Simona Merkinaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Tokia tiesa, neprieštaraujanti jokio žmogaus naudai ir malonumui, visų žmonių yra mielai priimama“ – Hobbesas, Leviatanas.

Prisimindamas sukilimą Varšuvos gete, Holokaustą išgyvenęs Lenkijos žydas Michaelis Kishelis sakė vylęsis, jog sukeltas pakankamai didelis šurmulys pažadins iš snaudulio ir privers tikrovę pamatyti tuos, kurie toliau gyveno įprastu ritmu anapus sienos. Juk kelias į mirtį prasidėjo būtent miestų centruose ir turėjo aibę liudininkų. Aplinkiniai gyventojai prisimena negalėję miegoti dėl naktimis vykstančių pogromų, šaudymo ir riksmų. Bandydami suprasti istoriją, pamatysime, jog dažniausiai nė vienas iš esančiųjų abiejose sienos pusėse nebūtų pasirinkęs ten būti. Svarbu permąstyti aplinkybes, kurios žmones įstumia į tokią tikrovę, kurioje vieni nebeturi galimybės išgyventi, o kiti gyventi toliau tegali ignoruodami tikrovę. Ypač svarbu tai padaryti tiems, kurie šiandien turi viešą platformą ir politinę galią.

Todėl abejonę kelia tokių prie Holokausto atminties renginių prisijungiančių politikų motyvai. Štai vienas politikas, kuris ne tik deklaravo atmenantis istoriją, bet savo vizito į Izraelį metu atidavė pagarbą žuvusiesiems, tačiau per valdančiųjų suvažiavimą nevengė toliau priešinti visuomenės, nei kalbėjo apie policinę valstybę kaip idealą. Tas pats politikas, kuris teigia atstovaujantis paprastam Lietuvos žmogui (suprask, visi, kurie kritikuoja valdžią, nėra paprasti Lietuvos žmonės), mokytojus, reikalaujančius oraus atlyginimo ir paprasčiausios pagarbos, vadina melagiais ir agentais. Tas pats, kuris mano, kad politikas nėra atskaitingas visuomenei, kuriam žiniasklaida trukdo dirbti ir kad tiesą galima atremti panaudojant savą politinę galią. Tokie veiksmai rodo, kad istorija, jai atiduodant privalomą politikui pagarbą, visgi lieka veikiausiai nesuprasta.

Pradžioje minėtas M. Kishelis nurodo į keistą tikrovės transformaciją. Mūsų moderni era pažymėta naujos organizuotos politinio melo formos, kai tiesa sunkiai gali atsilaikyti prieš gerai organizuotą melą, dar 1967 m. savo esė „Tiesa ir politika“ rašė filosofė Hannah Arendt. Tai melas, kuris skirtas ne suklaidinti tą, kuriam meluojama, bet kurio tikslas pasėti abejonę pačia tikrove. Iš čia išpuoliai ir melas apie tai, kas atrodytų nėra debatų ar sutarimo objektas – prieš faktus. Totalitarinių režimų nusikaltimų mastas atskleidžia, kokią milžinišką prarają galima sukurti tarp žmogaus gyvenimo ir tiesos. Daug kartų kartojamas melas tampa tiesa – toks buvo nacių Propagandos ministerijos veikimo principas.

Pasaulyje, kuriame faktai mums nepadeda įsišaknyti bendrame pasaulyje, kad ir koks jis būtų – nenuoseklus, nenuspėjamas, nekontroliuojamas ar nepatogus, politinė galia gali išsisukti nuo visko. Čia svarbi ne tik ideologija, kuri pasiūlo savotiškų ir dažnai su žmogaus moraliniu jausmu prasilenkiančių faktų ir tikrovės vertinimų, bet melas apie akivaizdžius dalykus. Organizuoto politinio melo tikslas – priversti žmones nereaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Melas sau ir vienų kitiems apie tai, kad išties nevyksta įvykiai, kuriuos liudijame (tai buvo ne mirties, o darbo stovyklos; milijonai mirė ne dėl to, kad buvo nužudyti, bet dėl maisto trūkumo ir ligų karo metu; tai ne nekaltų žmonių žudymas, bet savo rasės gerovės ir išlikimo užtikrinimas ir t. t.) pakerta mūsų pasitikėjimą pačia tikrove. Suabejojus, kad yra tikrovė, tiesiogiai patiriama ir išgyvenama, arba kad tai, kas išgyvenama ir patiriama, yra tikrovė – viskas tampa įmanoma.

Paweło Kuczyńskio piešinys, 2017 m.

Kai vieni piktinasi politikų akivaizdžiu ir nuolatiniu melu, išsakomu tiesiogiai dienos šviesoje, kai šalia yra šio melo liudininkai, kiti tik gūžčioja pečiais ir sako, kad politikoje melas egzistavo visada. Taip, politikai ne tik meluoja, sėkmingi politikai tą daro gerai, t. y. jie sugeba įtikinti ir mobilizuoti. Tačiau dabar melas yra pasidaręs kone absurdiškas. Melas kalbamas vidury baltos dienos, tiesos liudytojai į videokameras vadinami melagiais. Tai byloja, jog melagiai jaučiasi pakankamai tvirtai, įsitikinę, kad žmonės išties nėra pajėgūs atskirti tikrovės nuo prasimanymo, kad nebėra jokių kriterijų, kurie leistų juos apkaltinti melu.

Politinis melas yra transformuojantis ir savo griaunamą jėgą įgauna, kai vyksta visiems matant, kai melas skirtas paneigti tikrovę, tiesiogiai išgyvenamą ar matomą liudininko žvilgsniu. Kuomet esama liudininkų. Juk ir totalitarinių režimų nusikaltimai nebūtų galėję pasiekti tokio milžiniško masto, jeigu jie vis dar būtų slepiami nuo liudininkų žvilgsnio. Būtent toks akivaizdus melas, vykstantis tarp jį liudijančių, akiplėšiškas melas į akis apie faktus politinę galią paverčia neribota. Juk paprastai pagautas melagis atsitraukia. Jis supranta, kad jo melas atskleistas, t. y. kad triumfuoja tiesa. Dabar atrodo, jog melo atskleidimas nesukelia gėdos meluojančiajam, kas rodo ne tik jo pasitikėjimą galia, kuri gali perkonstruoti faktus arba priversti juos išnykti, bet tuo, kad žmogus išties suabejojęs savo gebėjimu priskirti šiems faktams vertę kaip kažką tvaraus.

Įtikinę save, kad tai, kas vyksta, gali reikšti kažką kitą, nei sufleruoja mūsų pačių moraliniai impulsai, toliau galite gyventi savo gyvenimą, rūpintis savo patogumu ir malonumu. Tai ir yra didžiausiais keblumas dėl faktų – jie neišvengiamai veda vertinimų link, o mūsų vertinimai, arba tiksliau, įsitikinimai – kreipia link tam tikrų faktų, kurie mums tampa svarbūs.

Žmonės linkę tikėti netiesa, kuri yra patogesnė už tiesą, tai melas, kuris „turi savą raciją“ priešingai faktams, kurie dažnai ne tik prieštarauja mūsų patogumui ir tikslams, net yra per daug neįtikėtina ar žiauri. Ten, kur žmonės nemato problemos, kai blogis daromas kitiems, arba kur jie mato esant galimybę pasipelnyti iš melo, ten faktų tiesa sunkiai gali atsilaikyti. Todėl neturėtų nuostabos kelti tai, jog Holokausto neigimo apimtys didėjo proporcingai su faktų, patvirtinančių jo mastą ir žiaurumą, gausėjimu. Nors Holokausto neigėjų judėjimas paprastai apeliuoja į „įrodymų trūkumą“, į sąmokslus ir demonstruoja tiesioginį antisemitizmą, neretai motyvas, kuris leidžia pasėti abejonę, kyla iš moralinio abejingumo. Jeigu šiandien pasidomėtumėte, ką šneka jauni žmonės, save priskiriantys dešinės judėjimui, pamatytumėte, jog jų polinkis tikėti įvairiais sąmokslais apie Holokaustą kyla iš abejingumo blogiui. Taigi faktai tampa ne tokie svarbūs dėl to, kad jie neturi jokio moralinio impulso. Taip pat faktai, kurie mus įšaknija pasaulyje, koks jis yra, o ne kokio jo norime, verčia kelti šiuos sudėtingus klausimus.

Patikėti sąmokslu, politine manipuliacija yra patogiau, nei susidurti su žmogiškojo pasaulio žiaurumu. Ten, kur žmogus savo vertinimą iškelia pirmiau tiesos, deja, dažnai nukenčia tiesa.

Masinių žudynių fakto neigėjai, neretai apeliuoja ir į „sveiką protą“. Pagalvokite, kaip įmanoma tiesiog išžudyti milijonus žmonių, niekam to „nepastebėjus“ (suponuojama, kad jeigu būtų išties tokio masto nusikaltimo liudininkų, jie tikrai nebūtų tylėję)? Ar galite įsivaizduoti tokį žiaurumą ir nežmoniškumą, apie kurį byloja liudijimai? Kaip teigia Arendt, tiesa pasižymi nepalenkiamumu ir neperkalbamumu. Ji reikalauja būti priimta, nepaisant to, kad ji dažnai nepatogi, ji nesutampa su mūsų požiūriais ir tikslais (todėl tiesa ypač daug problemų kelia politikoje, kurioje vienas pagrindinių dalykų – pažadas pertvarkyti tikrovę). Vertinimas arba mūsų noras galvoti apie žmogų geriau, nei apie jį kalba faktai, yra stiprus motyvas suabejoti faktais, netgi jeigu jie yra akivaizdūs. Patikėti sąmokslu, politine manipuliacija yra patogiau, nei susidurti su žmogiškojo pasaulio žiaurumu. Ten, kur žmogus savo vertinimą iškelia pirmiau tiesos, deja, dažnai nukenčia tiesa. Tokią abejonę tikrove pasėti nėra sunku dėl to, kad faktai ir jų vertinimai išties dažnai susipina ir juos skirti yra ypač sunku. Pagaliau suvokimas, kad žudymas yra blogis, kyla iš mūsų vidinės nuostatos, mūsų vertinimo, kurį suteikiame šiam faktui, ir tik jis stumia veiksmo link, skatina būti neabejingiems faktams.

Tiesa, kaip minėta, reikalauja jai nusileisti, ją priimti kaip vienintelę duotybę, o politinis gyvenimas, ypač demokratijose, susijęs su nuomonės, su perspektyvų ir vertinimų įvairove. Blogiausia įvyksta tuomet, kai bandoma sukurti „optinę apgaulę“ – kad galima diskutuoti dėl pačios tikrovės. Diskusija, kuri kyla dėl skirtingų požiūrių, įmanoma tuomet, kai šie požiūriai nukreipti į tą patį dalyką – į faktą, kuris yra vertinamas. Tačiau ten, kur yra politinė galia, ten diskusija virsta retorika, kai troškimas įtikinti ir įtikti atsiduria pirmiau noro suprasti faktus. Politinė galia visuomet ieškos tokio pagrindimo, kuris sulauks daugiau pritarimo, kuris bus malonesnis ir patogesnis, kuris nereikalaus jūsų ieškoti būdų, kaip išspęsti dilemas, įtraukiančias ir supriešinančias mūsų pačių interesus ir norus. Dar blogiau, kai faktai neigiami esant pakirstam pasitikėjimui juos suprasti ir įprasminti.  

Faktai „trapūs“ dėl to, kad jie reikalauja vertinimo, arba tiksliau – kad vertinimai neišvengiamai susipynę su faktais. Pats šis susipynimas reiškia, kad problema, kaip apsaugoti tiesą ir faktus nuo manipuliacijos, yra ne ką mažiau aktuali, ir tą puikiai iliustruoja ne tik istorija, bet ir dabartis. Kovojant už tiesą politiniame diskurse nepakanka vien kartoti faktus, bet atsižvelgti į tai, kad išankstinės nuostatos ir vertinimai didina atsparumą tiesai. Tai, jog valdžioje esantys vyrai savo veiksmais demonstruoja nepagarbą demokratinei santvarkai, kaip mūsų bendrą valstybės gyvenimą formuojančiai tikrovei, man atrodo, akivaizdus faktas. Tačiau tiems, kuriems kultūros įvairovė, laisvas žodis ir įstatymas nėra vertybė, ten faktai tampa mažiau reikšmingi.