Simeono šlovinimo giesmė. Rembrandt van Rijn, 1631 m.

Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“. 
    Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. 
    Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. 
    [Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. 
    O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. 
    Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. 
    Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 
    Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo.]
 

Skaitiniai Š (40)

Mal 3, 1–4: Ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia

   arba Žyd 2, 14–18: Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius

Ps 24, 7. 8. 9. 10. P.: Visatos galingasis Viešpats yra garbingas Valdovas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Viešpaties gimimo, Juozapas ir Marija praveria šventyklos duris. Praveria tam, kad atliktų visa tai, ko Įstatymas reikalavo. Praveria pasidžiaugti ir padėkoti.

Kita vertus, šis, atrodytų, toks paprastas, kasdienis ritualas – šventyklos durų pravėrimas – turi ir daug gilesnę, simbolinę prasmę. Čia susitinka Dievas ir žmonija. Rankų darbo šventykloje Jėzus – Tėvo Šventykla.

Simeonas ir Ona. Seneliai, apdovanoti nuostabiomis dovanomis: matyti patį Mesiją, skelbti Jo artumą, skelbti Izraelio lūkesčių išsipildymą. Tam tikras stebuklas, kad jie būtent tą valandą taip pat buvo šventykloje. Viešpats leidžiasi, kad Jį paimtų senos rankos. Žmonijos, besiilginčios Mesijo, rankos. Kad į Jį pažvelgtų žmogaus akys. Ilgesio akys, tampančios džiaugsmo akimis…

Simeonas pasako Marijai gal ir nejaukius žodžius. Tačiau juose glūdi tiesa: Jėzus taps prieštaravimo ženklu, taps toks, apie kurį daugelis žino, bet nepažįsta ar nedrįsta pažinti, o Marijai tikrai teks stovėti ne vien šventykloje džiaugsmo valandą, bet ir prie Kryžiaus altoriaus tam, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys, tam, kad Aukos valandą būtų sutaikyta dangus ir žemė…

Dideli dalykai prasideda paprastą valandą, kada žmogus praveria duris. Kada ilgesys ir jo išsipildymas susitinka. Todėl ir mums belieka džiaugtis su tais Jeruzalės šventyklos seneliais: akys išvydo išgelbėjimą ir šviesą.

Eikime įkandin tos šviesos. Leiskimės, kad Viešpats, visada einantis priešakyje, apšviestų mūsų gyvenimus, o kiekviena kasdienybės akimirka būtų pašvęsta Tam, kuris atėjo žemei dangų dovanoti.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai