Marius Povilas Elijas Martynenko. Alinos Lu / studijos „Kinema“ nuotrauka

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO literatūros pasaulyje debiutavo praėjusiais metais išleisdamas poetinės prozos knygą „Be penkių pasaulio pradžia“ – tekstus malonumui sužadinti. Netrukus pasirodys antroji jo knyga – „Praeis“, kurios pristatymas įvyks Knygų mugėje. Praėjusių metų gruodį M. P. E. Martynenko, šiuo metu besimokantis aktorystės, pirmą kartą užlipo į teatro sceną Oskaro Koršunovo spektaklyje „Apvalytieji“ pagal kontroversiškos britų dramaturgės Sarah Kane pjesę.

Šiuo metu M. P. E. Martynenko filmuojasi naujame Šarūno Barto filme „Sutemos“ pagal Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį!“ (1997). Tai pirmasis jo vaidmuo kine ir – pagrindinis. Elijas geriausiai pažįstamas Lietuvos slemo poezijos padangėje ir šiemet planuoja dalyvauti Pasauliniame slemo čempionate, organizuojamame BBC. Jis ir vienų labai mėgstamo, kitų – koneveikiamo tinklaraščio „Praeis“ autorius. M. P. E. Martynenko gyvenimo patirtys – pačios įvairiausios: vieniems keliančios šoką, antriems – juoką, tretiems – ir viena, ir kita kartu sudėjus.

MARIŲ POVILĄ ELIJĄ MARTYNENKO kalbino Jurgita Jačėnaitė. 

Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: Po kurio laiko su manimi susisiekė Algimantas Aleksandravičius. Sako: žinai, mes čia su Repšiu ir Bumblausku per vieną vakarą sėdėdami ir perskaitėme tavo knygą garsiai. Ir aš galvoju: tai žmonės, mano akimis, didžiuliai autoritetai, savo sričių išmanytojai, nusipelnę pagarbos ir pelnę tarptautinių pripažinimų. Man jie atrodo kaip iš kito pasaulio, ir kartu per kūrybą mes atradome dialogą.

Ar tavo naująją knygą galima pavadinti pirmosios tąsa? Kas joje taip pat, o kas – kitaip? Ar išliko tas tavo ironiškas, provokuojantis, nuogas žvilgsnis į pasaulį? 

Manau, kad išliko. Pirmojoje knygoje rašiau apie savo gyvenimą, o kadangi jis tęsiasi ir aš apie jį rašau, galima sakyti, kad naujoji knyga yra savotiška tąsa. Bet patys tekstai yra kitokie. Pirmojoje knygoje – performatyviosios literatūros tekstai, tekstai, skirti klausytis, o šioje – daugiau tokių, kurie skirti skaityti. Keliose pirmosios knygos recenzijose skaičiau, kad be balso ir be atlikimo šie tekstai ganėtinai tuštoki. Ir aš sutinku su tuo. Naujoje knygoje daugiau literatūriškumo, o ne to sceniškumo, teatrališkumo. Šio elemento likę kur kas mažiau, bet, aišku, yra ir to. 

O turiniai išliko panašūs – liudijimas ir patyrimas pasaulio savomis akimis, savo kailiu. Tiesa, vis pagalvodavau: hm, gal būtų smagu parašyti ir kokią nors fikciją. Bet kol kas tikrasis pasaulis, kuris dar stebina, džiugina ir dovanoja nuščiuvimo būseną, neišsisėmė. Kurti ką nors papildomai dar nematau poreikio. 

Kiek prireikė laiko pasirodyti antrajai tavo knygai? 

Apie ją pradėjome galvoti netrukus po pirmosios išleidimo. Į pirmąją vis tiek ne viskas, ką turėjau, buvo sudėta. Neparašiau naujosios knygos per metus – didelė jos dalis tūnojo ir brendo juodraščiuose. Kai kurių tekstų užuomazgos atsirado prieš kelerius metus, tai inkubacinį laikotarpį ištvėrę tekstai. Apibendrintai sakyčiau – prireikė kokių ketverių metų. 

O tiražas toks pat didelis, kaip ir pirmosios knygos? 

Didesnis. 2500 egzempliorių. 

Ar žanro prasme tai trumpi tekstai? 

Taip, ganėtinai trumpi, eseistika, kai kur poetinė proza arba prozinė poezija. Kol kas dar nelendu į didįjį žanrą – romanus, apysakas, manau, iki to reikia labiau susitupėti. Kol kas šio postūmio nejaučiu. 

Literatūroje, pastebiu, trumpojo žanro tendencija atgyja. Prisiminiau Donaldo Kajoko „Lapės gaudymą“ – eseistines užsklandėles. Čia sudėtos tokios mintys, fragmentėliai, kurie netilpo niekur kitur, ir nepasistengta jų išplėtoti iki visumos. Aišku, tai irgi turi savotiško žavesio. Vis daugiau tokio pobūdžio literatūros atsiranda, ir manau, kad tai susiję su vis trumpėjančia žmonių dėmesio sutelktimi. 

Kaip tau atrodo, kuriam žanrui, ilgajam ar trumpajam, reikia daugiau laiko, pastangų? 

Ilgesni kūriniai, kuriuos esu rašęs – tai pjesės. Turbūt vieną jų statys Gabrielė Tuminaitė, buvome su režisiere susitikę dalykinio pokalbio. Pjesė vadinasi „Priešpaskutinis teismas“, tema – žmogus, kuris negali daryti to, ką nori, dėl, kaip jam atrodo, išorinių priežasčių. Žiūrėsim, kas iš to gims, dar tik pumpurėliai kalasi. Ir antrą pjesę jai išsiunčiau. 

Grįždamas prie ilgojo ir trumpojo žanrų, manau, kartais su trumpuoju būna sunkiau. Juk kai turi vieną eilėraštį, mažytį, jam ištobulinti taip, kad atrodytų nepriekaištingai, kartais reikia daugiau darbo negu ilgajam žanrui. Jeigu galvoji apie pjesę, tam tikri jos fragmentai gali būti patys savęs neišteisinantys, nes juos išteisina vėlesni arba prieš tai esantys segmentai. O mažas, trumputis kūrinys reikalauja kur kas daugiau kruopštumo – kad nebūtų nė vienu žodžiu per daug ar per mažai.

Naujoji knyga vadinasi „Praeis“, kaip ir tavo tinklaraštis. Ar čia dalis tekstų iš ten? Ir kodėl pasirinkai tokį pavadinimą? 

Taip, bet nedaug. Didžioji dalis knygos – niekur nematyti ir neskaityti tekstai. Prisimenu, kai tik pradėjau rašyti tinklaraštį, reikėjo jam sugalvoti pavadinimą. Iš pradžių niekas nešovė galvon, bet paskui galvodamas prisiminiau vieną žodį. Kartą Žvėryne nusileidęs prie upės pamačiau tokį seną kanalizacijos liuką. Man jis atrodė labai kinematografiškai, ir aš vieną kartą grafičių aerozoliniais dažais virš jo parašiau „praeis“. Turbūt man norėjosi, kad ta vidinė būsena, kurią tuo metu išgyvenau, praeitų. Ir išrašiau tą žodį ne kam nors kitam, o pačiam sau. 

Kaip mane veikia žodžiai, kuriuos perskaitau gatvėse, – iš tikrųjų yra užrašytų labai nuostabių sentencijų, – taip, tikiu, šis žodis galbūt pasitarnaus ne vien man. Tikiuosi to, nes kitu atveju tai būtų tiesiog bukaprotiškas vandalizmas. 

Po to bičiulis Jonas iš „Mint Vinetu“ knygyno kartą man parašė: karalius Saliamonas. Aš jam atsakiau: patriarchas Abraomas. O jis: ne, tas tavo pavadinimas „praeis“ – tai žodžiai ant karaliaus Saliamono žiedo, angliškai tai skamba „This too shall pass“ – „Ir tai praeis“. Pasirodo, tai gali būti giliau, negu pats buvau susimąstęs. 

Visas šitas gyvenimas praeina, kaip tie Vytauto Mačernio žodžiai „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ – jie man tokie ir melancholiški, ir kartu stoiški, ir kartu juose yra vilties. Tas praėjimas... Man pačiam šis žodis padeda nesusireikšminti arba nesureikšminti to, ką išgyvenu šiuo metu: ar tai būtų skausmas, liūdesys, ar laimė, džiaugsmas. Padeda visada prisiminti, kad kontekstai kinta. 

Kartais užsiimu tokiomis protinėmis pratybomis arba vaizduotės žaidimu: jeigu išsitatuiruočiau, tai ką išsitatuiruočiau? Ir, galvoju, žodis „praeis“ turbūt būtų vienas variantų. Kitas galėtų būti „žaidimas“ arba „žaidžiu“. Arba gražiai skamba ir atrodo sanskrito kalba užrašytas žodis „lila“ – tai reiškia žaidimą. Dar, galvoju, jeigu norėčiau, kolibrį išsitatuiruočiau, nes jis plasnodamas savo sparnais brėžia begalybės simbolį, o pats gyvena vienus metus. Irgi toks gražus simbolis. 

Tas žodis „praeis“ su manimi jau ilgą laiką ir kažkaip nepaleidžia. 

Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: Prisilietimas prie kino man yra didžiulė dovana, didžiulė sėkmė ir laimė. Šiomis dienomis su režisieriumi Šarūnu Bartu užbaigėme antrąjį filmavimo etapą. Š. Bartas man paliko didžiulį įspūdį, nes tai, kaip jis dirba – tai begalinė juvelyrika, kaligrafija, toks gerąja prasme smulkmeniškumas, perfekcionizmas. Kai matai, kaip filmas gimsta po truputį, po smiltį... 

Man tai kelia asociacijų su kūryba kaip apsivalymu. 

Galima galvoti apie terapinę literatūros funkciją. Kita vertus, man imponuoja kitas kūrybos niuansas. Kadangi viskas praeina ir praeis, norisi įamžinti – kaip nuotraukas – tuos tikrovės gabaliukus, kuriuos patiriame. Tas visiškai nereikšmingas, bet dėl to turbūt pačias svarbiausias smulkmenas. Prisimenu, Johnas Updike'as yra sakęs, kad menas yra lėtesnė nykimo forma. Ir galbūt norėdamas sustabdyti tuos momentus, tuos išgyvenimus nuo labai greito išnykimo juos išverti į meną ir palieki šitam pasauliui, kuriame ir pats esi. 

Nei tavo kūrybos pristatymuose, nei kituose autoriniuose vakaruose netrūksta gerbėjų. Sausakimša paprastai. Kokį santykį susikuri ar stengiesi susikurti su savo klausytojais, skaitytojais? 

Yra toks vienas reikalavimas, kurį išsikeliu pats sau: žmonės, kurie manęs klauso ar kurie mane skaito, neturi jaustis švaistantys savo laiką. Man tai svarbu. Net jeigu sulaukiu pasipiktinimo ar kas nors sudirgina žmogų, galvoju: gerai, mes nesutariame, dabar jis manęs nemėgsta, bet gal buvo kažkoks postūmis, kažkokia kibirkštėlė. Tikiuosi, kad visa tai turi teigiamų padarinių. Aišku, už visus juos nesu atsakingas. 

Keista, kai vien rašydavau ir atlikdavau savo tekstus baruose, klubuose, galvodavau, kad ta mano tikslinė auditorija yra mano kartos žmonės. Bet tada prasidėjo didesni renginiai, tokie kaip Knygų mugė, autorinis vakaras „Salione“, daugelis kitų, teatro festivalis Panevėžyje, Alytuje. Ir kai pamačiau savo auditoriją, mane labai nustebino, kad joje – labai skirtingo amžiaus, labai skirtingų pažiūrų žmonės, tikintys labai skirtingais dalykais. Tikrai nemaniau, kad mano tekstai gali būti tokie universalūs, suburti tokį įvairuojantį ratą žmonių. 

Keli momentai man buvo labai įsimintini: kai su manimi susisiekė Gediminas Kajėnas, mes su juo pasikalbėjome, ir tada po kurio laiko su manimi susisiekė Algimantas Aleksandravičius. Sako: žinai, mes čia su Repšiu ir Bumblausku per vieną vakarą sėdėdami ir perskaitėme tavo knygą garsiai. Ir aš galvoju: tai žmonės, mano akimis, didžiuliai autoritetai, savo sričių išmanytojai, nusipelnę pagarbos ir pelnę tarptautinių pripažinimų. Man jie atrodo kaip iš kito pasaulio, ir kartu per kūrybą mes atradome dialogą. Su jų darbais man teko susidurti: Alfredas Bumblauskas man yra dėstęs civilizacijų istoriją, esu matęs ir Petro Repšio darbų, ir Algimanto Aleksandravičiaus. Buvau toks nuščiuvęs, gerąja prasme šokiruotas. Daug džiaugsmo suteikia mūsų susitikimas ir tolesnis bendravimas. 

Jeigu man reikėtų dabar apibrėžti savo tikslinę auditoriją, turbūt tiesiog sakyčiau: žmogus, kuris gyvena tame pačiame erdvėlaikyje, kaip ir aš. 

Pereikime prie kitos tavo veiklos – vaidybos. Kokią įtaką kaip rašytojui tau daro aktoriaus darbas ir kiek rašymas tau padeda gyventi su vaidmenimis teatre, kine? 

Man atrodo, šios sferos pildo viena kitą. Kartais ir pakenkia, nes, prisimenu, per daugelį savo etiudų išgirdau dėstytojų priekaištą, kad mano vaidyba yra literatūrinė. Ir taip – tai yra mano komforto zona. Jeigu jaučiuosi saugiai su žodžiu, žodžiu ir bandysiu vaidinti. Ir daugelis mūsų, dar studijuojančių, esame linkę vaidybą susieti su tuo, ką veikėme: jeigu žmogus šoko, tai jo etiudai bus labiau susiję su judesiu. Man reikia lįsti iš tos savo komforto zonos, kiek tai aktualu teatrui. 

Kita vertus, tai ir praverčia. Kai nagrinėji draminę literatūrą, galvoji, kaip ji bus įgyvendinta jau kelių žmonių, ne manęs vieno. Galvojant apie tekstus, vaidybos elementas, – nesakau to kaip objektyvios taisyklės, – man padeda suvokti, kaip tai gali būti priimta kito žmogaus. Atsiveria tam tikra perspektyva, nes kai mokaisi įsigyventi į personažą, kartu mokaisi įgyti naują perspektyvą. Ir tai labai praturtina. 

Prisilietimas prie kino man yra didžiulė dovana, didžiulė sėkmė ir laimė. Šiomis dienomis su režisieriumi Šarūnu Bartu užbaigėme antrąjį filmavimo etapą. Š. Bartas man paliko didžiulį įspūdį, nes tai, kaip jis dirba – tai begalinė juvelyrika, kaligrafija, toks gerąja prasme smulkmeniškumas, perfekcionizmas. Kai matai, kaip filmas gimsta po truputį, po smiltį... 

Kartais man truputį gaila, kad pirmas toks rimtas mano darbas kine būtent toks. Galvoju, kaip gaila, kad dar neturiu daug patirties, įgūdžių, to viso bagažo, kuris padėtų kuo geriau viską išpildyti. Pasibaigus filmavimo pamainai režisieriaus paklausiau: kai turėsime pertrauką, gal galiu atvažiuoti ir pakalbėti, kaip galėčiau vaidinti geriau, nes jaučiu, kad kažkas negerai? Norisi išmokti nedaryti klaidų, kol jų visų dar nesu padaręs. Jis nusijuokė ir pasakė, kad noras labai pagirtinas, bet nėra jokio kito būdo kaip tik praktika. 

Alinos Lu / studijos „Kinema“ nuotrauka
Alinos Lu / studijos „Kinema“ nuotrauka

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: Kol kas visa tai aš priimu. Daug priimu. Kai visa susigulės, kai taurė bus sklidina, kai reikės ją gerti ir skonėtis, ateis laikas ir vertinti. O dabar laikas veikti. Kol kas neatrodo, kad tai man keltų begalinę įtampą.

Kaip Šarūnas Bartas tave susirado? 

Iš pradžių buvo surengtas bendras kastingas, o paskui susipažinau su mergina, kuri rašė filmo scenarijų – Aušra Giedraityte, irgi aktore. Per mūsų pirmąjį pasimatymą jai paskambino prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir paprašė nuvažiuoti dar padirbėti prie scenarijaus. Kadangi nežinojau, kur dėtis, nuvažiavome kartu. Šarūnas Bartas mane pamatė ir pats nusifotografavo. Ir po kurio laiko man parašė: sveikinu, gavai pagrindinį vaidmenį. Tuo metu buvau Gruzijoje, žiūriu į tą žinutę kaip veršis į naujus vartus ir nieko nesuvokiu...

Jeigu ne paslaptis, kokį personažą vaidini? 

Jauną partizanų ryšininką, turtingo ūkininko sūnų. Veiksmas vyksta 1948 metais, per pokario partizanų judėjimą, aplink tą jauną partizaną ir plėtojasi visas siužetas, intymi, asmeniška tragedija.

Man atrodo, Š. Barto filme vaizduojant visą tą kontekstą nėra prisiimtos vienos pozos, čia siekiama realizmo, parodomas visos situacijos visapusiškumas. Nepasakytum, kad čia veikia protagonistai, antagonistai – tiesiog yra žmonės, kurie turi ir pačių blogiausių, ir geriausių savybių, kuriuos kankina tos pačios dilemos. 

Esu matęs filmų apie partizanus, kur jie labai švarūs, tvarkingomis uniformomis. Ir dabar, kai esu su Š. Bartu, matau, kaip dirba kostiumų departamentas, kad partizanai negali būti nei švariai nusiskutę, nei nusiprausę, vilkėti tvarkingomis uniformomis ir būti apsiginklavę žibančiais ginklais. Nes tai būtų melas. 

Mane žavi režisieriaus kruopštumas, kaip minėjau – ta juvelyrika, kaligrafija, turbūt dėl to bandoma atvaizduoti tą tikrovę kuo autentiškesnę. Ir norint atvaizduoti tikrovę kartais reikia daugiau pastangų, negu jų reikėjo tą tikrovę sukurti. Žavi, kad režisierius nori padaryti filmą tokį, kad jame būtų daug teisybės, ir kartu sukurti, – čia iš mano perspektyvos žvelgiant, – asmeniškumą, kiekvieną veikėją padaryti pilnakraujį, o ne kaip iliustratyvų paveiksliuką. 

Atseikėta tau išties sočiai: pirmosios knygos sėkmė, tuoj antroji, debiutinis vaidmuo spektaklyje „Apvalytieji“ pas Oskarą Koršunovą, vaidmuo pas Šarūną Bartą. Kaip tavo viduje visa tai sutelpa? 

Kartais man atrodo, kad ir išbyra labai daug turinių. Ir aš jų nebeprisimenu. Turbūt ateis laikas, kai galėsiu reflektuoti, rašyti memuarus. O dabar kol kas visa tai aš priimu. Daug priimu. Kai visa susigulės, kai taurė bus sklidina, kai reikės ją gerti ir skonėtis, ateis laikas ir vertinti. O dabar laikas veikti. Kol kas neatrodo, kad tai man keltų begalinę įtampą ar reikalautų iš manęs per daug, ko negaliu duoti. Vyrauja sveikas balansas. 

Kokia tau atrodo patirtis pirmąsyk užlipus ant teatro scenos, ypač tokiame sudėtingame spektaklyje kaip dramaturgės Sarah Kane „Apvalytieji“? 

Ji irgi stipri. Tai mano pirmasis vaidmuo teatre. Ir jis, sakyčiau, kardinalus. Iki tol nebuvau skaitęs S. Kane pjesių. Tai labai savita dramaturgija, reikalaujanti specifinės režisūros, labai paveiki. Yra teatro kūrinių turtingų, prasmingų, gražių, keliančių mąslumą, katarsį, bet S. Kane kūryba nepaprastai paveiki. Aišku, tas poveikis priklauso nuo kiekvieno žiūrovo individualaus vertinimo. Tai, ką čia aktoriai daro scenoje, didžiąja dalimi nėra tas racionalusis pradas – tai labiau būsenos, kažkas iš to emocinio lygmens, nes tai racionalizuoti, bandyti suvokti, man atrodo, yra bergždžia. Tai kaip vertinti žuvį pagal jos gebėjimą laipioti medžiais. 

O kaip performatyvioji poezija? Ar jai tebeatrandi laiko? 

Balandį turėčiau dalyvauti pasauliniame slemo čempionate, kurio organizatorius – BBC. Slemo renginiai vyrauja, gyvenimas ten verda, vakarai plečiasi, ir ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tik tam lieka labai mažai laiko. Vis dar svajoju kelis tekstelius brūkštelėti ir dalyvauti, nes tai man vis tiek labai brangu, tai sintezė to teatrališkumo ir literatūros. Pasiilgstu ir suprantu, kad man to trūksta. Man atrodo, kad slemas vyravo visais laikais. Jis visada buvo ir bus, bent jau tol, kol mums reikės kalbos.