Socialinio tinklo „Facebook“ nuotrauka

2018-ųjų pabaigoje pasirodė antroji rašytojos ir aštuonių vaikų mamos Eglės Šiliūnienės kasdienybės pasakų knyga „Apie šviesą lange“ (išleido UAB „Grafija“). Ji buvo išleista po beveik dešimties metų pertraukos (pirmąją E. Šiliūnienės knygą „Gyveno kartą mamytė...“ 2009 m. išleido „Obuolio“ leidykla).

Knygą „Apie šviesą lange“ galima skaityti kaip atskirą, sudarytą iš trijų pasakų („Pasaka apie akinius“, „Pasaka apie šviesą lange“ ir „Pasaka apie skrynutę širdyje“), arba kaip tęsinį pirmosios knygos, kurioje daugelį kartų atsikartoja panašūs motyvai, situacijos, pasakų siužetai jungiasi ar net paaiškina vienas kitą. Tiesa, naujos Eglės knygos pasakos buvo parašytos jau prieš keletą metų, tačiau vis neatsirado, kas jas iliustruotų.

Tai galbūt ir gerai, kad autorė bei knyga išlaukė savo laiko, savo iliustruotojos Lauksminės Steponavičiūtės. Gerai, nes iliustruotoja, pasiremdama įdomia koliažo technika, jungiančia grafinius piešinius, karpinius iš nuotraukų, sukūrė tekstų semantiką papildančias ir net kai kada praplečiančias iliustracijas, kurios ne iliustratyvios, o kuriančios ikonotekstą – stiprią teksto ir iliustracijų jungtį.

Ir peršasi mintis: koks gali būti vaisingas bei papildantis dviejų skirtingų kartų, kurias skiria kelios dešimtys metų, menininkių bendravimas: iliustruotoja ne tik tekstams sukūrė jų rūbą, bet jos dėka buvo sukurti ir dviejų tipų stilingi knygos skirtukai, taip pat sukurtas knygai skirtas feisbuko puslapis.

Visoms trims pasakoms parinktas moto iš Psalmių knygos (Ps 36, 10): „Tavo šviesoje matome šviesą.“ Šis moto yra esminis, gerai atspindintis visas pasakas, kuriose kuriamas dieviškąja logika paremtas pasaulio vaizdinys, nes kasdienybės šviesa atsispindi, yra pamatoma, įžvelgiama Dievo šviesoje, pats žmogus turi būti ja persismelkęs, kad galėtų ją įžvelgti savo aplinkoje.

Į tėvelio ir mamytės pasaulį („Pasaka apie šviesą lange“) įsiskverbia pati ryškiausia šviesa, gimus dar vienam kūdikiui, šviesa, kuri simbolinę išraišką įgyja tėveliui iškirtus namelyje langą, pro kurį ji įspįsta ir visa užlieja. Gėris šiose pasakose yra aiškus: gyvybė, noras ją priimti ir mylėti, šviesūs žmonių, ypač tėvų ir vaikų, tarpusavio santykiai, laiku ir vietoje pasakytas geras žodis, ištiesta bandelė, pasipriešinimas ir valingas atsisakymas blogio (pavyzdžiui, tik keli veikėjai „Pasakoje apie akinius“ ryžtingai atsisako užsidėti jiems primygtinai siūlomus akinius, viską nuspalvinančius juoda spalva).

Beje, mintis apie būtinybę būti Dievo šviesoje, kad matytum šviesą, buvusi svarbi ir Šatrijos Raganai. Ji savo knygoje „Rimties valandėlė“ šią mintį apmąstė pacituodama savo mėgstamos renesanso poetės Vittorios Colonnos (1492–1547) sonetą apie Dievo šviesą: „Aš esu lyg vynmedžio šakelė, o medis yra Dievas. Jei sula negaivina šakelės, šakelė džiūsta. Ateik, Dieve, nuleisk ant manęs sulos – savo šviesos – kad atneščiau vaisių, vertą Tavęs.“

Socialinio tinklo „Facebook“ nuotrauka

Ar yra E. Šiliūnienės pasakose tamsos, blogio, kas kanoniška – gėrio ir blogio kovos? Pasakose blogiui atstovauja keturių tipų personažai: personažai, kurie iš esmės nėra blogi, tačiau tam tikru metu pasielgia blogai, įskaudina ir sužeidžia kitą (pavyzdžiui, bandelių pardavėja „Pasaka apie skrynutę širdyje“). Dar pirmojoje E. Šiliūnienės knygoje „Pasaka apie užburtą princesę“ išryškėja, o naujojoje – tik patvirtinama požiūrio į žmogaus daromą blogį nuostata, besiskleidžianti vaizduojant mamytę. Mamytė pasakoje atidžiai klausosi, kaip jos suaugę vaikai skelbia nuosprendžius aplinkiniams: „kaimynams, bendradarbiams, autobusų vairuotojams, pardavėjoms arba tiesiog praeiviams“, nuosprendžius, kurie ištariami apibendrintai, tarsi galutinė ištarmė: „nepataisomai blogas“, „žiauri nenaudėlė“. Ir tada mamytė ilgokai patylėjusi atsako, jog pirmasis – tiesiog vienišas, antroji – užburta princesė, o pati pasakotoja priduria, jog apskritai „mamytei nebuvo blogų žmonių. Tik nesuprasti, neišmylėti, neapkabinti...“

Kaip buvo minėta, šis požiūris į žmogų svarbus ir naujosiose pasakose, kuriose taip pat stengiamasi į tą patį žmogų pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Pavyzdžiui, „Pasakoje apie skrynutę širdyje“ vaizduojama nejautriai, šiurkščiai pasielgusi bandelių pardavėja – įžeidusi, įskaudinusi sutiktą vaiką, įdėjusi į jo širdies dėžutę blogio krislą; tačiau jau toje pačioje istorijoje ta pati moteriškė pasielgia visai kitaip – švelniai, dosniai, jautriai. Tad gal ji nėra bloga, gal ji tiesiog kiekvieną dieną besikeičiantis žmogus, kurio mintį, žodį ir veiksmą nulemia daugybė aplinkybių, net atsitiktinumų? Taip pat ir įskaudintas vaikas meta į praeinančią mergaitę akmenį ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad į jo širdies skrynelę buvo pridėta daug visokių jam sunkiai pakeliamų dalykų, kurie tą akimirką nusvėrė visa, kas joje įdėta gero.

„Pasakoje apie akinius“ blogio nešėjai yra grupė būtybių, susivienijusių blogam tikslui, kurie net nėra vaizduojami kaip žmonės. Čia į harmoningą vienų kitus mylinčių tėvų ir vaikų pasaulį įsiveržia visas desantas uniformuotų būtybių, vadinamų desantininkais arba tiesiog pilkiais (jie iliustracijose taikliai pavaizduoti labiau ne kaip žmonės, bet kaip vienodi, tiesiog klonuoti, robotai), kurie visiems siūlo užsidėti akinius, padedančius pamatyti ne rožinę, šviesiąją realybės pusę, bet tamsiąją, juodą, kupiną bakterijų knibždėlyno. Tokio blogio, akinių, paveikti žmonės pradėjo pykti, rėkti, piktintis, nebesuprasti ir nebemylėti savo vaikų, nebematyti ir pačios vaikiškos kūrybos grožio. Jie anaiptol nėra blogi žmonės ir svarbu, kad jų vidinis idealizmas, gebėjimas matyti pasaulį šviesiai, nėra niekur dingęs, iš esmės nedingsta, išlieka, o tik laikinai pasislepia po desantininkų įsiūlytais akiniais.

Socialinio tinklo „Facebook“ nuotrauka

Ar tokių akinių, perkeičiančių pasaulio vaizdą, motyvas yra originalus? Ko gero, tai beprasmis klausimas. Daug vaikiškų pasakų yra sukurtos remiantis tokiu principu, kad į harmoningą pasaulį kažkas netikėtai įsiveržia, jį perkeičia, sudrumsčia. Pavyzdžiui, nonsensiškoje V. V. Landsbergio „Pasakoje apie šaunųjį Nevidoną, mulkių karalių“, kuri primena Clive Stapleso Lewiso „Kipšo laiškų“ logiką, Nevidonas fon Liucipieriukas iš Dumblių savo tėvo pamokytas nukeliauja į žmonių Pasaulį, kuriame imasi leisti pelkių naujienas, paskleidžiančias miglas žmonių pasaulyje, nuo kurių žmonės liaujasi šypsojęsi, liūdi ir nekenčia vienas kito. Islandų rašytojo Andri Snaerio Magnasono knygoje „Mėlynosios planetos istorija“ nerūpestingai saloje gyvena tik vaikai, be suaugusiųjų, žaidžia ir atranda laimę paprastuose dalykuose, gamtoje. Jų laimę sugriauna į jų salą įsiveržęs suaugėlis, simbolizuojantis populiariosios kultūros vertybes, rodantis vaikams, kokia netikra ir net absurdiška jų paprastoji laimė. Grįžtant prie „Pasakos apie akinius“, galima pasakyti, kad tikrą blogį čia atneša ne atskiras žmogus, bet jų grupė, kenkiantys žmonėms sava skleidžiama ideologija totaliai, radikaliai ir masiškai.

Dar vieno tipo žmonės vidutiniški drungnieji, kurie užima saugią „būti kaip visi“ poziciją ir nesupranta aukštesniais gyvenimo imperatyvais besiremiančių žmonių gyvenimo, jų idealizmo, radikalumo, tai konformistai, kurie tam tikru metu dėl savo konformistinės pozicijos žeidžia kitus. E. Šiliūnienės pasakose jie ironizuojami, rodomas šiandienis pasaulis, kuriame tiek daug susirūpinusių, išsigandusių, viską skaičiuoti ir apskaičiuoti trokštančių žmonių. Šiame pasaulyje susitinka pasakotoja ir veikėja, aštuonių vaikų mamytė, kuri pati šiame vieno–dviejų vaikų standarto pasaulyje, matyt, ne kartą yra patyrusi tai, ką kaip vox populi ištaria susirinkusios prie arbatos puodelio pervargusios vieno vaiko mamos („Pasaka apie akinius“), tetulės, kurių pokalbiai pasakoje parodyti groteskiškai:

    Šiais laikais taip sunku rasti gerą auklę...

    Tai jau tikrai...

   Aš tokia pavargusi. Jaučiuosi niekam nereikalinga...

   Nesuprantu, kaip galėjau anksčiau norėti daugiau vaikų... Ir vieno per akis!

    Tai jau tikrai...

   Prie mūsų gyvena viena šeima su aštuoniais vaikais. Įsivaizduoji?

    Siaubas! Šiais laikais!

    O matytum, vaikšto išsišiepus kaip niekur nieko. Trumparegė nelaiminga...

   tai jau tikrai...

Taip ir panašiai jos leisdavo savo popietes, kol auklės vedžiodavo jų vaikus bei šunelius po parką. („Pasaka apie akinius“).

Šioje pasakoje ironizuojamos saugiai arbatą gurkšnojančios moterys primena kitą E. Šiliūnienės pasaką („Apie duodančias rankas“) iš pirmojo jos pasakų rinkinio, kurioje pirmiausia tėvelį aplanko Toks Dėdė, priminęs apie didėjantį burnų kiekį, neatsakingumą ir mažą namelį, o vėliau mamytę, kuri visada stengdavosi prasmingai gyventi šia diena, aplanko Tokia Teta, nešina Ramios Ateities Piliulėmis. „Pasaka apie akinius“ papildo vaizdą, kuriame ironiškai atrodo užtikrinto gyvenimo piliulių prisivalgę žmonės. Skaitant apie tas tetules, diskutuojančias apie pasaulio neteisingumą, nejučia pasijunti nejaukiai ir susimąstai, kiek tavyje pačiame esama tų saugaus gyvenimo piliulių prisivaišinusio žmogaus, kurį Šatrijos Ragana apibendrintai būtų pavadinusi verkšlenančiomis bobomis, kurių dalies esama kiekviename „visose mumyse glūdo boba.(...) Todėl svarbiausias kiekvienos jūsų darbas – stengtis, kad motina, karalienė įveiktų jumyse bobą“ (Šatrijos Ragana, 94).

Atrodo, E. Šiliūnienės kūrinio pasakotoja analogiškai kreiptųsi prašydama, kad mumyse pasiliktų mažiau tų gero, užtikrinto gyvenimo, piliulių vartotojų ir nešėjų, nes tik drąsa gyventi šia akimirka priartina prie Dievo logikos: kiekvieno vaiko atsiradimas buvo gėris, nes Dievas kiekvienu savaip rūpinasi: „Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdavo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera“ („Apie duodančias rankas“, p.33).

Socialinio tinklo „Facebook“ nuotrauka

Pats sunkiausias, neįveikiamas blogis, su kuriuo tenka susidurti pasakų veikėjams, egzistencinis, nepaaiškinamas blogis, įskrendantis į žmonių gyvenimą kaip juodas paukštis, išnešantis dar vieną jų vaikelį pro jau iškirstą tėvelio langą („Pasaka apie šviesą lange“). Tai mirtis, mirtis, apie kurią apskritai sunkiausia kalbėtis su vaiku. Tėvelio ir mamytės skausmas pasakoje išsakytas taupiai: „Šeima žiūrėjo jam įkandin, nė vienas netardamas jokio žodžio, nes tokių žodžių nebuvo... Tik šviesa tebesruvo, paversdama švytinčiais perlais jų ašaras“ („Pasaka apie šviesą lange“). Įdomu, kad puslapiai, kuriuose atspausdintas šis tekstas apie mirtį – išskirtiniai, nudažyti tamsiai ruda spalva, kurioje išryškėja milžiniška varna. (Beje, varna pavaizduota panašiai kaip įsimintinoje mirties temai skirtoje iliustruotojo ir rašytojo Wolfo Erlbrucho knygoje „Antis, Mirtis ir tulpė“.)

Vis dėlto ir tuose tamsiuosiuose puslapiuose iliustruotojos pavaizduotas šviesa nutviekstas langas, kuris yra tarsi ženklas, kad tėvelio ir mamytės, jų vaikų gyvenimas tęsiasi ir išgyvenus didelį, tiesiog nepakeliamą skausmą: „Gyvenimas nė akimirksniui nesustojo: pražysdavo ir nuvysdavo gėlės, paukščiai, grįžę iš šiltųjų kraštų, sukdavo gūžtas, perėdavo jauniklius ir mokydavo juos skraidyti, drugeliai išsisprausdavo iš ankštų kokonų ir skraidydami džiaugdavosi savo nuostabiu vienos dienos gyvenimu, žiogai ir skruzdės, pamiršę, o gal ir visai neskaitę jokių pasakėčių, bičiuliavosi ir kasryt sveikino vienas kitą.“  

Dar kartą perskaičius E. Šiliūnienės pasakų moto, paimtą iš Senojo Testamento, kyla klausimas: ar tai teologinės pasakos? Ir taip, ir ne. Susipažinęs su Senojo, o ypač Naujojo Testamento tekstais, skaitytojas ne kartą atpažins jų intertekstus, kurių būta daug jau pirmojoje Eglės knygoje (kada, pavyzdžiui, „Pasakoje apie Karaliaus vaikus“ rašoma, jog mamytė „viską svarstė savo širdyje", ataidi NT situacija, kurioje kalbama apie Mariją, kuri nesuprato dvylikamečio sūnaus Jėzaus poelgio, kai šis atsiskyrė nuo visų, kad galėtų būti Tėvo reikaluose, arba kai „Pasakoje apie du Petrus“ sugretinamas švento Petro ir raktininko Petro pasaulis, arba kada pasakojant apie kasdienybę, tiesiog atsidūstama, jog visa buvo gera...). Kita vertus, religiniai kontekstai neužgožia pačių pasakojimų, kurie savo bendražmogišku turiniu gali būti artimi kiekvienam.

Kas šių pasakų adresatas? Juk šios pasakos apie suaugusiuosius labiau nei apie vaikus? Pirmoji pasakų knyga ir vadinosi taip, kaip ir viena iš pasakų: „Gyveno kartą viena mamytė“, o naujoje knygoje „Pasaka apie akinius" prasideda nuo tėvelio: „Gyveno kartą tėvelis ir mamytė...“ Ryškiausi kūriniuose ne vaikų, bet suaugusiųjų personažai. Tad ar tai knyga vaikams, kurie mėgsta, kad būtų kalbama apie juos pačius arba apie kažką (gyvūnus, daiktus), kurie yra mažesni už juos pačius? Eglė, kuri yra lietuvių kalbos mokytoja, pasitikrino: jos knyga patinka penktokams ir šeštokams. Viena to amžiaus mergaitė knygos pristatymo Kauno „Knygų ministerijoje" metu savo mokytojai ir rašytojai uždavė patį sunkiausią klausimą: „Kaip jūs, turėdama tiek vaikų ir dar mokydama mus, vis dar randate laiko ir rašyti pasakas?“ Kasdienybės pasakų rašytoja nusišypsojusi atsakė, kad žmonės visada randa laiko tiems dalykams, kuriuos mano esant svarbius. Taip pat ir pasakoms.