EPA nuotrauka

Nėra lengva apsispręsti, ką pasiūlyti mieliems skaitytojams Pašvęstojo gyvenimo dieną. Kalbėti apie slėpiningą ir nenumaldomą Dievo ilgesį, kuris visais laikais ir visose planetos vietose kai kuriuos iš mūsų išmuša iš vėžių bei įprastų gyvenimo standartų? Apie sunkumus, su kuriais vėliau tenka susidurti? Apie įsivaizduojamus ir tikruosius motyvus? Apie spindesį ir nuopuolius?

Vakaruose šiandien populiaru kalbėti apie vyrų ir moterų vienuolių – tiksliau – pasišventusiųjų Dievui – gyvenimo saulėlydį. Ne vienus metus iš eilės mažėja ordinų ir kongregacijų narių skaičius. Vatikano oficialiais duomenimis, per 2016 metus vyrų vienuolių sumažėjo 1604, o moterų – 10800. Vien Azijoje pašaukimų balansas yra teigiamas: per metus prisijungė 533 asmenys.

Stebėdami tuštėjančius vienuolynus ir senstančias bendruomenes, daug kas abejoja, ar šis reiškinys tebeturi ateitį. Ne viena bendruomenė svarsto, kaip jai garbingiausiai ir mažiausiai skausmingai numirti. Nemažai tokios bendruomenės narių perėjo, o gal vis dar eina per skausmingą tamsiąją naktį, klausdami savęs: ką aš čia veikiu? Ko vertas mano pasirinkimas, jei šiandien, panašu, mažai kam jo reikia? O idealas, kuris mane suviliojo, taip ir liko nepasiektas...

Galima paprieštarauti, kad pašvęstojo gyvenimo žmonės, asmeniškai ir kaip bendruomenės, yra nepamainoma gyvenimo dalis. Jų artumas silpniausiems, pažeidžiamiausiems bei atstumtiesiems dar ir šiandien yra iškalbingiausias Evangelijos liudijimas, Dievo meilės prisilietimas. Negali likti abejingas, matydamas jėzuitų atsidavimą Afrikos pabėgėlių stovyklose, gailestingumo misionierių ištikimybę tarnaujant benamiams. Negali nesuvirpėti, kai išmintingo benediktino sustiprintas ilgametis cinikas suklumpa atgailai.

Sesė Mirtis

Gal ir poetiškai lietuvio ausiai skamba švelnus Pranciškaus Asyžiečio kreipinys: „Būk palaiminta, sese Mirtie.“ Poetiškai ir banaliai. Visai kitas šių žodžių skonis lūpose žmogaus, kuris perėjo per mirties tiltą, pasitikėdamas Dievu.

Viskas šiandien kalba apie pašvęstojo gyvenimo krizę, apie chaosą ir tamsią naktį. Jaučiamas sutrikimas, užsidarymas, net baimė. Tačiau saulėlydis, kaip žinoma, – ne vien dienos pabaiga, bet ir naujos pradžia. Chaosas – ne vien sumaištis ir nedarna, bet ir kūrybinis žaizdras, suardymas prieš naujos dermės nusistovėjimą. Tamsioji naktis, apie kurią mums šį tą prasitaria mistikai, išties „palaimintas mirties laikas“, nes be jos skausmingo išgryninimo ir nuskaistinimo taip ir liktume nebrandūs meilėje ir toli nuo Viešpaties.

Apie krizę kaip perėjimą iš mirties į gyvenimą, kaip augimo laiką prieš kurį laiką kalbėjo pranciškonas José Rodríguezas Carballo OFM, Pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius. Pasak jo, tai subtilus ir sudėtingas laikotarpis. Potencialus naujas gyvenimas negims tarsi savaime. Jis gali tapti kairos – nauju Viešpaties veikimo istorijoje laikotarpiu – tik per pasiaukojimą ir mirtį. „Pasiaukojimą, kuris apima keliavimą, nežinia, kiek ilgai truksiantį, bet tikrai netrumpą – netikrumo naktyje, nenuilstamai ieškant pasišventusiųjų gyvenimo prasmės pilnatvės.“ Ši mirtis, anot autoriaus, apima atsisakymą daugybės saugumą teikiančių dalykų, netikrų Dievo įvaizdžių išgryninimą, kad įsikibtume į istorijos Dievą, kuris, nors ir atrodo miegąs, „išties keliauja vienoje valtyje su mumis“.

Nėra lengva laukti naujo sukūrimo, įtempus žvilgsnį tyrinėti sutemas, viliantis įžvelgti šviesesnę properšą. Yra sunku išlikti „ryto sargybiniais“, kai aplink vien saulėlydis. Ne veltui popiežius Benediktas XVI paskutinėmis savo pontifikato dienomis įspėjo neprisidėti „prie nelaimės pranašų, kurie skelbia pašvęstojo gyvenimo pabaigą ar beprasmiškumą mūsų dienų Bažnyčioje“. Katastrofos pranašai nesugeba įžvelgti Šventosios Dvasios veikimo.

Tiesa, dar nėra parengtas kelionės žemėlapis. Sunkiausia yra tai, kad kelias veriasi keliaujant.

Šešėliai ir šviesa

Žmogiškoji patirtis liudija, kad krizė gali tapti pražūties arba malonės laiku. Pašvęstasis gyvenimas gali atgimti, bet tam reikalingas atsivertimas. Kalbama net apie naują steigimą. „Visa vienuolinio gyvenimo istorija liudija pagundą labiau veikti, nei būti“, – sako Enzo Bianchi, Tarpkonfesinės Bose bendruomenės steigėjas ir vadovas. Kartais pamirštame, kad, prieš evangelizuodami kitus, patys turime būti evangelizuoti. Vienuoliai dažnai gundomi į antrą planą nustumti Dievo šlovinimą, laiką su savo Viešpačiu, tą ypatingą jiems būdingą santykį. „Jei celibatas, suteikiantis formą vienuoliniam gyvenimui, nepalieka erdvės būti kartu su Viešpačiu, kyla grėsmė visam pasišventimui. Kaip tik čia pašvęstasis gyvenimas praranda savo jėgą ir įtaigą. Druska – savo sūrumą“, – sako E. Bianchi.

Labiausiai Bažnyčią liūdina, anot J. R. Carballo, vidutiniškumas: pašvęstasis gyvenimas, stokojantis mistikos, motyvacijos ir užsidegimo. Kai asmenų gyvenimai palenkiami išsaugoti instituciją. Pašvęstasis gyvenimas tampa profesija, o ne gyvybės Dievo liudijimu, sužadinančiu aistrą, viltį ir džiugesį, keliantis žavesį, kuriam neįmanoma atsispirti, nepalieka abejingo, traukia ir suvilioja.

Kelia nerimą jausminio gyvenimo sunkumai, Vatikano II Susirinkimui prieštaraujanti formacija, neskaidrus ekonominis ir finansinis valdymas, autoritarizmo apraiškos, individualizmu persmelkta savirealizacijos paieška, neatsižvelgiant į broliško gyvenimo bendruomenėje poreikius.

CNS nuotr.

Pašvęstasis gyvenimas istorijoje buvo savotiškas avangardas, tikrų naujovių žaizdras ir laboratorija, vėliau savo patirtimi praturtinęs visą Bažnyčią. Sunku įsivaizduoti, kokia būtų Katalikų Bažnyčia šiandien be Pachomijaus, Benedikto, Pranciškus ar Ignaco Lojolos. Nekalbant jau apie naujas mūsų dienų charizmas. Kita vertus, akivaizdu, kad pašvęstojo gyvenimo sunkumai – visos bendruomenės krizės išraiška. Kokio atsivertimo iš mūsų visų laukia Viešpats šiandien? Kur link mūsų dėmesį kreipia laiko ženklai? Juos atidžiausiai skaito tikrieji charizmatikai – dvasino gyvenimo ekspertai.O kas džiugina? Daugybės Dievui pasišventusių vyrų ir moterų nuoseklios pastangos įkūnyti Evangeliją šiandienos pasaulyje, kurį jie vertina ne kaip grėsmę, o kaip savo misijos lauką. Žvelgia į savo aplinką ir jos žmones nusiteikę dialogui ir įkultūrinimui. Džiaugsmo priežastis yra individualizmo tvirtoves griaunantys broliai ir seserys, keliaujantys Dievo link bendrystės dvasia. Gebantys ne vien nenuleisti akių nuo Viešpaties, bet ir neniekinti viso to, kas žmogiška, nuolat lydimi patyrusio asmens. Džiugu, kai pašvęstasis gyvenimas aiškiai suvokia savo vaidmenį Bažnyčioje ir visiškai įsilieja į ją, nestokodamas ir jam būdingo kritiškumo bei pranašiško žvilgsnio.

Pašvęstasis gyvenimas, sutelktas į Viešpatį, turėtų būti „transcendencijos ženklas savo laikų žmonėms“, teigiama kongregacijos sekretoriaus parengtoje studijoje. Dievo alkis, Jo ieškojimas – neatsiejami komponentai. Kita vertus, pašvęstasis gyvenimas šiandien neįsivaizduojamas ir be broliškumo, bendrystės alkio, dedantis visas pastangas jai atkurti. Kaip tik šiose bendruomenėse galėtų būti lengviausia įžvelgti, ką reiškia krikščioniškas vadovavimas, tikra asmens autonomija, bendras atsakomybės prisiėmimas ir gebėjimas gyventi dialogu. „Kad ir kaip erzina skirtumai“, broliškas gyvenimas turėtų juos priimti kaip Viešpaties dovanas. Visa tai – svarbios Evangelijos vertybės, kurias pašvęstieji yra pašaukti liudyti pasauliui – kaip atsvarą dominuojančiai kultūrai.

Nauja diena

„Pašvęstasis gyvenimas kilo kartu su Viešpačiu, kuris pasirinko šį mergelišką, neturtingą ir klusnų gyvenimą. Dėl to pašvęstasis gyvenimas niekada nemirs ir jo niekada nepristigs Bažnyčioje“, – teigė popiežius Benediktas XVI.

Mirs tik kai kurios anachronistinės ir šiandien prasmės netekusios formos.

Pašvęstasis gyvenimas turės tiek ateities, kiek sugebės būti žmonėms reikšmingu liudijimu, atsilieps į „laikų ženklus“ ir „su kūrybinga ištikimybe“ sugebės atrasti „įvairių charizmų šaknis bei naujai jas supras dabartinės kultūros kontekste“, – teigia Jose Rodríguezas Carballo. Ateitis priklauso nuo gebėjimo atsinaujinti, perkurti, naujai suvokti savo pamatą.

Tada pašvęstieji mūsų katalikiškose bendruomenėse neišvengiamai bus ta sveika provokacija, visus mus žadinančia iš rutinos ir snaudulio. Mistinė – Dievo artumo – patirtis jų širdis išlydys broliškam/seseriškam ir tėviškam/motiniškam atvirumui bei palydėjimui. Jie juk yra tikrieji žmogiškumo ekspertai, kurie neretai pirmieji įspėja apie nepagarbą ar pavojus žmogui. Jie visada liks mums iškalbingu vienybės ženklu: pirmiausia vienybės tarp to, kas esu ir ką veikiu.

Tad, švęsdami Pašvęstojo gyvenimo dieną, dėkokime. Ne, ne šiems vyrams ir moterims – jie tai daro iš savų sumetimų, ir Tėvas, regintis slaptoje, jiems gausiai atlygina. Dėkokime Dievui už tai, kad nori visus mus padaryti panašius į save.