Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ raudonojo kilimo premjera vasario 4-ąjąGretos Skaraitienės / BFL nuotrauka 
Režisierius Raimundas Banionis. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Vasario 8-ąją Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti teatro ir kino režisieriaus Raimundo Banionio naujasis filmas pastaruoju metu lietuviškame kine pakilimą išgyvenančia partizanų tema.

„Purpurinis rūkas“, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui – tai istorinė drama pagal rusų rašytojo Felikso Rozinerio (1936–1997) autentiškų ir tikslių detalių gausią apysaką „Purpuriniai dūmai“, pasirodžiusią 1987 metais Bostone (1978-aisiais autorius iš Rusijos emigravo į Izraelį, 1985-aisiais iš ten išvyko gyventi į JAV).

Tai drama apie Lietuvai skaudų laikotarpį: karo ir pokario metais lūžta žmonių likimai, sprendžiamos moralės, žmogiškųjų vertybių ir paklydimų dilemos. Filmo centre – meilės istorija: žydas Jozefas (aktorius Severinas Norgaila) įsimyli buvusiuose jo namuose gyvenančią Janiną (aktorė Giedrė Mockeliūnaitė), vietos partizanų būrio vado Vlado (aktorius Tadas Gudaitis) meilę, išgelbėja ją nuo tremties ir padeda auginti jos vaiką, nors Vladas karo metu dalyvavo jo tėvų sušaudyme. Praėjus daugybei metų Izraelyje gyvenantis Jozefas gauna kvietimą į Lietuvos teismą liudyti Vlado byloje. 

Beje, pagal tą pačią apysaką kino scenarijų „Purpuriniai dūmai“ yra parašęs ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Jį 2003 metais yra išleidusi leidykla „Kronta“.

Aktorius Arūnas Storpirštis rež. Raimundo Banionio filme „Purpurinis rūkas“ atliko epizodinį gydytojo vaidmenį.
Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

R. Banionis: atitrūkome nuo aistrų, valdančių žmones, sferos

Filme vaidina gerai pažįstami kino grandai Vidas Petkevičius, Arkadijus Vinokuras, taip pat – nematyti jaunosios kartos atstovai Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis. „Purpuriniame rūke“ epizodinį ir, ko gero, paskutinį vaidmenį kine atliko ir šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis. Muziką filmui sukūrė kartu su R. Banioniu daug metų bendradarbiaujantis kompozitorius Faustas Latėnas.

Filmo biudžetas – 850 tūkst. eurų. Filmuota Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Vilniuje, Anykščiuose, Jeruzalėje.

Filmo pristatymui skirtoje spaudos konferencijoje režisierius R. Banionis, gerai pažįstamas iš tokių darbų kaip „Mano mažytė žmona“ (1984), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990), „Šešiolikmečiai“ (1985), „Neatmenu tavo veido“ (1988), minėjo, kad šio kūrinio idėja pirmą sykį jam kilusi prieš 20 metų. Filmas dienos šviesą išvydo tik dabar, nes finansavimas jam skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. 

„Pati idėja atsirado labai seniai. Režisierė Aliona Krugliak Maskvoje, „Ermitažo“ teatre, pastatė monospektaklį pagal šitą apsakymą. Ir kažkur viename renginyje susitiko su mano tėvu (Donatu Banioniu). Ir pasiūlė jam, pasakė: geras apsakymas. Tėvas parodė ir man. Aišku, labai patiko. Bet kai teikėme paraišką pirmą kartą, nieko neišėjo“, – pasakojo R. Banionis ir pridūrė, kad praėjus kuriam laikui animacinio kino režisierius Ilja Bereznickas tą patį apsakymą aptiko Niujorke ir pasiūlė filmo prodiuseriui Arūnui Stoškui. 

Taip, pasak R. Banionio, paraiška „Purpurinio rūko“ finansavimui gauti pateikta antrą kartą. 

Kalbėdamas apie tai, į ką pirmiausia reikia sutelkti dėmesį žiūrint šį filmą, režisierius pabrėžė aistrų, valdančių žmones, sferą. Jo nuomone, kine nuo tokio požiūrio taško nutolta: „Mes nuo to atitrūkome, daugiau nuėjome į medicininę, psichologinę, sociologinę puses, o aistras – žmogiškąją esmę – esame pastūmę.“ Režisieriaus teigimu, paliekame tai tarsi tarp kitko, nors šie klausimai, anot jo, yra esminiai. 

„Jeigu juos suvaldytume, – gal tai ir banaliai skamba, – patikėkit, karų tikrai būtų mažiau. Neapykantos būtų mažiau. Pasipriešinimo būtų mažiau“, – tvirtino R. Banionis.

Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

Erotinės scenos – pateisintos scenarijumi

Pagrindinis vaidmuo filme teko jaunosios kartos aktorei G. Mockeliūnaitei, kurią režisierius minėjo pasirinkęs visų pirma dėl vaidybos mokyklos. 

„Ji studijavo tokioje mokykloje, kurią aš pažįstu ir pripažįstu, kurios pradžia – Stanislavskio sistemoje“, – tvirtino jis. 

G. Mockeliūnaitė sakė, kad kuriant vaidmenį jai didžiausias iššūkis buvo personažo pajautimas: „Janinos, tos jaunos merginos, pilnos aistros ir meilės gyventi, bet kartu kamuojamos priespaudos namuose. Ji visiškai suvaržyta, bet kartu ir laisva. Man iššūkis buvo suvokti jos vidinę laisvę ir rasti šviesą, kas jai teikia laimę, kai viskas atrodo taip sunku, taip pilka, taip skauda. Kai nėra nieko, ką ji norėtų turėti.“

Aktorės manymu, vaidmuo buvo sudėtingas ir tuo, kad jos įkūnyta Janina – labai nekalbi, todėl reikėjo stengtis tai pateisinti ir suvokti. 

Filme yra kelios erotinės scenos, kurių kiekviena, kaip kalbėjo G. Mockeliūnaitė, pateisinta ir scenarijumi, ir aptarimu su režisieriumi. 

„Erotinės scenos šiame filme buvo reikalingos tam, kad atskleistų potekstę, kodėl personažai buvo tokie, kokie buvo, kaip bendravo, kad buvo labai žmogiški“, – aiškino ji. 

Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

V. Petkevičiui sudėtingiausia buvo kalbėti pakruojiečių tarme

Pasak Lietuvos teatro elito žvaigždės, garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko auklėtinio Vido Petkevičiaus, jam šiame filme sudėtingiausia buvo išmokti pakruojiečių tarmę. 

„Atrodo, lyg ir ta pati lietuvių kalba, bet nieko bendra: ten, kur nori minkštinti – reikia kietinti, kur nori kietinti – ten reikia minkštinti. O įprotis daro savo, kai norisi emocionaliai ką nors suvaidinti, – sakė V. Petkevičius. – Gerai, kad scenarijų turėjau iš anksto ir nemažai laiko.“ 

Kūrėjų komandai tarmės klausimais nuolat talkino pakruojiškė specialistė. Taip pat statant filmą konsultuotasi ir su kitų sričių ekspertais: pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistais, senovinių automobilių specialistais. 

Aktoriui T. Gudaičiui, „Purpuriniame rūke“ vaidinančiam partizanų būrio vadą Vladą, tai pirmas toks didelis vaidmuo kine. Spaudos konferencijoje aktorius minėjo, kad šis vaidmuo jam palikęs pėdsaką žmogiškąja prasme. 

„Kai reikėjo kurti Vlado personažą, turėjau nusileisti į jo vidų, su Vladu kalbėtis, jam uždavinėti klausimus. Ir tie atsakymai mane priblokšdavo, – pasakojo T. Gudaitis. – Partizanai man pasirodė labai žmogiški, labai tragiški. Manau, šitas dalykas turi didelę įtaką ir mano, kaip lietuvio, tapatybei.“

Filmo anonsas: