Vatican News nuotrauka
Grįždamas iš Jungtinių Arabų Emyratų popiežius Pranciškus spaudos konferencijoje lėktuve atsakė į įvairius klausimus. Vienas iš svarbiausių kelionės įvykių buvo pristatymas dokumento apie „Žmonijos brolybę“, kurį pasirašė popiežius Pranciškus ir didysis al-Azharo universiteto Kaire imamas Ahmadas Al-Tayyebas, vienas iš didžiausių musulmonų sunitų pasaulio autoritetų. Dokumente paliečiama daug raktinių klausimų: lygybė, laisvė, moterų teisės, ekstremizmas, taikaus sugyvenimo sąlygos. Iki kelionės apie šią deklaraciją buvo mažai žinoma.

„Tiek didysis imamas ir jo komanda, tiek aš ir mano komanda daug meldėmės, kad sugebėtume jį (dokumentą) parengti. Mano požiūriu, šiuo metu didžiausias pavojus yra toks: naikinimas, karas, neapykanta tarp mūsų. Ir jei mes, tikintieji, nesugebame vienas kitam paduoti rankos, apsikabinti ir melstis, tada mūsų tikėjimas pralaimės. Šis dokumentas gimė iš tikėjimo į Dievą, kuris yra visų Tėvas, yra Taikos Tėvas ir smerkia kiekvieną naikinimą, kiekvieną terorą nuo pat pirmojo teroro akto istorijoje, kurį įvykdė Kainas. Tai dokumentas, kuris brendo beveik metus, keliaudamas pirmyn ir atgal, lydimas maldos... Jis brendo palengva, konfidencialiai, kad netaptų per anksti gimusiu kūdikiu“, – sakė popiežius.

Savo mintis apie deklaraciją popiežius Pranciškus papildė atsakydamas į kitą klausimą, kurį uždavė italų dienraščio „La Stampa“ atstovas: kokios bus šio veiksmo pasekmės? Ar tai nėra vien, kaip mano dalis katalikų, pasinaudojimas popiežiumi, jo instrumentalizavimas iš musulmonų pusės?

„Ne vien musulmonų! Man priekaištauja, kad leidžiuosi būti instrumentalizuojamas visų, taip pat žurnalistų! Tai dalis darbo, – atsakė Pranciškus. – Tačiau vieną dalyką noriu pridurti. Aiškiai pakartoju: iš katalikiškos perspektyvos šis dokumentas nė milimetro nenutolo nuo Vatikano II (Susirinkimo). Pastarasis keletą kartų yra ten cituojamas. Dokumentas yra sukurtas Vatikano II Susirinkimo dvasia.“

Popiežius patikslino, kad, prieš priimdamas galutinį sprendimą, jog dokumentas jau tinkamas toks, koks yra, paprašė jį peržiūrėti kelių teologų ir taip pat popiežiaus namų teologo, kuris yra dominikonas. Buvo gautas ir jo pritarimas.

„Jei kažkas jaučiasi blogai, aš jį suprantu, tai nėra kasdienis dalykas ir nėra žingsnis atgal. Tai žingsnis pirmyn, tačiau šiam žingsniui jau penkiasdešimt metų, tai Susirinkimas, kuris turi vystytis toliau. Istorikai sako, kad  Susirinkimui reikia šimto metų, kol suleidžia šaknis Bažnyčioje. Esame pusiaukelėje. Ir tai gali trikdyti“, – tęsė popiežius, pridūręs, jog taip atsitiko ir jam, kai pamatęs vieną formuluotę suabejojo, ar ji saugi, o vėliau paaiškėjo, kad tai Susirinkimo žodžiai. Ir islamo pasaulyje yra daug nuomonių, taip pat daugiau ar mažiau radikalių. Tačiau tai yra procesas, kuris bręsta palengva, kaip gėlės ar vaisiai.

Kito italų dienraščio „Il Messaggero“ žurnalistei pasiteiravus apie tai, ar nevertėjo labiau pabrėžti krikščionių persekiojimo, popiežius atsakė, jog dokumente siekta kalbėti apie draugystę ir vienybę. Iš kitos pusės, jame netrūksta ekstremizmo ir prievartos pasmerkimo. Apie smurtą prieš krikščionis, priminė popiežius, jis kalbėjo daug kartų kitomis progomis. Be to, pridūrė jis, kai smurtas paliečia krikščionis, jis turi pasekmių ir musulmonams. Popiežius atsiminė vieną skaudų epizodą Lesbo saloje. Jį jam papasakojo musulmonas, trijų vaikų tėvas, kuris buvo susituokęs su krikščione. Kai jie pakliuvo į „Islamo valstybės“ ekstremistų rankas, pastarieji pareikalavo jos atsiversti į islamą, o moteriai atsisakius, nužudė ją akivaizdoje vyro, kuris taip pat buvo labai sukrėstas. Dokumente labai griežtai smerkiamas smurtas, kurį bandoma grįsti religiškai.

Viename iš klausimų buvo priminta, jog Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ priede „Moterys, Bažnyčia, pasaulis“ paliesta moterų vienuolių išnaudojimo tema. Yra liudijimų apie patirtus piktnaudžiavimus galia, taip pat seksualinius piktnaudžiavimus.

Atsakydamas į šį klausimą, popiežius Pranciškus visų pirma pastebėjo, kad tai kultūrinė problema žmonijos lygiu: moteris vis dar tarsi „antros klasės“ žmogus. Šiuo požiūriu žmonijai dar reikia subręsti. Panašiai Bažnyčioje buvo dvasininkų, kunigų ir vyskupų, kai kuriose kultūrose daugiau, kitose mažiau, kurie piktnaudžiavo galia, leido atsirasti ekonominei korupcijai, lytiniam išnaudojimui.

Pasak popiežiaus, yra dedamos pastangos tai nutraukti. Yra užvestų bylų dvasininkams. Šis darbas turi būti tęsiamas toliau, nes nėra taip, kad problema išnyksta savaime ją suvokus. Drąsų pavyzdį parodė jo pirmtakas Benediktas XVI: pirma kaip kardinolas, po to – kaip popiežius.

„Jis tai pradėjo. (...) Aš noriu eiti toliau. Yra atvejų, dažniausiai naujose bendruomenėse, kai kuriuose regionuose daugiau. Taip atsitiko. Sprendžiame (šią problemą)“, – pabrėžė popiežius.