Architektė Gražina Pajarskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gaga užgeso taip, kaip gyveno – tyliai, beveik mistiškai. Kad sirgo nepagydomai – žinojome, kaip žinojo ir ji pati, nutarusi iki galo nugyventi savo pačios sukurtame pasaulyje savo metodu – nuo pradžios iki pabaigos.

Baltų medinukų sodyba jos gimtinėje, Šimonių girios kaimynystėje, buvo jos visatos namai, į kuriuos galutinai sugrįžo jau po sakraliai globojamos Motinos mirties. Sugrįžo taip, tarsi niekada ir nebuvo išdavusi savo vietos, iš kurios tik retkarčiais ištrūkdavo į sujauktą pasaulį tarsi pasisvečiuoti, kaskart įspausdama prasmingus pėdsakus. Jų liudytojai – tie, kurie akylai stebėjo plačius jos mostus ar kurių buvo apglėbti – manau, nepajėgs ištrinti tas esmingąsias patirtis iki savų užbaigimo dienų.

Atsisveikinant paprastai pamatuojame žmogų jo nuveiktais darbais, kurių sąrašas šiuo atveju būtų ilgas, sodrus, gal net didingas.

Tikiuosi (tikimės), kad neuždelsdami jį sudarys kolegos menininkai, architektai, menotyrininkai, muziejininkai, parodų organizatoriai, kuratoriai…

O žmonės – jos artimieji, giminės – pareigą jau atliko, atsisveikinę su Gražina sausio 26 dieną, šeštadienį, Šimonių kapinaitėse, Kupiškio r. Šalia savo tėvų, ji atgulė laukdama (kaip ir kasmet) savo puoselėtų rūtų žalumos, ištryškusios ant kuklaus jos išsišaknijimo vietos.

Tie, kurie norėtų prisiminti Gražiną Pajarskaitę ir ją apmąstyti – kviečiami vasario 2 d. 11 val. dalyvauti šv. Mišiose Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12, Vilniuje).

Architektės Gražinos Pajarskaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Architektės Gražinos Pajarskaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Architektės Gražinos Pajarskaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Architektės Gražinos Pajarskaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Gražiną mums primena ir primins jos bendramokslės Aleksandros Jacovskytės nuotraukos MO muziejaus kolekcijoje ir albume „Vilniaus veidai“ (2014). Mums liko ir Gagos darbai – gražiausia pasaulyje vietinių kaimo amatininkų dirbinių ekspozicija Kupiškio kraštotyros muziejuje, jos projektuotas Petro Repšio altorius Varnių katedroje, Lietuvos nacionalinio muziejaus salės... Galime pasiguosti ir tuo, kad vis daugiau sovietinio laikotarpio Gražinos darbų tampa architektūros ir skulptūros istorijos dalimi.

Užfiksuotas jos dalyvavimas Gedimino Baravyko architektų komandoje, parengusioje konkursinį Paryžiaus Bastilijos aikštės operos teatro projektą, iš archyvų gelmės išnyra su skulptoriumi Kęstučiu Patamsiu kurto Salduvės monumento projektai, sovietinio Vilniaus pėdsekiai jau, regis, aptiko buvusios Marytės Melnikaitės (dabar Antano Juozapavičiaus) gatvės pirčių kompleksą – vieną logiškiausių ir skaidriausių to laiko pastatų, kuris, deja, neatlaikė permainų ir užleido vietą eiliniam anoniminiam stiklo ir gipskartonio dariniui.

Akivaizdu, kad bendradarbiavimas su Petru Repšiu išgarsino Gagą už architektų pasaulio ribų: 1988 m. Vilniaus įkūrimo paminklo konkursui su šiuo dailininku sukurta koplytėlė buvo ne kartą reprodukuota įvairiuose leidiniuose, o 2008 m. užbaigtas dar vienas bendras Gražinos ir Petro kūrinys – Varnių katedros altorius – sulaukė net atskiro leidinio. Deja, Gražinos įrengtos parodos – Šiuolaikinio meno centro, Panevėžio galerijos, jos draugų dailininkų Repšio, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Felikso Jakubausko ir daugelio kitų – teliko užfiksuotos po įvairius archyvus pasklidusiose fotografijose. Ši jos veiklos dalis – tikras efemeras. Šiandien nebūtų lengva net paprasčiausiai susekti ir suregistruoti, kiek ekspozicijų Gaga yra įrengusi ir apipavidalinusi. O to labai reikėtų, nes ji – viena naujosios parodų architektūros, ekspozicijų dizaino pradininkė, prisidėjusi prie esminių pokyčių šioje sovietmečiu smarkiai marginalizuotoje srityje. 

Gražina 1968 m. baigė interjero architektūrą LSSR valstybiniame dailės institute. Baigiamajam darbui projektavo parodų paviljonų kompleksą. Gavo paskyrimą į Miestų statybos ir projektavimo institutą. Kelią konkurencingame maskulistiniame architektų pasaulyje skynėsi nelengvai, tačiau dirbo su pačiais įdomiausiais architektais, to laiko korifėjais: padėjo Eduardui Chlomauskui įrengti Sporto rūmus, vadovaujama Nijolės Bučiūtės projektavo Operos ir baleto teatro interjerus, paskiau perėjo į Vytauto Čekanausko komandą, dar vėliau – pas Gediminą Baravyką.

V. Čekanauskas, be kitų darbų, patikėjo jai įrengti LSSR komunistų partijos centro komiteto naujos būstinės interjerus. Šį objektą, nepaisant politinių konotacijų, Gražina prisimindavo visai noriai, nes galėjo mėgautis prabanga rinktis geriausias tiems laikams medžiagas ir meistrus. Baravykas skatino dalyvauti konkursuose – ir su kitais, ir individualiai. Virtuali architektūra padėjo skleistis kūrybiškumui, kiek tai buvo įmanoma sovietmečio uždaroje erdvėje. 

Vis dėlto Gražina tikriausiai liks labiausiai žinoma bei vertinama kaip parodų ir muziejinių ekspozicijų novatorė, esmingai prisidėjusi prie to, kad ši ilgus metus mėgėjų sauvalei atiduota architektūros sritis XX a. pabaigoje pagaliau atgautų svarbą ir taptų suvokiama kaip reikšmingos veiklos laukas, reikalaujantis specifinių įgūdžių bei gebėjimų. Gražinos karjeros posūkį ekspozicijų dizaino linkme paskatino kelios aplinkybės. Parodų architektūra lūžio epochoje jai jau nebuvo jokia naujiena, ji buvo atlikusi užsakymų ir Lietuvoje, ir Maskvoje, tačiau 1988 m. išvykusi į Kanadą aplankyti ten gyvenančios sesers įsitikino, kad anaiptol neišnaudojo visų įmanomų galimybių. Kelionė suteikė daugybę įspūdžių, patirčių ir minčių.

Be to, Sąjūdžio laikais pradėjo byrėti sovietinės institucijos, iro ir Gražinos darbovietė Miestų statybos projektavimo institutas. Teko dairytis naujos vietos. Galimybę pasireikšti parodų architektės amplua pasiūlė tuometiniai Dailės parodų rūmai, labai greitai transformavęsi į Šiuolaikinio meno centrą. Etapinis šio laikotarpio Gražinos darbas – Ramintos Jurėnaitės kuruota paroda „Liaudies tradicija XX a. lietuvių dailėje“ (1988). Kas ją matė, tikrai nepamiršo. 

ŠMC architekte Gražina išbuvo iki 1997 m., kol nutarusi, kad centro meninės veiklos kryptis jai pernelyg radikali, perėjo dirbti į Lietuvos nacionalinį muziejų. Kurį laiką ji susitelkė į Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos tvarkymą, bet tuo nesiribojo. Pavyzdžiui, 1999 m. buvo Kauno tekstilės bienalės architektė, imdavosi ir kitų ją sudominusių užsakymų. Po kelerių metų Gražina susitelkė į LNM centrinių rūmų ekspozicinės erdvės pertvarką. Birutės Kulnytės ir Gražinos Pajarskaitės tandemas pavertė LNM moderniu, patraukliu muziejumi, kurio parodos inspiravo bendrus šalies parodų estetikos pokyčius net be platesnės reklamos, kurios muziejus tikslingai vengė. Atidos eksponavimo kultūrai pradus iš Gražinos perėmė ir Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus. Juk bandomosios būsimo muziejaus parodos vyko po LNM stogu ir buvo įrengtos Gagos rankomis. 

Išėjusi į pensiją Gražina apsigyveno su mama gimtajame Šimonių kaime. Daugiausia laiko ji skyrė mamos priežiūrai, bet rado laiko bei energijos ir netoliese esančiam Kupiškio etnografijos muziejui. Jos profesinės veiklos geografija Kupiškiu nesiribojo, ji siekė Panevėžį, Telšius, kartais ir Vilnių.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Giedrė Jankevičiūtė, Jūratė Stauskaitė.