ir E. Barkmannas, generolus H. Guderianą ir E. Hothą bei daugelį kitų.

Netgi esant kiekybiniam Sąjungininkų pranašumui, vokiečių tankistai kovėsi pasiaukojamai, savo meistriškumu dažnai pralenkdami priešą. F. Kurowskio knyga – liudijimas apie juos.

„Egzistencialistų kavinėje“ – prie abrikosų kokteilio gimusi filosofijos kryptis

Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje. Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis su Jeanu-Pauliu Sartre’u, Simone de Beauvoir, Albert’u Camus, Martinu Heideggeriu, Edmundu Husserliu, Karlu Jaspersu, Maurice’u Merleau-Ponty ir kt.“ Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė. 

Sarah Bakewell (Sara Beikvel) – britų filosofė, trijų bestseleriais tapusių biografinių knygų autorė. „Egzistencialistų kavinėje“ – ketvirtoji jos knyga, „Guardian“ ir „New York Times“ nominuota kaip viena geriausių 2016 m. negrožinių knygų.

Egzitencializmo pradžia užfiksuota tiksliai: 1933 m., kai viename Paryžiaus bare trys draugai susitiko išgerti abrikosų kokteilio. Tai buvo Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir ir Raymond’as Aronas, kuris užsidegęs pasakojo tuodviem apie naują Berlyne populiarią kryptį – fenomenologiją.

„Jei esi fenomenologas, gali kalbėti apie šį kokteilį ir iš to padaryti filosofiją!“ – pasakė Aronas. Ši frazė ir įžiebė kibirkštį, iš kurios kilo egzistencializmo gaisras. 

Ši paprasta frazė parodė Sartre’ui, kad fenomenologija yra būdas filosofiją susieti su kasdiene gyvenimiška patirtimi. Ja remdamasis, Sartre’as sukūrė visiškai naują filosofijos kryptį, kalbančią apie radikalią laisvę, autentišką būtį ir politinį aktyvizmą. Tai ir buvo egzistencializmas, iš Kairiojo kranto džiazo barų ir kavinių pasklidęs po visą pasaulį. 

„Egzistencialistų kavinėje“ telpa viskas: maištinga jo plėtra Antrojo pasaulinio karo metais, įtaka antikolonializmui, feminizmui, LGBT judėjimui. Supindama biografijas su filosofija, autorė prikelia ir atgaivina egzistencializmą su visomis jo kūrėjų ir sekėjų tarpusavio kovomis, romanais ir maištais. Prieš mus kaip gyvi iškyla žmonės, bandę atsakyti į klausimus – ką reiškia autentiška būtis po Dievo, ką reiškia laisvė ir atsakomybė. 

Egzistencializmas – visai ne į užmarštį nugrimzdusi filosofijos kryptis. Jis vėl svarbus dabartinei visuomenei, kuri iš naujo svarsto apie žmogiškosios būties aktualumą fragmentiškame technologijų valdomame pasaulyje.

V. Dubeneckio 130-osioms gimimo metinėms

Lina Preišegalavičienė „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932“. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018 m.

Humanitarinių mokslų daktarė, architektūrologė Lina Preišegalavičienė leidinyje išsamiai atskleidžia mūsų krašte gerai žinomo architekto, dailininko, pedagogo, tautinio stiliaus ir moderniosios architektūros pradininko bei propaguotojo Vladimiro Dubeneckio gyvenimą ir kūrybą. 

Žinomo menininko kūrybinis laikotarpis trumpas, trukęs vos daugiau nei dešimtmetį, bet įspūdingai ryškus. Vienas iš išskirtinių V. Dubeneckio kūrybinės biografijos bruožų, kad, būdamas nelietuvis, jis tapo pirmuoju tautinio stiliaus ieškotoju nepriklausomoje Lietuvoje.

Rusų kilmės menininkas, gyvenęs ir dirbęs Kaune 1919–1932 m., paliko Lietuvai solidų kūrybinį palikimą. Brandžiausias architekto kūrinys – Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas Kaune (šiuo metu – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Vytauto Didžiojo karo muziejus) tapo Lietuvos valstybingumo ikona, o pasiūlyta tautinio stiliaus formuluotė daugeliu aspektų virto šiuolaikiniu kolektyviniu Lietuvos gyventojų skoniu. V. Dubeneckio asmenybės, gyvenimo ir kūrybinio palikimo gerbimas yra fenomenalus reiškinys, nes prasidėjo iš karto po menininko mirties 1932 m. ir vyko nepriklausomai nuo besikeičiančios kultūrinės-politinės situacijos.

Paradoksalu, kad iki šiol neturėjome monografijos, nagrinėjančios visų gerbiamos asmenybės gyvenimą ir kūrybą. Vienoje vietoje sukaupta žinoma ir nežinoma istorinė medžiaga daugelį paskatins iš naujo pergalvoti iki šiol nusistovėjusias Lietuvos architektūros ir dailės istorijos žinias. Tyrimas pristatomas su gausia archyvine, bibliografine ir iliustracine medžiaga (272 psl., 712 pozicijų ir 376 iliustracijos). Knyga skirta menotyrininkams, kultūrologams, architektams, dailės studijų studentams ir plačiajai visuomenei, besidominčiai nepriklausomos Lietuvos nacionaline kultūra. 

„Prižiūrėtojas“ – dar vienas „Debesų atlaso“ autoriaus romanas lietuviškai

David Mitchell „Prižiūrėtojas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė.

Davidas Mitchellas (g. 1969 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Jungtinės Karalystės rašytojų, aštuonių romanų autorius. Du iš jų buvo pristatyti „Man Booker“ premijai. 2007 m. žurnalas „Time“ D. Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas europietiškuoju Murakamiu: abiejų romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų; abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. Lietuviškai išleista jo knyga „Debesų atlasas“ – vienas įspūdingiausių britų literatūros kūrinių. Savo struktūra panašus yra ir pirmasis D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“.

Okinava, Tokijas, Honkongas, Kinija, Šventasis kalnas Mongolijoje, Sankt Peterburgas, Londonas, Airijos sala, Niujorkas – devynios vietos. Devyni pasakotojai. Seksuali Ermitažo prižiūrėtoja, sektantas Okinavoje, jaunas džiazo mėgėjas iš mažutės plokštelių parduotuvės, sukčius britų teisininkas Honkonge, geniali fizikė Airijoje, senutė Kinijoje, bekūnė dvasia Mongolijoje, naktinės radijo laidos vedėjas Niujorke. Kas juos sieja? Kiekvienas pasakoja savo istoriją, kuri prasideda Okinavoje, ir veiksmas toliau slenka vakarų link pagal saulės judėjimo trajektoriją. 

Romane nėra nieko atsitiktinio: iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančios skirtingų žmonių istorijos yra neatsiejamai susipynusios. Tarpusavio sąsajų daugėja, kol galiausiai viskas susidėlioja į paveikslą – apgalvotą ir pribloškiantį reginį – nutapytą intelektualiai ir su didžiule išmone. Vaizdą, kuriame kiekviena detalė turi savo vietą. Vaizdą, kur kiekvienas įsivaizduoja esąs savo likimo šeimininkas, kol nepaaiškėja, kad pasaulis – tai didžiulis žvėrynas. Ir kad visus stebi Prižiūrėtojas. O kas prižiūri jį? Nereikšmingas vieno veikėjo poelgis tampa esminiu kitos istorijos veiksmu. Ir katastrofos nuojauta vis stiprėja.

Sunkaus, bet garbingo gyvenimo istorija

Vladislav Ogarkov „Mano draugas Lapinskas“. Sudarė Natalja Ilinkovskaja-Učvatova. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2018 m.

Pasirodė naujas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys – į lietuvių kalbą išversta rusų rašytojo Vladislavo Ogarkovo apysaka „Mano draugas Lapinskas“. Neįprasta šio kūrinio, pirmą kartą išspausdinto to paties autoriaus knygoje „Hello, drauguži!“ („Hello, дружище!“: Иркутск, 2016), atsiradimo istorija, o dar įdomesnės jo pasirodymo Lietuvoje aplinkybės.

Rašytoją ir jo kūrinio herojų buvusį Norilsko lagerio tremtinį Vincą Lapinską (1905–2001) XX amžiui artėjant prie pabaigos likimas suvedė tolimojo Rytų Sibiro Irkutsko srities Šelechovo rajono Šamankos gyvenvietėje: į ją dar 1948 m. buvo atitremti keli šimtai lietuvių, tarp jų ir V. Lapinsko žmona su vaikais, o po kelių dešimtmečių čia apsigyveno ir knygos autorius.

2015 m. nuvykusi į Rusiją, prie tolimojo Baikalo, aplankyti giminaičių, tada dar būsimos knygosapie draugą ir buvusį kaimyną lietuvį Vincą Lapinską autorių visai atsitiktinai sutiko Natalja Ilinkovskaja-Učvatova, lietuviškojo leidinio sudarytoja. Vėliau, susisiekusi su rašytoju, ji gavo būsimos knygos tekstą.

Apysakoje rusų rašytojas jautriai pasakoja skaudžią Lapinskų šeimos istoriją, į kūrinį įpindamas gražių bičiulystės su buvusiu sovietų lagerio kaliniu epizodų, o kartu apmąstydamas netolimą savo šalies praeitį ir dabartį.

Sujaudinta kūrinio herojaus, jo šeimos likimo, Natalja ryžosi išnarplioti šią istoriją, prikelti ją iš užmaršties. Ji apsilankė Lietuvos ypatingajame archyve, sklaidė įvairius leidinius, ieškojo V. Lapinsko artimųjų, kol pagaliau jai pavyko susisiekti su V. Lapinsko anūke.

Taip atsirado ši knyga, kurioje, be V. Ogarkovo apysakos, pateikiama trumpa kūrinio herojaus biografija, keletas LYA saugomų dokumentų faksimilių ir Lapinskų šeimos nuotraukų.

Apysakos pabaigoje rusų autorius, 1999 m. pagrindine Šamankos gyvenvietės Jubiliejaus gatve išlydėjęs savo beveik 95-erių sulaukusį bičiulį lietuvį į Tėvynę, rašo:

„Gal kas prisimins, kad šioje gatvėje gyveno geras žmogus. Jis daug patyrė ir daug žinojo, mokėjo kelias kalbas, daug metų slaugė ligonę žmoną ir buvo vienišas. Nagingas kalvis, dailidė, stalius, daržininkas, mokėjęs krosnis mūryti ir mašinas taisyti. Galėjęs pyragą iškepti ir marškinius sukirpti. Nedaug tokių šiais laikais sutiksi.

Žmogus sugyvenamas, taikus, nieko nenuskriaudęs, bet pajutęs visą valstybinės mašinos, kuri ne kartą pervažiavo jį ir jo šeimą, svorį. Ištvėręs tremtį. Šioje gatvėje apsigyvenęs ne savo noru.

Bet kas iš to? Daug tokių pas mus. Ir gyvenviečių, kuriose tokių žmonių gyvena, daug. Jų vardais gatvės nevadinamos – pas mus taip neįprasta.“

Vladislavo Ogarkovo knyga „Mano draugas Lapinskas“ bus pristatyta šių metų Vilniaus knygų mugėje.

Apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą latvių SS legioną

Visvaldis Lācis „Latvių legionas. Mano kariškas kelias“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Visvaldžio Lācio knygą „Latvių legionas“. Vasario 23 d. autorius pristatys savo knygą Vilniaus knygų mugėje. 

Mus su artimiausiais kaimynais latviais sieja bendra baltiška kultūra, gimininga kalba, panaši tautosaka. Nors esame giminės, apie latvių ir jų šalies istoriją, taip pat XX a. pirmosios pusės įvykius žinome nepakankamai. Latviai, lygiai kaip lietuviai, patyrė sovietų ir nacių okupacijas, tačiau kai kurie tų metų įvykiai kaimynams klostėsi kiek kitaip.

Buvęs Latvijos legiono karys, istorikas, publicistas, Saeimos narys Visvaldis Lācis šioje knygoje pasakoja apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą Latvių SS legioną. Po vos metus trukusios, kruvinų žaizdų Latvijos kūne palikusios pirmosios sovietų okupacijos, vadinamos Baisiaisiais metais, istoriškai vokiečiams niekada nesimpatizavę latviai pasitiko Vermachtą kaip išvaduotojus nuo trėmimais ir žudynėmis jų kraštą niokojusio stalinistinio maro.

Tačiau netrukus vokiečiai, kaip ir visi okupantai, griebdamiesi šantažo ir grasinimų, savo karo mašinai pradėjo reikalauti vis daugiau gyvosios jėgos. Latviams, kaip ir jų kaimynams estams bei lietuviams, iškilo dilema: kovoti petys petin kartu su vokiečiais ar, atmetus nacių administracijos mobilizacinius reikalavimus, sulaukti griežtų represijų? Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, kur antinacinės nuotaikos buvo kur kas stipresnės, pavyko suburti tautinius legionus. V. Lācis pripažįsta, kad SS divizijų nesutikę formuoti lietuviai pasielgė teisingai, nes išsaugojo daugybę gyvybių ir potencialą pokario partizaninei kovai. Vietinės rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius griežtai atsisakė, kad jo vyrai taptų SS policijos kariais. Autorius apgailestauja, „kad latviai, deja, neturėjo tokių žmonių kaip lietuviai, kurie būtų mokėję politiką panaudoti savo Tėvynės labui“.

Knygoje V. Lācis aptaria visas pagrindines priežastis, paskatinusias jaunus latvius stoti į formuojamas SS kariuomenės divizijas, taip pat akcentuoja, kad didelė dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai. Daugelis per sovietų okupaciją prarado artimuosius ir siekė atkeršyti, kiti tikėjo, kad kaudamiesi kartu su vokiečiais jie stabdo prie Latvijos vėl artėjančią Raudonąją armiją, sėjusią žudynes, plėšimus ir prievartavimus.

Į Legioną stojo pačios įvairiausios socialinės padėties ir profesijų žmonės: kaimo ūkininkai, gamyklų darbininkai, garsūs sportininkai, inteligentijos atstovai, taip pat gydytojai, mokytojai, tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai. Leningrado, Volchovo, Vidžemės frontuose kovęsi vyrai, kurių daugelis buvo sužeisti ar žuvo mūšiuose, kariavo ne už Trečiąjį reichą, kuriam nejautė jokių simpatijų, o už Latviją. Daugeliui legionierių nacių idėjos buvo svetimos, jie įtariai, o kartais net ir priešiškai žvelgė į vokiečius. Nemaža dalis karininkų puoselėjo viltis, kad sovietams ir naciams galutinai išsekus, latviams kartu su komunizmo grėsmę pasauliui supratusių Vakarų sąjungininkų pagalba pavyks atkurti nepriklausomybę.

Deja, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Raudonasis tvanas vėl užtvindė Latviją. Į nelaisvę pakliuvusius legionierius sovietai vertino kaip „tarybinės tėvynės“ išdavikus, todėl dažniausiai šaudė vietoje. Kremliaus propaganda pradėjo formuoti legionierių – idėjinių „fašistų“, beginklių gyventojų žudikų ir marodierių įvaizdį, nors Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje SS kariuomenės divizijose tarnavę latviai ir estai, ypač priverstinai mobilizuoti, nevertinti nei kaip karo nusikaltėliai, nei kaip nacių kolaborantai. V. Lācis savo knygoje griežtai paneigia dabartinei Rusijai patogius mitus, kad legionieriai buvo SS organizacijos nariai, jog vykdė šmeižikiškai jiems priskiriamus tariamus ar svetimus nusikaltimus. Skaitytojai knygoje ras atsakymus į daugelį svarbių klausimų.

V. Lācis – unikali asmenybė. 2014 m. jis tapo Latvijos mokslų akademijos nariu. Autorius iki šiol gina savo paties ir kovų bendražygių garbę nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, jo tekstai nuolat publikuojami Latvijos spaudoje. Nors 2019 m. kovą jam sukaks 95-eri, V. Lācis aktyviai sportuoja ir dalyvauja bėgimo maratonuose.

Profesoriaus A. Jokubaičio knyga – apie politinį idiotizmą

Alvydas Jokubaitis „Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Viršelio dizainas – Astos Puikienės. 

Alvydas Jokubaitis – filosofas, politikos mokslininkas, vienas ryškiausių politinės minties ir pilietinės pozicijos skleidėjų, VU TSPMI Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, aštuonių knygų autorius.

Knygoje „Politinis idiotas“ Jokubaitis analizuoja dabartinę Lietuvos visuomenę ir tai, kaip joje jaučiasi atskiras asmuo, vadinamasis „vidinis žmogus“. Remdamasis Fiodoru Dostojevskiu, autorius įrodinėja, kad žmogus yra kvailas, ir apmąsto jo silpnumą, kvailumą bei pavojingumą praėjus komunistinėms revoliucijoms ir pokomunistinėms pertvarkoms. Pokomunistinis žmogus išsivadavo iš komunizmo, bet ne iš kvailumo, teigia filosofas. Apie tai reikia mąstyti, tačiau dabartinė visuomenė tai daryti atsisako.

Autorius kalba apie politinį idiotizmą kaip apie visuotinę tendenciją filosofiniais, politiniais, religiniais ir kultūriniais aspektais. „Politinis idiotas“ – aštri, nepatogi, intelektuali knyga, savotiškas negailestingas pokomunistinės Lietuvos visuomenės ir ją sudarančių individų – politinių idiotų – veidrodis.

Lietuvos piliečiai bando suprasti politiką nemąstydami apie žmogaus prigimtį. Tris dešimtmečius po komunizmo brukamas naivus ir primityvus žmogaus supratimas. Kaip įmanoma sukurti gerą visuomenę be gero žmogaus? Neatsakius į šį klausimą, gausinamas idiotizmas. 

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis

Dirbtinis intelektas – mūsų ateitis. Bet kokios ateities norime?

Max Tegmark „Gyvybė 3.0. Žmogus dirbtinio intelekto amžiuje“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Daiva Vilkelytė.

Dirbtinis intelektas – svarbiausia mūsų laikų pokalbių tema ir mąstymą skatinanti Tegmarko knyga padės jums į juos įsitraukti.

Stephen Hawking

Maxas Erikas Tegmarkas – švedų kilmės fizikas ir kosmologas, Masačusetso technologijos instituto profesorius, vienas iš Gyvybės ateities instituto įkūrėjų, 2 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius. Jo tyrimus dėl dirbtinio intelekto keliamos egzistencinės rizikos finansuoja „Tesla Motors“ įkūrėjas Elonas Muskas.

Stovime ant naujos eros slenksčio. Tai, kas anksčiau buvo mokslinė fantastika, greitai tampa realybe, nes dirbtinis intelektas pakeičia karą, teisėsaugą, visuomenę ir netgi mūsų supratimą apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Labiau nei bet kuri kita technologija dirbtinis intelektas turi didžiulį potencialą pakeisti visų mūsų ateitį. Kaip? Vienas garsiausių šiuolaikinių fizikų Maxas Tegmarkas savo knygoje „Gyvybė 3.0“ mums visiems paaiškina, kaip dirbtinį intelektą priversti dirbti gerovės labui, atskiria mitus nuo tikrovės, utopijas nuo distopijų ir perkelia mus į naują gyvenimo lygmenį.

Kokios ateitis mūsų laukia? Ar antžmogiškas intelektas taps mūsų vergu, ar valdovu? Kaip galime padidinti savo gerovę, pasitelkdami dirbtinį intelektą ir kartu neatimdami iš žmonių pajamų bei gyvenimo prasmės? Kaip galime būti tikri, kad ateityje dirbtinio intelekto sistemos elgsis paklusniai, nesukils prieš mus, neges ir bus atsparios programišių atakoms? Ar dirbtinis intelektas padės gerovei suklestėti kaip niekada anksčiau, o gal mašinos visose srityse aplenks mus ir galiausiai atsikratys mūsų kaip nebereikalingų?

Dirbtinis intelektas – šiuo metu pati svarbiausia ir įdomiausia mokslininkus ir visuomenę jaudinanti tema. Ypač tai svarbu jauniems žmonėms, kuriems neišvengiamai teks gyventi drauge su dirbtiniu intelektu. „Gyvybė 3.0“ duoda mums postūmį mąstymui ir žinių, kad galėtume susidaryti nuomonę, kas mūsų visų laukia.

Alfonsas Vincentas Ambraziūnas „Dekonstruktyvizmo matmenys“ 

Alfonsas Vincentas Ambraziūnas gimė 1933 m. gegužės 12 d. Valmantiškių k., Kauno apskr., netoli Vilkijos miestelio. 1961 m. baigė skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute pas profesorių Juozą Mikėną. Nuo 1959 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Kūrybiniam keliui turėjo įtakos lietuvių liaudies menas ir senosios Egipto, Graikijos, Meksikos, Indijos, Nepalo ir kitos kultūros.

„Mielas skaitytojau, knyga, atsivertusi prieš jūsų akis, yra ne eilinis leidinys, bet prasmėmis turtingas tekstas, kurį atvira širdimi pasiūlo mūsų laikmečio kūrybinga asmenybė. Knygoje skulptorius aprašo savo vaikystę, kurią brandino žiauri Antrojo pasaulinio karo beprasmybė – holokaustas, teroras, „kolchozai“, tremtys, karas miškuose ir kiti įvykiai, palikę pėdsaką jaunuolio sąmonėje. Skulptorius skaitytojus taip pat pradžiugins sovietmečio paradoksais bei kūrybinių sumanymų posūkiais.“ (Habil. filosofijos mokslų dr. Juozas Algimantas Krištopaitis)

Knygoje autorius pasakoja monumentaliosios skulptūros kūrimo ir statybų ypatumus, jų konkrečias istorijas, įvairius susitikimus su ryškiomis to laikotarpio asmenybėmis: J. Vienožinskiu, B. Pundziumi, V. Drėma, J. Miltiniu, V. Blėdžiu, J. Kubiliumi, A. Savicku ir kt. Leidinys gausiai iliustruotas medžiaga iš asmeninio autoriaus archyvo bei kūrybinių darbų fotografijomis iš įvairių menininko gyvenimo laikotarpių.