Netrukus pasirodys pirmoji lietuviškai Maurice’o Zundelio knyga „Vidinė evangelija“ (Magnificat leidiniai, 2019). Autorius – šveicarų kunigas, unikalus žmogus, kurį popiežius Paulius VI yra pavadinęs „mistikos genijumi“. Gausūs Zundelio tekstai šiandien yra tapę dvasinės-mistinės literatūros klasika. Tiesa, Bažnyčios vadovybė į Zundelio kūrinius jų publikavimo metu žiūrėjo atsainiai, kaip ir į jį patį, o kai kurių platinimą liepė nutraukti. Tik 1972 m., popiežiui oficialiai išreiškus pritarimą Zundelio mintims ir dvasinei praktikai, didžio ir kuklaus mistiko raštai ėmė vis labiau sklisti po pasaulį, kaip ir įspūdingi liudijimai apie jo gyvenimą bei asmenybę. Pagaliau jie pasiekė ir Lietuvą. Kviečiame skaityti knygos vertėjo ir Mykolo Romerio universiteto docento Povilo Aleksandravičiaus įžangą. 

Maurice’as Zundelis gimė 1897 m. nedideliame Šveicarijos miestelyje Nešatelyje, katalikiškoje šeimoje. Mokykloje turėjo bičiulį, kuris mėgo balsu skaityti literatūrinius kūrinius. 1911 m. Maurice’as klausėsi šio draugo skaitomos V. Hugo Vargdienių ištraukos apie Žaną Valžaną ir vyskupą, atleidusį jam vagystę: sukrėstas vyskupo gesto, Žanas radikaliai pasikeičia ir ima žengti šventumo keliu... Klausydamasis šio pasakojimo, Maurice’as pasijuto taip, tarsi būtų atradęs svarbiausią gyvenimo dėsnį. Kitą kartą buvo skaitomi Palaiminimai iš Mato evangelijos (Kalno pamokslas). Klausantis jų „Kristus nustojo būti gražiu paveikslėliu, abstrakčia sąvoka“, Jo balsą paauglys išgirdo kaip čia pat esančio draugo balsą, „gyvojo Dievo gyvą žodį“, tarsi „Evangelija būtų asmuo“.

Tų pačių metų gruodžio 8 d., gimtojo miestelio bažnyčioje melsdamasis prie Marijos statulos, Maurice’as pajuto „kažką žodžiais neišreiškiamo: paslaptingą malonę, buvimą, kažkokį betarpišką kvietimą... nieko matomo, bet kažką vidinio... tam tikrą šviesos pripildytą ryšį su Kažkuo, kame tyrumas sutapo su būtimi“. Šiuos vidinius įvykius ir reikia laikyti mistiniu Zundelio atsivertimu.

1913–1915 m. jaunuolis mokėsi Einzydelno benediktinų vienuolyno mokykloje (Zundelis visada išliks benediktinų oblatu), kurios koplyčioje atrado liturgijos ir tylos paslaptį – beveik fiziškai juntamą gyvenimo šaltinį. Taigi, aštuoniolikmetis Zundelis jau buvo įgavęs tą mistinę asmenybės struktūrą, kurios pagrindu formuosis visos vėlesnės jo patirtys, atradimai ir mąstymas. 1915–1919 m. studijavo Fribūro kunigų seminarijoje, kurioje jautė kontrastą tarp sauso scholastinio filosofijos-teologijos mokymo ir vidinės Kristaus patirties. Šio kontrasto išgyvenimas Zundelį lydės visą gyvenimą, jo akyse nė kiek nemenkindamas filosofijos bei teologijos vertės, bet skatindamas bet kokią abstrakciją suvokti ir išreikšti per vidinę patirtį.

1919 m. Zundelis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Ženevą. Čia tuoj pat išryškėjo jo kaip pamokslininko, mokytojo, o ypač dvasios vadovo talentas, nepaliekantis abejingų. Išryškėjo ir jo asmenybės originalumas, traukiantis žmonių minias, bet gąsdinantis, tiksliau, erzinantis jo kolegas kunigus bei bažnytinę vadovybę. 1925 m. vienas įtakingas kurijoje Zundelio kolega, pabūgęs, jog šis pokalbiuose su mokiniais bus išgirdęs apie jo moralinius nuklydimus, melagingai įskundė Zundelį vyskupui, esą jis mokinius auklėja ne religine, bet profaniška dvasia. Nors Zundeliui aiškiai nebuvo pasakyta, kuo jis kaltinamas (taigi ir nesuteikta galimybė apsiginti), nuo tos akimirkos jis, jau ir taip keliantis nepatogumų savo kitoniškumu, tapo persona non grata savo paties vyskupijoje bent dvidešimčiai metų.

1925–1927 m. Zundelis buvo išsiųstas studijuoti į Romą, Angelikumo universitetą, kuriame apsigynė filosofijos doktoratą Nominalizmo įtaka krikščioniškajai minčiai. Gyvendamas Romoje, smalsus jaunas kunigas buvo persmelktas tūkstantmetės kultūrinės, estetinės, intelektualinės tradicijos, parašė nuostabių tekstų apie grožio patirtį ir joje alsuojantį Dievą, patyrė stiprių ekstazių. 1926 m. buvo publikuotas pirmasis jo tekstas Poema apie Šventąją Liturgiją, pasirašytas brolio Benedikto vardu, vėliau papildytas ir perleistas daugybę kartų įvairiomis kalbomis. Vertimu į italų kalbą rūpinosi kunigas Giovannis Montinis, būsimas popiežius Paulius VI (2018 m. spalį paskelbtas šventuoju). Gyvendamas Italijoje, Zundelis puoselėjo viltį tuoj po studijų grįžti į savo vyskupiją ir tęsti pastoracinį darbą, netgi administruoti parapiją. Tačiau klebono pareigų jis niekada negavo, o į savo vyskupiją galėjo grįžti tik po karo, atėjus naujam vyskupui.

Apsigynus doktoratą Romoje, prasidėjo ilgas keliauninko etapas. 1927–1929 m. Zundelis ėjo vikaro pareigas Paryžiuje ir jo priemiesčiuose, buvo seserų benediktinių vienuolyno kapelionas. Paryžiuje susipažino su daugybe garsių asmenybių: be jau minėto kunigo G. Montinio, bendravo su Jacques’u Maritainu, Pierre’u Teilhardu de Chardinu, Henri Bergsonu, palaikė ryšius su žymiais poetais ir mokslininkais, visiems palikdamas gilų įspūdį, tapęs kai kurių iš jų, pvz., Charleso Duboso ar Louis Massignono, dvasios vedliu. Pastarasis – žymus prancūzų islamologas bei Rytų civilizacijų tyrinėtojas. Greičiausiai jis supažindino Zundelį su Rytų dvasine tradicija bei Mahatmos Gandhi’o mąstymu. Stipriai susidomėjęs induizmu bei budizmu, Zundelis Gandhi’į laikys vienu didžiausių mūsų laikų šventųjų.

1929–1930 m. Zundelis siunčiamas į Londoną būti seserų asumpcionisčių vienuolyno kapelionu, išmoko anglų kalbą ir intensyviai studijavo anglų literatūros, filosofijos, teologijos, ypač kardinolo J. H. Newmano tekstus. 1930 m. gavo paskyrimą Šveicarijoje, viename bankrutuojančiame pasiturinčių mergaičių pensionate, kuriame ėjo kuklias dvasios tėvo pareigas trejus metus, iki pensionato uždarymo. Tuo metu, turėdamas daugiau laisvo laiko, ypatingai domėjosi socialiniais klausimais, geopolitine pasaulio padėtimi, ekonominio gyvenimo problemomis. Šiomis temomis vėlgi parašė įspūdingų tekstų, nusėtų ir pranašiškomis įžvalgomis, ir itin konkrečiais sprendimų siūlymais, juos siuntinėjo valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovams, eilinį kartą išprovokuodamas bažnytinės vadovybės susierzinimą.

Maurice Zundel fondo nuotrauka

Vidinės evangelijos skaitytojas neabejotinai pastebės, kad kai kurie šios knygos puslapiai yra persunkti rūpesčiu skurstančiaisiais. 1933–1937 m. vėl gyveno Paryžiuje, kur Neji priemiestyje užėmė mokyklos kapeliono postą. Čia ir gimė Vidinė evangelija, knyga, kurią daugelis laiko geriausiu įvadu į Zundelio pasaulį. Nuo 1938 m. prasidėjo Artimųjų Rytų periodas: vis dar negrąžintas į savo vyskupiją, Zundelis metus studijavo Jeruzalės Biblijos mokykloje, o vėliau, iki 1946 m., gyveno Egipte bei Libane. Čia išmoko senąsias biblines kalbas, taip pat arabų, kruopščiai išstudijavo Koraną, atliko teologinius didžiųjų monoteistinių religijų lyginamuosius tyrimus. Šiuo laikotarpiu Zundelis išgarsėjo kaip ypatingas rekolekcijų vedėjas ir paskaitininkas. Paskaitų pavadinimai rodo analizuojamų klausimų įvairovę, aktualumą ir gelmę, štai keletas jų: Istoriniai tiesos kriterijai, Dvasia ir Simbolis, Bažnyčių vienybė, Asmens metafizika, Mistinė patirtis, Ateities žmogus, Religijos dvasia ir kūnas, Tylos vertė, Pažinimas ir patirtis, Laisvės tragedija ir Evangelija, Dvasia ir materija, Moralė ir politika, Švietimas ir disciplina.

Vienoje iš paskaitų Zundelis atsakė į Alberto Camus keliamą blogio problemą. Apie šios paskaitos turinį buvo informuotas pats rašytojas. Nepaprastai sudomintas Zundelio mąstymo, A. Camus parašė jam laišką: užsimezgė susirašinėjimas. Kaire Zundelis publikavo veikalą Žmogus pranoksta žmogų. Pasibaigus karui, pagaliau jam buvo leista grįžti į savą vyskupiją, kur Zundelis praleido likusius 30 gyvenimo metų, daugiausia Lozanoje. Tačiau jam nebuvo patikėtos jokios reikšmingos pastoracinio pobūdžio pareigos. Kaip teigė pats Zundelis, visose parapijose, kur teko talkininkauti, jis jautėsi esantis „septintuoju vežimo ratu“. O žmonės plūdo iš visos Šveicarijos bei visų vietų, kuriose jis darbavosi anksčiau, pasiklausyti jo pamokslų, atlikti išpažintį, pasikalbėti. Kiekvienais metais Zundelis grįždavo į Paryžių, Londoną, Beirutą, Kairą vesti rekolekcijų. Parašė daugybę straipsnių ir knygų.

Žymesni veikalai: Nepažįstamojo Dievo paieškos (1949), Susitikimas su Kristumi (1951), Ar tikite žmogumi? (1956), Tikėjimo laisvė (1960), Moralė ir mistika (1962), Dialogas su tiesa (1964), Himnas džiaugsmui (1965), Ar egzistuoja žmogus? (1967), Aš esu kitas (1971). Zundelis sveikino Vatikano II susirinkimą, kuris patvirtino giliausias jo intuicijas. Bažnyčiai ir jos skelbiamai žiniai buvo būtina grąžinti autentiškumą. Tačiau skaudžiai išgyveno dėl kai kurių posusirinkiminių teologinių ir ypač liturginių iškraipymų: lėkštumas yra lygiai taip pat nepriimtinas kaip ir griežta savitikslė tvarka. Zundelio tiesioginę įtaką Vatikano II susirinkimui vertinti labai sunku. Jo mąstymo poveikis dar nebuvo tapęs visuotiniu, bet jį stipriai jautė pavienės asmenybės, atlikusios milžinišką vaidmenį Bažnyčios atsinaujinimo procese.

Sakykime, Henry de Lubacas, vienas žymiausių XX a. teologų, iš pradžių skeptiškai vertinęs Zundelį, vėliau jo mintis laikė viena galingiausių Dvasios išraiškų mūsų laikais. Pasauliniu mastu į Zundelį dėmesys buvo atkreiptas tik 1972 m., kai Paulius VI pakvietė jį vadovauti Vatikano kurijos gavėnios rekolekcijoms. Jose išsakytų mąstymų pagrindu Zundelis parašė paskutinę savo knygą Koks žmogus ir koks Dievas?. Ji buvo išleista jau po mirties. Maurice’as Zundelis mirė 1975 m.

Kodėl Zundelį turėtume laikyti mistiku?

Visi žinome šią pagrindinę religinę tiesą: pasaulis yra kuriamas Kūrėjo, kurį vadiname Dievu. Galime ir taip įsivaizduoti: visata yra lyg upė, ištekanti iš dieviško Šaltinio, arba taip: kiekvienas daiktas, būtybė, procesas tarsi turi šaknis, panirusias begaliniame dieviško kūrimo akte, iš kurio jie semiasi savo buvimą, savo gyvybę. Daugumai mūsų tik retomis akimirkomis pavyksta suvokti ar patirti šias dieviškas mūsų gyvenimo ištakas. O Zundelis sugebėjo (žinoma, tai buvo nepaprastai galingai veikiančios malonės darbas jame) išlaikyti nuolatinį kontaktą su visatos Šaltiniu, sąmoningai būti viso, kas egzistuoja, ištakose, be perstojo išlaikyti dėmesį tam Aktui, iš kurio čia ir dabar kyla visas pasaulis ir kiekviena jo būtybė, kiekvienas žmogus. Jis tai vadino Buvimu (Présence). Be abejo, čia turime reikalą ne su intelektine idėja, kurią lengvai rastume daugybės teologų ar filosofų tekstuose, bet su aštriausia patirtimi. Zundelis savo protu ir emocijomis, intuicija ir vaizduote, valia ir kūnu išgyveno tą Šaltinį, taip atrodo, kiekvieną akimirką. Šis gyvenimo intensyvumas ir yra mistika. Jis buvo beveik fiziškai jaučiamas paprasčiausiai būnant šalia Zundelio, net kai nebuvo atliekami jokie veiksmai ar tariami žodžiai, tiesiog tyloje.

Gyvenimas Ištakų artumoje darė Zundelio asmenį nepakartojamą. Žinoma, jis buvo pripildytas meilės, gerumo, išminties, kurie nenumaldomai traukė minias. Kaip ir visi mistikai, jis buvo Dievo žmogus. Kita vertus, Zundelio gyvenimas reiškėsi, žvelgiant mūsų įprastiniu žvilgsniu ir vertinant standartiniu protu, radikaliais kraštutinumais ir nepakeliamu ritmu. Visą gyvenimą miegojo po 2–3 valandas per parą, dienos racionas neviršydavo kelių traiškytų bulvių, o jo dienotvarkėje nebuvo tokių dalykų kaip laisvas laikas ar laikas sau. Gyvenant Šaltinio artumoje, visa pasaulyje yra įdomiau bei svarbiau už save patį, o ypač šalia esantys žmonės, juose veikiantis Kristus: toks gyvenimas – tai nenumaldoma trauka atsiduoti kitam.

Effatà Editrice nuotrauka

Šalia Eucharistijos bei Liturginių valandų, šalia paskaitų bei įvairaus tipo mokymų, visas dienos laikas buvo skiriamas čia pat esantiems ar iš toliau atvykusiems žmonėms – norinčiųjų susitikti su tikru dvasios tėvu eilė niekada nesibaigdavo. Likdavo naktinis laikas, kurį reikėjo išnaudoti pasiruošimui paskaitoms, studijoms (Zundelis domėjosi viskuo ir buvo nepralenkiamas eruditas ne tik teologijoje ar filosofijoje, bet ir literatūroje, menuose, biologijoje, fizikoje, socialiniuose moksluose...) ir atsakymams į kalnus laiškų. Niekada neturėjo nė cento, nes bet koks gautas pinigas buvo tuoj pat atiduodamas vargšams, dažnai – pirmam paprašiusiajam, o tai, ko gero, labiausiai ir piktino kolegas.

Artimiausias šventasis Zundeliui buvo Pranciškus Asyžietis – absoliutaus neturto, tobulo atsidavimo ir neišsekančio džiaugsmo Dievo Kūrinija pavyzdys. Taip pat ir kančios. Dažnai nesuprastas, išduotas, apleistas, Zundelis vis dėlto kentėjo ne dėl savęs. Jis kaip savas iškęsdavo ir artimiausių žmonių, ir toli pasaulyje žmones ištinkančias negandas. Empatija kenčiantiems buvo tokia stipri, kad kartais būdavo sunku įsijungti radijo imtuvą, ypač karų laikotarpiu, o pats Zundelis atidesnei akiai neretai sudarydavo Nukryžiuotojo įspūdį, kaip šventasis Pranciškus. Šį neprilygstamai intensyvų dvasinį gyvenimą lydėjo ir antgamtiniai reiškiniai, turime liudijimų apie levitacijas, aiškiaregystes, mediciniškai nepaaiškinamus išgydymus.

Keletas prisiminimų apie Zundelį

Štai keletas prisiminimų, surinktų žymiausio Zundelio biografo tėvo Bernardo de Boissière’o:

„[Zundelis] turėjo neeilinį talentą išklausyti kitą žmogų, identifikuotis su juo, jis tarsi įeidavo į kito žmogaus vidų ir stengdavosi pagauti kiekvieną jo jausmą. Jeigu peržvelgtume visus žmones, kurie lankė tėvą Zundelį, išvystume fantastišką jų skalę: nuo elgetos iki Šventojo Tėvo... Zundelis visada pasiekdavo mūsų pasąmonės gelmes tik jam būdingu būdu, kad atstatytų mus į gyvenimą, į žmogiškumo branduolį.“ (brolis Amédée’as Emaulazas, skautas Lozanoje, vėliau cistersų vienuolis).

„Tėvas [Zundelis] iš tikrųjų turėjo savybę, kurios niekada neradau pas nieką kitą: jis išvaduodavo iš bet kokio nerimo, iš bet kokio rūpesčio, iš bet kokio liūdesio, iš nevilties, ir suteikdavo sparnus skristi į rojų. Jis sugebėdavo transformuoti visą būtį“ (Gilberte Goldenschue, į katalikybę atsivertusi protestantė).

„Dar labiau ne tai, ką jis darė ar sakė, ir kartu per visa tai, stipriausiai mus traukė jo talentas išlaisvinti. Jis išvaduodavo mūsų protus iš visų pančių ir sužadindavo troškimą juo sekti. Mes jau turėjome aiškų suvokimą, kad esame ne tik su didžiu dvasiniu mokytoju, bet ir su šventuoju. Gyvenimas jame siekė toliau nei mintis, kaip kartą gerai pasakė vienas iš jo draugų (...) Jis išties buvo mūsų laikų šventasis Pranciškus, bet viršijantis šventąjį Pranciškų begaliniu išsilavinimu visose srityse: mene, moksle, filosofijoje ir teologijoje, sugebėdamas visiems šiuolaikiniams žmonėms suprantama kalba perduoti dvasinės patirties esmę“ (tėvas Pierre’as Noury, dominikonas iš Egipto).

„Sutikęs tėvą Zundelį, suvokiau, kad sutikau gryną mistiką. Kartas nuo karto vykdavau iš Paryžiaus į Lozaną tik tam, kad pas jį atlikčiau išpažintį. Tą kartu su juo praleistą valandą jausdavau, kad dalyvauju ypatingame gyvenime. Per patį Zundelio asmenį buvo tiesiog natūraliai įeinama į Dievo paslaptį, į absoliutą“ (tėvas Henri Grouès, plačiai žinomas kaip Tėvas Pjeras).

„Aš pažinau Maurice’ą Zundelį, ir jau per pirmąjį susitikimą jis man padarė tokį įspūdį, kurio niekada neužmiršiu. Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau man atrodo, jog jis nėra [lygintinas] su niekuo kitu. Žinoma, aš galvoju apie praeities [mistikus]: Angelą Silezijų , Novalį (Novalis), Helo, Blua... Bet Zundelis buvo dar kitokio tipo, jis ypatingai originaliai apjungė dvasinę gelmę ir kuriančiąją laisvę. Kaip varganai atrodo mūsų ginčai, mūsų susiskaldymai posusirinkiminėje Bažnyčioje šio balandžio-erelio skrydžio akivaizdoje!“ (Jeanas Guittonas, filosofas).

„Nesisavinimas (désappropriation) – tai pagrindinis Maurice’o Zundelio žodis, kurio prasmės jis ieškojo apmąstydamas Trejybę. Jis taip giliai skrodė trejybinės meilės paslaptį, kad kartais sušukdavo: „Tai yra Dievas: fundamentalus savęs atsižadėjimas (sutampantis su kito nesisavinimu, désappropriation – P. A.) amžinosios Trejybės židinyje!“ (...) Kartą, jau baigiantis mūsų pokalbiui, paprašiau jo patarimo, kad „likčiau nuolankus“. Jis atsistojo, jo veidas spindėjo gerumu, žvilgsnis švietė, ir jis tarė galingu balsu: „Besidžiaugiant! Tik taip nustojama laikytis savęs!“ Taip jis man perdavė savo džiaugsmo slėpinį: žmogus, kuris nieko nesisavina, iš Dievo gauna džiaugsmą!“ (tėvas Paulis Houix, Timadeko vienuolyno abatas).

„Per visą susitikimą su juo aš jaučiau jo buvimą, o tiksliau – Buvimo buvimą“ (Josette Elluin, poetė).

„Didžiausias jo patarimas buvo neužstoti, nesukurti perskyros tarp Dievo ir kitų; nesužeisti kito žmogaus, nes taip darant yra tarsi žudomas Dievo paveikslas. Dievas yra trapus, atiduotas į mūsų rankas ir toks per mus pažeidžiamas!“ (Maïté Soulié, gydytoja)

„[Zundelio] Dievo patirtis ir savęs paties bei kitų žmonių patirtis buvo visiškai tolygios (...) Visus didžiuosius tikėjimo, proto, mokslo ir t. t. klausimus jis sugebėdavo užčiuopti iš vidaus. Jis visa išgyvendavo, pagal tai ir mąstydavo. Ir tada visos problemos įgaudavo gelmę, būdavo nušviečiamos iš vidaus, o ne išsisklaidydavo įvairiuose antagonizmuose“ (tėvas Gilbertas Vincentas, Zundelio draugas, parašęs knygą apie jį Krikščionio laisvė).