Dr. Justinas Dementavičius.

Evgenios Levin nuotrauka

Yra du būdai parašyti politiškai reikšmingus tekstus: būti žinomu rašytoju ir būti įtakingu politiku. Mano galva, kraupu, kai gerai nesuprasdami rašytojų tekstų juos sąmoningai supolitiname, o politinių ištarų nesistengiame suprasti suteikdami jiems niekingą tuščios retorikos epitetą. Turėtų būti atvirkščiai: reikia dėti pastangas nupolitinti pirmuosius ir daryti viską, kad antriesiems būtų sugrąžinta politinė prasmė – jie privalo būti girdimi ir interpretuojami kaip norintys pakeisti visuomenę.

Būtent todėl, jei aš mokėčiau kurti memus, tikrai padaryčiau tokį: matytųsi dvi greta esančių jaunų žmonių nuotraukos, iš kurių vienas sako: „Šiandien, // Lenino gimimo dieną, // visą dieną apie jį galvosiu“, o kitas – „Karas tapo žiaurus abipusiai.“ Apačioje būtų klausimas: „O už kurį tu?“ Šiokią tokią vaizdinę atmintį ir bendrąją nuovoką turintis žmogus atpažintų, kad kairėje esantysis būtų Justinas Marcinkevičius, o dešinėje – Marius Ivaškevičius.

Žinoma, žinoma, abi citatas reikia matyti platesnėje teksto ar gyvenimo perspektyvoje. J. Marcinkevičius, beveik cituoju, buvo įsibaiminusi režimo auka, kuri augino savo autoritetą tik tam, kad galėtų kurti, ką nori. Mano bjaurus ironiškas pradas klausia: ar tikrai poetas nebūtų įtikęs režimui su savo visais rašiniais net ir tuo atveju, jei SSRS nebūtų žlugusi? Nežinome, nepatikrinsime. Bet balsuočiau, už tai, kad „Taip, būtų“. Kaip jaunajam Justinui norėjosi kažkuo tapti, taip senajam būtų sunku nebebūti.

Panašiai ir M. Ivaškevičius, irgi beveik cituoju, ne tik aiškiai supranta, kad smurtas yra išprovokuotas sovietų, bet ir nori parodyti tikrai sudėtingus partizanų pasirinkimus. Atseikėjant savo bjaurumo po lygiai verta paklausti, ar nesugebėjimas įtikinamai parašyti nerodo, kad „Žali“ stokoja jautrumo ir įsiklausymo į gyvuosius partizanus? Aš gana empatiškai suprantu tą 2002 metų, kai pasirodė romanas (ar metus – dvejus ankstėliau, kai jis buvo rašomas), autoriaus jauseną. Kas rimtai vertino dešiniuosius patriotus po nevykusios Gedimino Vagnoriaus kadencijos? Tikrai ne šį bei tą jau pasiekęs trisdešimtmetis, perėjęs visada sistemai kritišką Respublikos žurnalistikos mokyklą.

Justinas Marcinkevičius (1930-2011). Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos rinkinio nuotrauka

Marius Ivaškevičius. Gretos Skaraitienės/Baltijos fotografijos linijos nuotrauka.

Net jei visos šios iš konteksto ištraukiotos tezės būtų tiesa ir kontekstas tik patvirtintų tai, ką jie norėjo pasakyti – J. Marcinkevičiaus atsidavimą Leninui (tuo metu – tikėtina) ir M. Ivaškevičiaus norą išniekinti partizanus (labai mažai tikėtina), mano pasirinkimas vis tiek būtų joks. Aš niekieno pusėje, ir jie nėra mano pusėje. Kas man yra Justinas Marcinkevičius? Lenino dainius, aukštas Komunistų partijos narys, krikščionybės kritikas. Ir atgimimo dainius, Sąjūdžio narys, tautiškumo gynėjas. Kas man yra Marius Ivaškevičius? Kartais tuštokai provokuojantis ir klampiai rašantis prozininkas, istorinių mitų kūrėjas, krikščioniškų intelektualų kritikas. Ir kartais gilus ir įtraukiantis dramaturgas, Molėtų žydų atminimo eitynių balsas, Kremliaus režimo kritikas.

Nemanau, kad pirmosios tezės paneigia antrąsias, o antrosios neverčia persvarstyti pirmųjų. Bet taip pat nei pirmasis, nei antrasis nėra lietuviškosios dvasios manifestacija ar Lietuvą išdavęs išgama. Jie abu yra sudėtingos asmenybės, „sudėtinės“ – iš skirtingų gyvenimo epizodų sulipdyti personažai, kurių iš tiesų kaip asmenybių nepažįstame. Kaip nepažįstame priešo, su kuriuo nekalbame, bet kuriam mielai užvažiuotume į snukį už tą jo dalį, kurią matome, ar, tiksliau, kurią mums primygtinai parodo kritikai.

Jei būčiau pakankamai autoritetingas naujų interneto žanrų kūrėjas, galėčiau sukurti ir kokį antimemą. Memai dažniausiai ironiškos nuorodos į daugiau ar mažiau žinomus kultūros reiškinius, o antimemas būtų sentimentaloka, pseudodvasinga jo kopija. Štai juk galėčiau nuotraukas su J. Marcinkevičiumi ir M. Ivaškevičiumi papuošti tokiomis jautriomis jų citatomis: „Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų // Pajusite medaus ir kraujo skonį“ arba „Kur ji? Lietuva? Ji joja. Joja? Taip, joja ant milžinų.“ „O už kurį tu?“ Gražūs kartais jie abu. Ypač tie, vėlyvieji, bent man įdomūs ir geri.

Bet visa tai, visi tie mariai ir justinai, yra politikai ne todėl, kad norėjo tokie būti. Tačiau yra tekstų kūrėjai, kurie tai daro, nes rašymas, kalbėjimas, elgsena yra politika, nes jie yra politikai ir nori tokie būti. Ir kaip kažką ištariantį politiką bandau interpretuoti kandidatu į prezidentus pasiskelbusį premjerą Saulių Skvernelį. Ir negirdžiu aš kalbančio politiko, kuris atsakytų už savo žodžius. Štai pasisakė, kad nori girdėti krykštaujančius vaikus Prezidentūroje ir jausti joje šeimos šilumą. Poezija visa tai – nei vaikams ten bus įdomu ir juokinga penkerius metus tupėti, nei susisuks jis tuose koridoriuose ir kabinetuose jaukų šeimos lizdelį. Iš tiesų svarbesnis ir daugiau žadantis yra tas įtaigus policinis šūkis „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Ar pažadas kovoti su korupcija (nors man tai primena dar jauno 1992–1993 metų Aleksandro Lukašenkos, kaip kovotojo su korupcija, įvaizdį bei retoriką, kuri jam ir padėjo tapti Baltarusijos prezidentu, bet bala nematė – tikslas gi iš esmės geras).

Saulius Skvernelis. Teodoro Biliūno/Baltijos Fotografijos linijos nuotrauka.

Bet yra dalykų, kurie poną S. Skvernelį kaip politiką verčia interpretuoti kitaip nei rašytojus. Rašytojas savo kūriniuose neprivalo rūpintis skaitytoju, bandyti įtikti jo pasaulėžiūrai ar atskleisti savąją. Politikas, jei pretenduoja būti visos politinės bendruomenės atstovų, pasisakydamas turėtų siekti būti išgirstas teisingai ir nenuslėpti savęs. Rašytojų tekstai savotiškai „hermetiški“ – kiekvienas kūrinys yra atskiras uždaras pasaulis. Jis gali daugiau ar mažiau nurodyti į tikrovę, tačiau iš kito to paties autoriaus kūrinio galima tikėtis visiškai kitos temos ir kito santykio su tikrove. Politiko kalbėjimas yra ar bent jau turėtų būti integralus – jis turi atliepti tai, kas jau buvo pasakyta, ir dalyvauti tikroje diskusijoje su tikrais žmonėmis ir spręsti einamąsias problemas. Todėl kaip atitrūkęs nuo tikrovės pasirodė pono S. Skvernelio teiginys, kad jo pasisakymas nebuvo skirtas jokiam kitam konkrečiam kandidatui, prezidentei, nebandė demonizuoti tariamų politinių priešininkų.

Turiu du galimus atsakymus, kurie abu man nepatinka:a) arba premjeras meluoja ir jis kuo aiškiausiai supranta, ką savo kalba norėjo pasakyti; b) arba jis iš tiesų nesupranta, ką pasakė. Tas, pastarasis, toks naivus, bet gluminantis. Jei jis nemeluoja, tuomet – tai tiesiog tragedija, nes ponas premjeras nesupranta, kokį poveikį, kam ir kada daro jo žodžiai. Jis nežino, ką kalba: nors, tikiu, supranta žodžių reikšmes, tačiau neturi nė menkiausios nuovokos, kaip jie bus išgirsti.

Iš kitų pasisakymų iš tiesų galima spręsti, kad jam kitų nuomonė tiesiog nerūpi (jis gi nelauks, ką pasakys vadinamieji „nuomonių formuotojai“), nors kaip besitaikančiam į prezidentus turėtų rūpėti. Juolab, per savo metus politikoje premjeras turėtų prisiminti, kad netinkamas žodis vidaus politikoje kelia nereikalingą chaosą (dabartinis ministrų kabinetas tokių precedentų nestokoja – nuo kalbų apie žiniasklaidos laisvę iki moterų kaip ministrų traktavimo) ir gali turėti nepataisomų pasekmių tarptautinėje (pavyzdžiui, visai nebūčiau nustebęs, jei vizito Izraelyje metu būtų leptelta: „Mes laimingi kalbėdami apie Holokaustą.“ O paskui išsisukinėk, kad buvo kalba tik apie atvirą diskusiją, apie nusikaltimo pripažinimą etc.; apsiribota vidaus skandalu ir „sulaužyta vizito forma“ ؘ– palestiniečių ignoravimu – lyg užsienio politika būtų asmeninių užgaidų vedinys). 

Bet ką aš čia, juk visi viską supranta. Tik veidmainiauja taip tipiškai, valstietiškai, kad ir kokios viešųjų ryšių agentūros patarimais remtųsi. Visa pastarųjų mėnesių visų valstiečių lyderių strategija – kalbėti užuominomis, nutylėjimais, o kai žurnalistas kažką bando patikslinti konkretizuodamas, jie tuoj pat atsako: „Čia jūs pasakėte, ne aš pasakiau.“ Ištrinti visus tekstus, leisti kalbėti kitiems ir atsirinkti tai, kas patinka jiems – tai toji naujoji tekstų gaminimo strategija.

Įtempęs visas valios pastangas, ignoruodamas savo burbulus, bandau jį suprasti kaip gero siekiantį politiką, bet kol kas vienintelė išvada, kurią galiu prieiti yra tokia: kaip M. Ivaškevičius yra geras dramaturgas, taip S. Skvernelis bus blogas prezidentas.

Tikiu, kad jis yra šeimą mylintis tėvas, autoritetas savo draugams ir kolegoms, turi gerų norų. Bet ne demoniškai blogas jis būtų, tiesiog kasdieniškai – nejautrus daliai žmonių, ignoruojantis net ir protingus patarimus, nevykęs užsienio politikos įgyvendintojas. Bet turbūt nėra kelio atgal, kai esi ambicingas politikas, kurio noras tapti prezidentu kartais nustelbia kilnumą, o savimyla ir pasitikėjimas artimiausios aplinkos žmonėmis dažnai verčia ignoruoti oponuojančiųjų argumentus. Ar tai kažkas netikėto? Greičiausiai ne. Juk, kaip pasakytų doras valstietis, pažiūrėkite, ką darė konservatoriai. Blogai darė. Kartais. Kartais gerai darė. Bet kam tokiomis fantasmagoriškomis formomis kartoti blogį? Nesuprantu.