V.Tumėnienė - Mingailaitė - Vytauto Didžiojo universiteto profesorė. Nuotr. iš dr. V.Tumėnienės -Mingailaitės „Mano atsiminimai"

Bičiulė neseniai davė paskaityti garsios tarpukario gydytojos Vandos Tumėnienės-Mingailaitės atsiminimus, nedideliu 800 egzempliorių tiražu išleistus Čikagoje 1957-aisiais. Knygelė paprasta, neišvaizdi, leista pačios autorės lėšomis, kurių savo gyvenimo saulėlydyje ji turėjo itin nedaug. Atsiminimus išleisti paskatino kolegos gydytojai, nenorėję, kad į užmarštį nuslinktų Lietuvos gydytojų kova su vaikų ligomis, nuo kurių XX a. pradžioje Lietuvoje mirdavo kas trečias kūdikis.

Vandos Tumėnienės-Mingailaitės gyvenimas – tai dar viena istorija žmogaus, patekusio į baisių XX amžiaus įvykių peripetijas. Agresoriams dalijantis Lietuvą, žmonių likimai, jų veikla, svajonės, viltys buvo trypiami ir gniuždomi. Dažnai rinktis tekdavo tarp blogo ir dar blogesnio, žinant, kad neprisitaikiusieji bus palaužti. Vanda Tumėnienė-Mingailaitė, Kauno universiteto Vaikų ligų katedros organizatorė, vaikų klinikos ir sanatorijos vaikų tuberkuliozei gydyti įkūrėja 1944-aisiais buvo priversta palikti tėvynę ir gyvenimo pabaigoje kęsti skurdą ir nepriteklius JAV – šalyje, nepripažinusioje jos diplomų ir nuopelnų medicinai. Į tokią padėtį buvo pakliuvę daugybė Lietuvos išeivių, tačiau skaudžiausiai ji smogė tiems, kurie dėl amžiaus ar šlubuojančios sveikatos nebegalėjo susirasti darbo, tapdami niekam nebereikalingi.

Pirmoji vaikų sanatorija Lietuvoje

„Man kilo mintis, kad Lietuvoje nėra poilsio namų, kur silpni vaikai ar nusilpę nuo ligos, galėtų sustiprėti, atgauti jėgas“, – taip savo svajonę rūpintis vaikais, kurių, deja, jai pačiai neteko susilaukti, aprašo V. Tumėnienė, Lietuvos pediatrijos pradininkė. Įtikinusi tuometį žemės ūkio ministrą J. P. Aleksą vaikų sanatorijai skirti sklypą, ji netrukus ėmėsi dviejų aukštų mūrinio namo su atskiru nameliu virtuvei, skalbyklai ir kambariais personalui statybų. 60 lovų sanatorijoje buvo įrengti rentgeno kabinetas, nedidelė laboratorija vaikams ištirti, didžiulis valgomasis ir veranda buvo skirti vaikų žaidimams. Namą supo sodelis, gėlės, krūmai, tarp kurių vinguriavo plytelėmis iškloti takai.

Prof. V.Tumėnienės vaikų sanatorija prie Kauno 1933-1937 m. Nuotr. iš dr. V.Tumėnienės - Mingailaitės knygos „Mano atsiminimai"

Kiekvienas į sanatoriją atvykęs vaikas būdavo izoliuojamas, tiriamas, ypač būdavo rūpinamasi apsauga nuo infekcijų. Ligoninės vadovybė laikėsi nuostatos, kad grynas oras, tinkamai subalansuota dienotvarkė ir geras maistas geriausiai sustiprina vaikų atsparumą. Sanatorijoje vaikai gaudavo mišraus maisto, daug daržovių, kurių valgyti buvo nepratę. Pasak V. Tumėnienės, nepasiturinčių tėvų vaikai valgydavo daug bulvių, duonos, o pasiturinčiųjų – per daug mėsos. Daržovės tuo metu nebuvo madingos. Gaudami tinkamą gydymą, vaikai sparčiai taisydavosi, tuberkuliozė nuo mažųjų ligoniukų atsitraukdavo jau po 6–8 mėnesių.

V. Tumėnienė kiekvieną sekmadienį pati atvykdavo iš Kauno lankyti vaikų, skirti jiems gydymą, maitinimą, bendrauti su tėvais. Kaip pati rašo: „Nors susisiekimas su miestu buvo patogus, bet tekdavo eiti mišku apie 10–15 min., kas vasarą buvo maloni pramoga, bet ne rudenį ar žiemą...“ Susitaupiusi pinigų sanatorijai, ji nupirko chevroletą ir išmoko juo vairuoti. Deja, tas chveroletas, Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, iš profesorės buvo atimtas...

Dienos maistas V.Tumėnienės vaikų sanatorijoje. Nuotr. iš dr. V.Tumėnienės - Mingailaitės knygos „Mano atsiminimai"

Per metus sanatorijoje gydydavosi 300–400 vaikų, visi norintieji patekti negalėjo, tad V. Tumėnienė nusprendė padidinti lovų skaičių ir pastatyti dviejų aukštų priestatą. Iš visos Lietuvos į sanatoriją vyko ligoniai, lankėsi konsultantai, chirurgai, studentai. Sanatorija, kurią V. Tumėnienė kūrė ir administravo savo lėšomis, puikiai tvarkėsi ir be valdžios ar visuomenės pagalbos, netgi sukaupė lėšų, už kurias planavo atnaujinti virtuvę ir skalbyklą.

Deja, Lietuvą užėmę sovietai jau pirmosiomis okupacijos dienomis nacionalizavo sanatoriją ir visą banke laikomą kapitalą. Atvykę komunistai surašė inventorių, ieškodami sidabrinių indų, šnipinėjo visus kampus. Buvo sudarytas tarnautojų komitetas, įkurtas „raudonasis kampelis“ su didžiuliu Stalino portretu. Komitetui vadovavo sanatorijos vairuotojas, sanatoriją valdė tarnautojai, sekę kiekvieną buvusios savininkės žodį ir judesį. V. Tumėnienė netrukus buvo paskirta nacionalizuotos sanatorijos direktore. Savo atsiminimuose ji rašo: „Rusų okupacija man buvo sunki ne tiek materialiai, kiek moraliai, nors rusai atėmė visą mano nuosavybę, įgytą sunkiu ir ilgu darbu. Jų žiauri priespauda gulėjo kaip sunkiausias akmuo, nei dieną, nei naktį nebuvo ramumo. Reikėjo tylėti ir pataikauti, tenkintis prie jų sąlygų...“

Ankstyvieji V. Mingailaitės gyvenimo metai

Vandos Mingailaitės - Tumėnienės kelias į mediciną nebuvo rožėmis klotas. 1880 m. gimusi šviesių Anykščių krašto ūkininkų, Lietuvos bajorų palikuonių šeimoje, Vanda Mingailaitė kartu su broliais ir seserimis nuo mažumės buvo leidžiama į mokslus. 1898 m. sidabro medaliu baigusi Kauno mergaičių gimnaziją, ji svajojo pakliūti į universitetą. Tokia merginos svajonė tuomet buvo didžiulis iššūkis: paprastai gimnaziją baigusios mergaitės likdavo namuose ir greitai ištekėdavo. Lėšų mokslams nebuvo, tad Vandai teko nuleisti pakeltus sparnus ir, likus trejus metus ūkyje, mokslams į Kauno gimnaziją ruošti jaunesniąją seserį.

Vanda Mingailaitė- Tumėnienė Matematikos-Gamtos f-to studentė Peterburge 1902-1905 m.

1902 m. Vanda išvyko į Sankt Peterburgą studijuoti Moterų aukštųjų kursų gamtos ir matematikos fakultete. Kodėl pasirinko matematiką, ir pati nežinojo. Vakarais lankydama prof. Leshafto anatomijos kursus susidomėjo medicina. 1905 m. baigusi akušerijos kursus Sankt Peterburgo dr. Otto klinikoje įgijo Pirmojo laipsnio akušerės kvalifikaciją. Savarankiškai mokėsi lotynų kalbos, ruošdamasi medicinos studijoms Berno universitete.

Vieno dalyko trūko – lėšų. „Bet kas tai yra jaunystėje, su jos drąsumu ir energija nugalėti kad ir didžiausias kliūtis! Sustoti pusiaukelėje – ne mano būdas“, – rašo būsimoji profesorė. Lėšų studijoms Šveicarijoje ji užsidirba pardavinėdama tėvo sodo vaisius Peterburgo pirkliams. Vėliau labai pravertė pažįstamos dvarininkės Sofijos Emilijos Venslovavičienės išrūpinta stipendija.

Studijuodama Šveicarijoje, Vanda susipažino su būsimuoju vyru poetu Justinu Tumėnu, politiniu emigrantu, kuriam Rusijos caro valdžia buvo uždraudusi grįžti į Lietuvą. 1911 m. Berno universitete įgijusi daktarės laipsnį, Vanda Mingailaitė išvyko į Peterburgą, kur po trijų mėnesių kursų aukštajame moterų medicinos institute įgijo gydytojos išsilavinimą. 1912 m. ištekėjusi už Justino Tumėno, Vanda pradėjo savo darbinę karjerą Berno universiteto vaikų klinikoje, o vėliau jai buvo pasiūlyta ordinatorės vieta Davoso sanatorijoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyvenimo sąlygos Šveicarijoje vis blogėjo. Palikusi vyrą Šveicarijoje, mūsų herojė išvyko į Peterburgą, nes į Lietuvą važiuoti nebuvo leidžiama. Didžiajame Novgorode jai teko vadovauti didelei karo ligoninei, atlikti nedideles operacijas. Nusibodus gyventi Novgorode, Vanda išvyko į Maskvą, dirbo Maskvos miesto ligoninėje moterų ligų chirurge. Netrukus iš Šveicarijos grįžo vyras, o Rusijoje prasidėjo komunistinė revoliucija, kurią lydėjo šaudymai, chaosas, badas. Sutuoktiniams teko skubiai bėgti į Lietuvą...

Jei ne karas ir Rusijos revoliucija, kažin ar Tumėnų šeima būtų grįžusi į Lietuvą – karo išvakarėse jie jau buvo pakėlę sparnus į JAV. Praleidę dvejus neramius metus Vilniuje, kuriame Vandai teko dirbti ordinatore Šv. Luko ligoninėje bei vadovauti vaikų skyriui Vilniaus užkrečiamųjų ligų ligoninėje, lenkams galutinai okupavus Vilniaus kraštą, sutuoktiniai pasitraukė į Kauną.

„Lietuvos kūrimosi laikotarpis suteikė man vadovaujamą vaidmenį pediatrijos srityje…“

„Po Pirmojo pasaulinio karo išsilavinusios nuo rusų jungo Lietuvos kūrimosi laikotarpis suteikė man, kaip gydytojai, vadovaujamą vaidmenį pediatrijos srityje, –  savo atsiminimuose rašo V. Tumėnienė. – Kuriamas Kaune universitetas pavedė man suorganizuoti Vaikų katedrą ir skaityti pediatrijos paskaitas medikams, įsteigti universiteto Vaikų kliniką – ligoninę.“

Kaune talentinga ir patyrusi gydytoja buvo pastebėta: jai buvo pasiūlyta vadovauti Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento Sanitarijos skyriui, o vėliau imtis departamento vicedirektorės pareigų. „Lietuvos kūrimosi pradžioje, po karo, skurdas, badas buvo gera dirva epidemijoms, atvežtos iš Rusijos su grįžtančiais pabėgėliais, ypač šiltinės. Teko organizuoti karantiną Obeliuose, prie sienos, kovoti su infekcijomis krašte, kas nebuvo lengva, neturint infekcinių ligoninių, prityrusio personalo, sveikatos punktų, be to, trūko lėšų“, – savo atsiminimuose rašo V. Tumėnienė.

Jos energija ir sumanumas buvo neišsemiami, su jos nuomone visi skaitėsi ir ją gerbė. Tuo metu V. Tumėnienė parašė nemažai populiarių straipsnių apie kovą su epidemijomis ir venerinėmis ligomis, vabzdžių naikinimą, girtuoklystę ir kt. Daug laiko ir energijos reikalavo ir socialinė, kultūrinė, šviečiamoji medicinos veikla. Ji buvo Abolicionistų draugijos organizatorė ir pirmoji pirmininkė, Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjungos pirmininkė (ją įkūrė kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite), buvo Lietuvos moterų draugijos, „Pieno lašo“ draugijos, Kovos su TBC draugijos, Kovos su alkoholizmu draugijos ir kitų draugijų narė. 1937 m. įkūrė Lietuvos vaikų gydytojų draugiją, kuriai vadovavo iki 1940-ųjų, aktyviai dalyvavo ir skaitė paskaitas gydytojų suvažiavimuose, tarptautiniuose pediatrų kongresuose Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje.

1923 m. V. Tumėnienė išvyko į specializaciją Berlyno universiteto vaikų klinikoje. Grįžusi į Kauną Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete ji įkūrė Vaikų ligų katedrą, kuriai vadovavo iki 1944 m. Nuo 1924 m. gegužės 13 d. V. Tumėnienė vadovavo savo įsteigtai valstybinei vaikų ligoninei – klinikai Maironio g. 11, kuri vėliau buvo perkelta į V. Putvinskio g. 34. Šiai ligoninei ji vadovavo iki 1944-ųjų. V. Tumėnienės pastangomis 1929 m. duris atvėrė ambulatorija motinoms su kūdikiais ir vaikais iki 15 metų, tačiau labiausiai ši gydytoja išgarsėjo kaip pirmosios vaikų sanatorijos Lietuvoje įkūrėja. 1933 m. pradėjo pildytis jos puoselėta svajonė, kuriai ji nepagailėjo ir savo asmeninių lėšų: Aukštosios Panemunės šile pradėta statyti sanatorija kaulų tuberkulioze sergantiems vaikams. Šiai sanatorijai V. Tumėnienė vadovavo dešimt metų – iki savo pasitraukimo iš Lietuvos.

Emigracija

1941-aisiais sovietų okupantus pakeitė kiti. Vokiečių okupacinė valdžia 1944 m. pavasarį V. Tumėnienei įteikė sanatorijos grąžinimo dokumentus. Deja, nei vieni, nei kiti okupantai nesidomėjo pastatų būkle, kuri karo pabaigoje buvo apverktina, reikėjo didelio remonto. Vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, įkandin jų ėjo sovietų kariuomenė. V. Tumėnienė, žinojusi, kad karo išvakarėse jau buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, 1944 m. liepos 8 d. kartu su vyru ir augintine Zose Vaišvilaite paliko Tėvynę.

Kaip ir daugybei lietuvių pabėgėlių, iš vienos vietos į kitą blaškomai Tumėnų šeimai pradžioje teko kęsti nepriteklius, gyventi pusbadžiu, tačiau netrukus Europoje žinoma gydytoja gavo pasiūlymą dirbti Znaimo (Slovakija) ligoninės vaikų skyriuje. Artėjant rusų kariuomenei, Znaimą užplūdo gausybė pabėgėlių – moterų ir vaikų, Tumėnams teko antrą kartą trauktis. Kartu su auklėtinėmis apsistoję kalnų kaimelyje, Šveningene, prancūzų zonoje, iš gaunamų laikraščių sužinojo apie antrąją Lietuvos okupaciją. Vilčių grįžti į Lietuvą nebeliko, o čia dar sunkiai susirgo J. Tumėnas. Mirė jis 1946 m. spalio 1 d.

„Po sunkaus smūgio, skausmo kamuojama, negalėjau sau surasti ramios vietos. Norėjau užpildyti likusį gyvenimą darbu ir pradėjau jo ieškoti“, – rašo V. Tumėnienė. Netrukus ji įsidarbino Niurnbergo vaikų sanatorijoje ir pradėjo ruoštis emigracijai į JAV.

Vėlesni įvykiai parodys, kad sprendimas vykti į JAV buvo klaida. Europoje prof. V. Tumėnienė buvo pripažinta ir vertinama, o JAV nei jos diplomai, nei rekomendacijos neturėjo jokios vertės. Ji jautė, kad laukia sunkus gyvenimas, bet traukiantis sesers šeimai nenorėjo likti viena.

„No, in your age!“

Atvykus į Ameriką prasidėjo „vargingas pusbadžio gyvenimas“: niekam nereikėjo gydytojos iš Europos, užteko savų. Netiko ir amžius. Iš atvykusių gydytojų buvo reikalaujama metus laiko dirbti gydytojo interno pareigose, kurios reikalavo sunkaus fizinio darbo. Tai buvo per sunku septyniasdešimtmetei profesorei, kamuojamai širdies ligos. Padėtis buvo sunki ir beviltiška. V. Tumėnienė kreipėsi į daugybę organizacijų, prašydama duoti darbą. Galiausiai su Lietuvos konsulo rekomendacija pavyko įsidarbinti valstybinėje Diksono ligoninėje. Sąlygos buvo žeminamos: didžiulę patirtį turinčiai gydytojai teko dirbti kaip studentei. Pastangos išsirūpinti pensiją nedavė jokių vaisių. Pasikeitus ligoninės vadovybei, 1954 m. spalio 1 d. V. Tumėnienė liko be darbo ir be pajamų...

1955 m. gavusi JAV pilietybę ir apsigyvenusi sesers šeimoje V.Tumėnienė pradėjo rašyti atsiminimus, įvairius straipsnius sveikatos tema. 1953 m. už nuopelnus Lietuvos medicinai buvo išrinkta Niujorko lietuvių gydytojų draugijos garbės nare, 1954 m. – Amerikos lietuvių draugijos Čikagoje garbės nare. Mirė 1976 m. kovo 24 d.

Prof. V.Tumėnienės vaikų sanatorija

1994 m. Panemunės vaikų sanatorijai „Ramunė“ sugrąžintas įkūrėjos V. Tumėnienės vardas, turėtas 1934–1940 m.. Šiuo metu ji veikia kaip viešoji įstaiga Kauno V. Tumėnienės vaikų reabilitacijos centras.

***

„Žmogus nežino ir nenumano, kad jo dvasios gilumoje yra slaptos jėgos, kurios atgimsta, nors ir pamažu, ir verčia jį atbusti iš sunkaus pesimizmo, jos gelbsti nuo dvasinio puolimo. Pasiryžus parašyti atsiminimus, pamažu įsigilinau, įsitraukiau į tą nemažą darbą, kuris man pasidarė įdomus, malonus, atrodė užtektinai svarbus ir naudingas Tėvynei.“ ( prof. V. Tumėnienė- Mingailaitė)