Pexels.com nuotrauka

Kiekvienas pastatas prasideda nuo minties architekto galvoje, kurią reikia perteikti ir kitiems. Šiuolaikinės technologijos siūlo tai daryti skaitmenizuotai, tačiau norintieji būti architektais privalo išlaikyti ir piešimo ranka stojamąjį egzaminą. Kodėl piešimas ranka nepraranda savo aktualumo? 

Architektė, Kauno regioninės architektūros tarybos (RAT) pirmininkė, KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytoja GRAŽINA JANULYTĖ-BERNOTIENĖ įsitikinusi, kad piešimas reikalingas dar mokykloje – svarbu mokyti suprasti formų konstravimo paslaptis, suvokti perspektyvą, pajusti spalvų dermės principus.

„Reikia nepamiršti, kad tiek piešimo, tiek kompozicijos įgūdžių galima išmokti, nors vieni jaunuoliai yra gabesni, vilties čia turi visi“, – įsitikinusi G. Janulytė-Bernotienė.

Architektė dalijasi mintimis apie piešimo ir eskizavimo reikšmę savo darbe.

Architektė Gražina Janulytė-Bernotienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar dar piešiate pastatų eskizus ranka?

Taip, esu kartos, kuri privalėjo mokėti piešti, atstovė. Vis dar galvoju, kad atstumas tarp mano galvos ir rankos yra mažesnis nei tarp galvos ir kompiuterio.

Kiek eskizų padarote kurdama pastato projektą?

Dažniausiai eskizuoju pirminėse projekto sumanymo stadijose. Studijoje naudojame metodą, kurį pasitelkę deriname eskizus ranka su brėžiniais. Sudedame skenuotus eskizus po brėžiniais arba atvirkščiai ant brėžinio piešiame ranka. Žinoma, dažniausiai eskizai keliauja į šiukšlių dėžę. Kartais reikia tiesiog laiko, kad atsitraukęs pamatytum, kas padarytame eskize yra gerai, o ką norisi perpiešti. Aptariame mintis ir su kolegėmis. Tad sunku apskaičiuoti, kiek eskizų padarau per visus statinio projekto etapus. 

Kokią emocinę vertę jums turi šie eskizai, ar kaupiate jų archyvą? 

Daugiausia piešinių, ranka darytų brėžinių ir perspektyvų liko iš laikotarpio, kai nenaudojome kompiuterio. Dabar dažniau pavyksta išsaugoti tik skenuotus eskizus. Gal ir gaila dėl šio pasikeitimo, nes ranka daryti piešiniai labiau atspindi architekto individualybę, jo savitą braižą. 

Grįžtant prie architekto darbo, kuriuo momentu įsijungia skaitmeninės programos? Kada nusprendžiate, kad jau galima lįsti į detales ir pereiti prie projektavimo? 

Aš praktikoje nesistengiu ir nesu tiek įgudusi dirbti tik kompiuteriu, todėl eskizavimas ranka mane lydi per visas projekto stadijas. Net ir statybos metu, kai su statybininkais aptariame detales – juk viskas į projektą nebūna įdėta. Gal ir juokinga, bet vis dar dirbu ir su kulmanu (architektų braižybos stalas – aut. past.), taip greičiau pusiau piešdama, pusiau braižydama formuoju savo idėjas, savo požiūrį į objektą. Kartu jungiasi ir mano studijos komanda – tuomet prasideda kruopštus projektavimo procesas, kuriam reikia įvairių kompiuterinių programų valdymo įgūdžių. 

Gražina Janulytė-Bernotienė. KTU Santakos slėnio eskizas.
Gražina Janulytė-Bernotienė. Marijampolės kultūros centro eskizas.

GRAŽINA JANULYTĖ-BERNOTIENĖ: Kompiuteriai iš išmanieji telefonai supa visas šiuo metu gyvenančias kartas. Tik jauniems žmonėms yra didelis pavojus prarasti realųjį pasaulį. Internetas gali sunaikinti prigimtinę kiekvieno mūsų savybę – ieškoti kuriant.

Remiantis jūsų patirtimi ir požiūriu, kodėl architektūrai reikia stojamojo egzamino, kurio pagrindą sudaro piešimas, kompozicija? 

Mokėti piešti – tai ant balto popieriaus lapo pavaizduoti savo svajonę taip, kad ji būtų suprantama ir graži kitam. Architektas – meno kūrėjas. Žinoma, dabartinės technologijos jam leidžia naudoti įvairius instrumentus savo įdėjai pateikti. Bet greičiausi ir efektyviausi yra prigimties duoti instrumentai – protas ir ranka. Be piešimo ir tapybos įgūdžių, architektui būtini ir įgūdžiai maketuoti. Visų šių įgūdžių plėtojimo tikslas – mokėti pavaizduoti kuriamą erdvę, daiktus ir tuo pat metu juos matyti iš įvairių pusių – iš vidaus ir iš išorės. 

Pripažinkime, skatinti vaikus piešti būtina jau mokykloje. Reikia mokyti suprasti formos konstravimo paslaptis, suvokti perspektyvą, pajusti spalvų dermės principus. Svarbu nepamiršti, kad tiek piešimo, tiek kompozicijos įgūdžių galima išmokti, nors vieni jaunuoliai yra gabesni, bet vilties čia turi visi. 

Kaip pati mokėtės piešti ir kaip tai daryti patartumėte šiuolaikiniam jaunimui, kurį supa kompiuteriai ir išmanieji telefonai? 

Gimiau architekto Petro Janulio šeimoje, o dėdė Alfonsas Janulis buvo ilgalaikis Architektūros fakulteto Piešimo katedros vedėjas. Bet į Kauno dailės gimnaziją įstojau, nes tai darė ketvirtokė mano suolo draugė. Džiaugiuosi, kad gyvenimas davė tikrą Mokytoją – Algirdą Lukštą, kuris ir išmokė konstruoti piešinį.

Kompiuteriai iš išmanieji telefonai supa visas šiuo metu gyvenančias kartas. Tik jauniems žmonėms yra didelis pavojus prarasti realųjį pasaulį. Internetas gali sunaikinti prigimtinę kiekvieno mūsų savybę – ieškoti kuriant. Arba atvirkščiai – kurti ieškant. Todėl palinkėčiau daugiau keliauti, piešti sėdint kavinėje ant servetėlės, o ne naršyti telefone, draugams išsiųsti tikrą atviruką, o gal ir savo paties piešinį padovanoti. 

Jūsų manymu, architektas turėtų būti daugiau menininkas ar tiksliukas?

Linkėčiau visiems būsimiems architektams kartu įjungti abu smegenų pusrutulius. Tai nusako ir architektūros apibūdinimas: „Architektūra yra menas ir mokslas kurti erdvę.“

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete vasario 9 d. vyks prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiada 10–12 klasių moksleiviams. Jos metu dalyviai galės išbandyti savo jėgas pagal stojamojo egzamino į architektūrą organizuojamoje rungtyje, taip pat turės galimybę sužinoti daugiau apie architekto darbą. Registracija čia.