Romualdas Jakubas Veksleris-Vaškinelis. Kosto Kajėno nuotrauka

ROMUALDAS JAKUBAS VEKSLERIS-VAŠKINELIS nuo gimimo buvo auginamas kaip katalikas ir tapo kunigu. Vėliau sužinojo, kad yra žydas, ir išvyko į Izraelį, kur pirmą kartą susitiko su savo ultraortodoksais giminaičiais. Sugrįžimas prie savo šaknų buvo nelengvas: viena vertus, laimė atradus jas, kita vertus – konfrontacija su žydų grįžimo teise į Izraelį.

Tai neeilinio likimo žmogus, turintis du vardus ir dvi pavardes, per Antrąjį pasaulinį karą gimęs Švenčionyse ir per laimingą atsitiktinumą vienintelis savo giminėje išlikęs gyvas. Šio likusio gyvo kūdikio istorija nebūtų tapusi realybe, jei ne lenkų kilmės Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš likviduojant Švenčionių getą Jakubas ir Batya Veksleriai perdavė ir patikėjo didžiausią turtą – savo gimusį sūnų. Jį Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje ir augino kaip kataliką. 

Švenčionys, kuriuose prabėgo Romualdo Jakubo Vekslerio-Vaškinelio vaikystė.
Romualdas Jakubas Veksleris-Vaškinelis su įtėviais Piotru ir Emilija Vaškineliais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išgelbėtas kūdikis

Tačiau apie viską nuo pradžių. Vieną žvarbų 1943-iųjų žiemos vakarą persigandusi jauna moteris pasibeldė į Vaškinelių šeimos namų langą Švenčionyse. Vos pravėrus namų duris, jaunoji moteris greitai padavė kruopščiai suvyniotą mažą ryšulėlį namų šeimininkei Emilijai Vaškinel. Į ryšulį šiltai įsuptas miegojo naujagimis.

Dar iki šio skaudaus mamos ir kūdikio išsiskyrimo buvo surengti keli slapti susitikimai tarp Emilijos ir žydėa Batyos. Emilija ilgai negalėjo susilaukti vaikų ir nė negalėjo įsivaizduoti, kad po devynerių metų pagimdys dukterį Janiną, o Batya, žinojusi, kad jų šeimos likimas nulemtas, norėjo išgelbėti savo sūnų bet kokia kaina.

Emilija bijojo priglausti žydų naujagimį, todėl tą vakarą ištarė: „Jeigu kas sužinos, kad priglaudėme žydų vaiką, visi bus nužudyti.“ Tačiau Batya pasakė Emilijai: „Ponia, juk tikite Jėzumi. Išgelbėkite šį vaikutį, kuris yra žydas kaip ir Jėzus, o užaugęs jis taps kunigu ir bus mokytojas.“

Emilija sutiko paimti kūdikį. Batya dar spėjo pašnibždėti jo vardą ir dingo tamsoje. 

Romualdas Jakubas Veksleris-Vaškinelis su vaikystės kiemo draugėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne taip lengva pristatyti R. J. Vekslerį-Vaškinelį ir apibūdinti šią asmenybę. Katalikų kunigas? Žydas? Lenkas ar izraelietis? Sunku patikėti, kad šis žmogus tiek metų įkūnija visa tai.

Vaikystėje nuolat skusdavo plaukus

„Tu turėjai žydišką vardą, – tarė Emilija atskleisdama savo sūnui tiesą praėjus daugiau kaip 35 metams nuo tos nakties. – Bet greitai jį pamiršau, nes bijojau, kad tas vardas taps mirties nuosprendžiu mums visiems. Nenorėjau daugiau prisiminti tos nakties.“

Ne taip lengva pristatyti R. J. Vekslerį-Vaškinelį ir apibūdinti šią asmenybę. Katalikų kunigas? Žydas? Lenkas ar izraelietis? Sunku patikėti, kad šis žmogus tiek metų įkūnija visa tai.

Tiesa, jis katalikų kunigas, tačiau kartu ir žydas, emigravęs į Izraelį. Dabar savo namų kambarėlyje Jeruzalėje Jakubas glaudžia savo biologinės mamos nuotrauką. Tai vienintelis jam likęs prisiminimas apie nužudytą žydę mamą. Savo namuose Jakubas skyrė nedidelę knygų lentyną šventiems daiktams, kurie yra svarbūs abiem religijoms.

Tarp visų šių daiktų yra dviejų jo motinų nuotraukos – Batyos, kuri suteikė jam gyvybę, ir Emilijos, kuri tą gyvybę išsaugojo. Jakubui jį priglaudę tėvai davė Romualdo vardą ir savo šeimos pavardę. Tai buvo daug žadanti pradžia: gyvenimas, namai ir mylinti šeima – daug daugiau, negu galėjo tikėtis žydų vaikas karo metais. Bet Romualdas niekada nesijautė saugus, jo genai buvo stipresni už jį.

„Visada jaučiausi kitoks – savo išvaizda ir charakteriu. Nebuvau panašus į žmones kaimynystėje. Nebuvau panašus į tėvus ar gimines, – prisiminimais dalijosi jis. – Man buvo nuolatos skutami plaukai, kad žmonės nematytų mano garbanotų tamsių plaukų. O mama sakydavo: „Matai, bent niekada neturėsi utėlių.“ Vaikystėje sunkiai sirgau ir dažnai gulėdavau ligoninėse. Daktarai, pamenu, sakydavo, kad turiu sočiai valgyti. Ar buvo gero maisto tuo metu? Mano šeima buvo neturtinga, todėl valgydavau tai, ką valgydavo ir mano šeima. Gal tik kiek daugiau nei kiti. Ankstyvame amžiuje praradau dantis. Jei pamatydavau danguje skrendant lėktuvą, visada krisdavau ant žemės ir niekada nesuprasdavau, kodėl – juk karo beveik neprisiminiau.“

Romualdas Jakubas Veksleris-Vaškinelis. Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Ne toks kaip kiti

R. J. Vekslerio-Vaškinelio tėtis buvo paprastas lenkų darbininkas, o mama – namų šeimininkė. Po karo, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, visa šeima pabėgo į Lenkiją ir apsigyveno nedideliame miestelyje šiaurėje.

„Mama turėjo karvę, kiaulių, vištų ir nedidelį sodelį, o tėtis dirbo mechaniku. Mano šeima buvo nuostabi, aš visada jaučiausi mylimas ir branginamas“, – teigė R. J. Veksleris-Vaškinelis.

Pirmą kartą, kas yra antisemitizmas, jis patyrė būdamas penkerių: „Jau buvo pradėję temti, kai kartą ėjau namo. Kitoje gatvės pusėje stovėjo du išgėrę vyrai. Girdėjau juos sakant, kad esu žydų pavainikis. Nesupratau, kad tai buvo adresuota man, tačiau, kai į juos pažvelgiau, buvo aišku, kad jie keikia būtent mane. Bėgau namo kiek galėdamas, buvau persigandęs. Vos pravėręs namų duris mamos paklausiau: kas yra žydas? Ir kodėl vyrai gatvėje mane vadina pavainikiu, juk turiu mamą ir tėtį? Mama nieko neatsakė, tik apkabino ir verkė. Tačiau klausimai nedavė ramybės. Nuolatos ieškojau panašumų į savo tėtį. Kartą stovėdamas priešais veidrodį staiga radau vieną. Tačiau ir tada mamai sakiau: jei paaiškės, kad esu žydas, neišgyvensiu.“ 

Romualdas Jakubas Veksleris-Vaškinelis su šeima jaunystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Man patikdavo ta akimirka, kai kunigas rinkdavo pinigus, man tai būdavo didžiausias religinis išgyvenimas – kai įteiki kunigui pinigėlį, o jis tau paglosto galvą. Namuose net žaisdavau tokį žaidimą: dedu į dėžutę degtukus ir paglostau sau galvą.

Pašaukimas būti kunigu

Tam, kad save įtikintų nesąs žydas, Jakubas dar būdamas jaunas apsisprendė tapti kunigu.

„Laimingiausia savaitės diena man buvo sekmadienis, kai su tėvais eidavome į bažnyčią. Man patikdavo ta akimirka, kai kunigas rinkdavo pinigus, man tai būdavo didžiausias religinis išgyvenimas – kai įteiki kunigui pinigėlį, o jis tau paglosto galvą, – prisiminė Jakubas. – Namuose net žaisdavau tokį žaidimą: dedu į dėžutę degtukus ir paglostau sau galvą. Kunigo palaiminimas man būdavo labai svarbus, tomis akimirkomis jausdavausi kaip septintame danguje.“

Vidurinėje mokykloje Jakubas prarado susidomėjimą tikėjimu ir Bažnyčia. Mokėsi groti akordeonu, vaidino teatre ir turėjo daug draugų.

Jis pasakojo: „Kai kurie mokykloje dėstomi dalykai buvo ir religinės krypties, tačiau kartu mokėmės ir evoliucijos teoriją. Lankiau bažnyčią tik tam, kad nenuvilčiau savo tėvų. Vieną dieną po kalėdinių Mišių ėjau namo kartu su mūsų parapijos kunigu. Jis manęs paklausė, ką darysiu baigęs mokyklą. Atsakiau, bet pats nežinau, kodėl, kad tapsiu kunigu. Kai išgirdau savo žodžius, išsigandau ir pagalvojau, kokias čia nesąmones kalbu.

Tačiau dar tą patį vakarą apie šį savo apsisprendimą prasitariau ir tėvams. Maniau, tai padarys mano tėtį laimingą. Tačiau jis pasižiūrėjo į mane ir tarė: „Kokias nesąmones čia išsigalvoji?“ Atšoviau, kad jau ir kunigui pasakiau, jog baigęs mokyklą tapsiu kunigu. Tačiau mano tėtis manė, kad nesu tam sukurtas ir šis pašaukimas – ne man. Klausė, ką jis darys su visomis tomis merginomis, kurios laksto paskui mane. Juk mano gyvenimas esąs muzika ir teatras. Tėčio požiūris mane taip supykdė, galvojau, kad jis manęs visiškai nesupranta ir nepažįsta.

Kuo jis labiau prieštaravo, tuo labiau buvau pasiryžęs tapti kunigu.“ 

Romualdo Jakubo Vekslerio-Vaškinelio autografas. Kosto Kajėno nuotrauka

Artimas santykis su Jėzumi

R. J. Veksleris-Vaškinelis baigė Olštyno kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1966 m. birželio 19 d. Baigęs kunigų seminariją tęsė studijas toliau, 1968–1971 m. studijavo filosofiją Liublino universitete. Specializacija – krikščionių-judėjų santykiai ir prancūzų filosofija.

„Tėtis mane aplankė kunigų seminarijoje. Buvo labai rimtas ir visai nesišypsojo. Tądien po pietų nuėjome į bažnyčią. Tėtis atsiklaupė, meldėsi ir nesiliaudamas raudojo. Tai mane labai sukrėtė. Paklausiau jo, kodėl verkia. Ar padariau kažką, kas taip skaudina? Jis man atsakė: „Sūnau, nepadarei nieko bloga, tačiau nepadarei ir nieko gera. Tavo gyvenimas bus labai sunkus“, – mintimis dalijosi Jakubas. – Vos po kelių dienų po mudviejų pokalbio tėtis mirė. Jį ištiko širdies smūgis. Mano pirmoji reakcija – puoliau kaltinti save. Tai nepaliaudamas kartojau ir savo mamai. Sakiau ir seminarijos direktoriui, svarsčiau turintis palikti seminariją. Tačiau persigalvojau save įtikinėdamas, kad turiu čia likti dėl savo tėčio, tam, kad pagerbčiau jo atminimą.“

Vienas didžiausių kunigystės studijų pasiekimų Jokubui buvo žydų baimės atsikratymas. Perskaitęs daug tekstų, jis suprato, kad jie vis dėlto nenužudė Jėzaus.

„Bijojau žydų dėl religinių priežasčių, manydamas, kad jie nužudė Jėzų, o aš su juo buvau susikūręs labai artimą santykį. Mes kartu gyvenome kančios ir skausmo simbiozėje“, – kalbėjo jis. 

„Yad Vashem“ pasaulinis Holokausto atminties centras Jeruzalėje. Kosto Kajėno nuotrauka
„Yad Vashem“ pasaulinis Holokausto atminties centras Jeruzalėje. Kosto Kajėno nuotrauka

Bičiulis nusijuokė, pavadino mane visišku kvaileliu ir davė knygą apie Lenkijos istoriją. Ją skaičiau visą naktį ir verkiau, nes pagaliau supratau, kad išties galiu būti žydų vaikas.

Akistata su istorija

Apie žydų tautos genocidą R. J. Veksleris-Vaškinelis sužinojo tik baigęs kunigų seminariją. Be to, atsitiktinai.

„Niekas apie tai nekalbėjo – nei mokykloje, nei kunigų seminarijoje, nei šeimoje, – prisiminė jis. – Buvo kalbama, kad žmonės mirė kare, bet niekas nesakė, kad jie buvo brutaliai žudomi vien dėl to, kad yra žydai. Lapkričio pirmąją nuėjau į kapines ir priėjau rusų kareivių antkapius, ant kurių buvo parašyta, kad jie mirė 1941–1945 metais. Tada galvojau, kad karas prasidėjo 1939-aisiais, kodėl čia rašoma 1941-ieji?

Grįžau į universitetą, kuriame skaičiau filosofijos paskaitas, ir šį faktą papasakojau draugui, dėsčiusiam istoriją. Tąkart jis manęs paklausė, ar žinau, kas yra Molotovo–Ribbentropo paktas. Nesuvokiau, apie ką jis kalba. Bičiulis nusijuokė, pavadino mane visišku kvaileliu ir davė knygą apie Lenkijos istoriją. Ją skaičiau visą naktį ir verkiau, nes pagaliau supratau, kad išties galiu būti žydų vaikas.“

E. Vaškinel persikrausčius gyventi į Liubliną, Jakobas vis dažniau atsargiai ir švelniai mėgindavo jos paklausti apie karo metus. Tačiau mama atsisakydavo apie tai kalbėti, ir tai Jakubui kėlė dar daugiau klausimų.

Jis pasakojo: „Vieną dieną mamai pradėjau skaityti išlikusių gyvų žydų liudijimus apie karo metus. Ji ėmė verkti. Paklausiau: „Atsakyk: ar aš esu žydas?“ Tačiau mama atsakė klausimu: „Atsakyk, ar aš tavęs nemyliu pakankamai?“ Išbėgau iš kambario, kad ji manęs nematytų verkiančio. Ir kai grįžau, pasakė daugiau nenorinti nieko girdėti apie žydus ir karą. Man visa tai buvo teigiamas atsakymas į mano užduotą klausimą.“ 

Motinos žydės pranašystė išsipildė

Katės ir pelės žaidimą Jakubas su mama žaidė trejus metus. Tačiau 1978 m. vasario 23 d. šis žaidimas baigėsi. Šią dieną Jakubas vadina savo antruoju gimtadieniu.

„Paklausiau mamos, kokie žmonės gyveno Švenčionyse, mat atradau, kad didesnė to miesto gyventojų dalis karo metais buvo žydai. Mama vardijo įvairiausias tautybes, tačiau žydų neminėjo. Tada jos paklausiau: „O žydai?“ Mama kaipmat pravirko. Paėmiau jai už rankų ir tariau: „Atėjo laikas, tai mano vienintelis gyvenimas, ir aš turiu žinoti tiesą. Dėl tiesos, mama, aš tavęs mažiau nemylėsiu“, – prisiminimais dalijosi Jakubas. – Mama pasakė, jog turėjau nuostabius tėvus ir kad jie mane labai mylėjo. Ir dabar girdžiu mamos balsą tariantį, kad jie buvo žydai. Jie buvo nužudyti, o ji tenorėjo mane išgelbėti nuo mirties.

Mano pirmasis klausimas buvo: „Koks buvo mano tikrasis vardas?“, tačiau mama sakė nežinanti. Jaučiausi lyg iš lėktuvo išmestas tiesiai į dykumą. Viena vertus, įtariau tai nuo mažens ir norėjau žinoti tiesą, kita vertus – tikėjausi, kad mama paneigs šiuos įtarimus. Mama pasakojo, kad tikroji mano motina įtikino priglausti mane pasakiusi, jog vieną dieną tapsiu kunigu.

Mama papasakojo, kad mano biologinis tėtis buvo labai geras siuvėjas, todėl vokiečiai jo iš karto nenužudė, tėtis karo metu jiems buvęs naudingas. Taip pat minėjo, jog mūsų namuose buvo dar vienas berniukas. Vėliau visa šeima iš Švenčionių buvo išgabenta į Vilniaus getą, o iš ten motina su vaiku – į Panerius. Tėtis išvežtas į koncentracijos stovyklą Štuthofe.

Žinoma, buvo nelengva išgyventi visą tą virsmą, bet grįžti į namus yra didelis džiaugsmas ir didelis dėkingumas, nes iš mano šeimos neliko nieko, o mane geri žmonės ir Dievas išsaugojo.

Turėjau ne tik tikruosius tėvus, bet ir vyresnėlį brolį, jis buvo gimęs 1940-aisiais, o aš, kaip rašoma metrikose, gimiau 1943-iaisiais. Švenčionyse išduotame lietuviškame gimimo liudijime parašyta: Romualdas Vaškinelis, gimęs 1943 m. vasario 28 d. Tačiau, kai pradėjau eiti į mokyklą, mokytoja pristatydama mane perskaitė: Romualdas Vaškinelis, gimęs 1943 m. kovo 25 d. Aš sušukau: „Ne!“ Mokytoja liepė paklausti tėvo, kada gimiau. Grįžęs jam išrėžiau: „Jie ten mokykloje nežino, kada aš gimiau.“ „Niekas nežino tiksliai, kada tu gimei. Karas buvo“, – pasakė tėvas, ir man, vaikui, keistas pasirodė toks pasakymas. Vis kirbėjo mintis, kaip čia tėvas gali nežinoti, kada vaikas gimė.

Kai prisimenu savo šeimą, visada norisi tik verkti.“ 

Jono Pauliaus II nuotrauka Romualdo Jakubo Vekslerio-Vaškinelio namuose. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vienintelis, kuriam Jakubas prisipažino esantis žydas, buvo Jonas Paulius II, tuo metu jam dėstęs Liublino universitete. Jonas Paulius II jam taręs: „Mano brangus broli, melsiuosi už tave.“

Jono Pauliaus II maldos

Emilija Vaškinel mirė 1980-aisiais. 1995-aisiais R. J. Vekslerio-Vaškinelio tėvus Izraelio valstybė pripažino Pasaulio tautų teisuoliais ir apdovanojo. Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių sode kiekvienam teisuoliui pasodinta po medį.

R. J. Veksleris-Vaškinelis kurį laiką jautė neviltį. Jo gyvenimo paslaptis jį stipriai pribloškė, nes nebuvo pasiruošęs savęs pripažinti kaip žydo. Vienintelis, kuriam Jakubas prisipažino esantis žydas, buvo Jonas Paulius II, tuo metu jam dėstęs Liublino universitete.

Jonas Paulius II jam taręs: „Mano brangus broli, melsiuosi už tave.“

Savo šeimos pavardę Jakubas atrado visai netyčia, vienos vienuolės, atėjusios pas jį atlikti išpažinties, dėka. 1992-aisiais vienuolė nuvykusi į Izraelį, ir viena jos bičiulių iškėlusi idėją ieškoti organizacijos, kuri žinotų miestelių buvusių gyventojų sąrašus. Kai ji susitikusi su organizacijos vadovais ir paminėjusi siuvėją iš Švenčionių, kažkas prisiminė Yankele Vekselį. Ir taip miestelio archyvų knygose buvo rasta Jakubo mamos nuotrauka.

Tada paaiškėjo, kad Jakubo teta ir dėdė gyvena Izraelyje. Tais pačiais metais Jakubas atvyko į Izraelį. Netrukus jis nutarė susigrąžinti savo tėčio vardą ir tą mažą žydų berniuką, gyvenantį sieloje. Arba, kaip jis pats sako: „Nutariau turintis ką nors nuveikti su lobiu savo viduje. Parašiau laišką popiežiui, kuriame papasakojau atradęs savo šeimą, kad negaliu to slėpti ir privalau apie tai kalbėti. Nuo to laiko esu oficialiai registruotas kaip Jakubas Veksleris ir Romualdas Vaškinelis.“

Bet ramybė dar nebuvo atgauta. Jakubas jautėsi plėšomas tarp vienintelės tėvynės, kurią turėjo, meilės Jėzui ir Bažnyčiai, tėvams, kurie jį užaugino, ir tarp to, kas buvo nauja ir nepažinta. Jakubas nutarė išeiti į ankstyvą pensiją ir palikti universitetą, kuriame dėstė.

JAKUBAS ROMUALDAS VEKSLERIS-VAŠKINELIS, Švenčionys, 2017 m.: „Žemė yra Dievo namai. Šioje žemėje ir aš išaugau, neturiu jokių priekaištų šiai vietai, nes tai Dievo žemė. Tegul čia gyvena laimingi žmonės, tegul gyvena taikoje ir ramybėje, o aš atvažiuosiu čia. Pastovėsiu, pakvėpuosiu tuo oru ir būsiu laimingas.“

Ši publikacija yra projekto „Vaikščiotojai-100“ dalis.