Jėzus kalbėjo minioms: 
    „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. 
    Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tartum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžia plačias šakas, taip kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. 
    Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. 

Skaitiniai E1 (40)

Žyd 10, 32–39: Jūs ištvėrėte didelę kovą. Tad nepameskite pasitikėjimo

Ps 37, 3–4. 5–6. 23–24. 39–40. P.: Viešpats išgelbi teisiuosius.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Kas yra Dangaus Karalystė? Kur jos ribos, nuo ko Ji priklauso, kur Jos pradžia? Klausimai, kurie, ko gero, neduoda ramybės daugeliui žmonių.

Vieni trokšta kažkaip paveikti Dangaus Karalystę, kiti stengiasi, kad Jos pradžia vėluotų. Nori tam tikra prasme bėgti nuo Jos, kurdami kitokias karalystes...

Į visus šiuos klausimus Jėzus atsako labai paprastai ir suprantamai. Pirmiausia Jis pažymi, kad Dievo Karalystė prasideda ne žmogaus iniciatyva. Sėjėjas tik Jam vienam žinomu laiku išsirengia sėti. Sėti be atvangos. Sėti nepaisydamas oro sąlygų ar užterštumo. Sėti netaupydamas sėklos ir berdamas ją į bet kokią dirvą.

Dirva, o ir visos kitos aplinkybės kartu sudėjus, šiuo atveju sėjėjo niekaip nepaveikia. Ir Dievo Karalystė nepriklauso nuo nieko.

Dažnai ji yra nepastebima. Tikrai ne veltui Jos nėra pasaulio žemėlapiuose, į Ją kelio negali rasti šiuolaikinės technologijos. Nes Ji – mažytė, tarsi garstyčios grūdelis. Nes Jos nėra klimato atšilimą patiriančiame žemės rutulyje.

Jos ribos – širdies ribos. Širdies, kurioje, kad ir kaip būtų neįprasta, Dangaus Karalystė sutelpa visa. Nors Ji, kaip minėjau, nematoma ir mažytė, tačiau auga ir plečiasi. Plečiasi ne užimdama širdies teritorijas, bet dovanodama šešėlį – prasmę ir tikslą.

Dangaus Karalystės šakų išsiskleidimas anaiptol nereiškia, kad kažkas nepatirs saulės šviesos, bus kaip nors atskirtas nuo savo ekosistemos. Veikiau atvirkščiai. Reikia šakų, kad mes būtume pakylėti. Reikia tokių šakų mums, per kurias mes galėtume gauti paties Kristaus jėgą.

Štai kiek daug mums gali dovanoti ta Karalystė, prasidėjusi nuo lyg netyčia Sėjėjo įmestos mažytės sėklelės į mūsų širdis. Džiaukimės, galėdami savo gyvenimus susisukti šios Karalystės šakose.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai