EPA nuotrauka

Pirmą kartą Arabijos pusiasalyje, ten kur gimė islamas, lankėsi Katalikų Bažnyčios vadovas. Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) tikrai yra istorinis vizitas jau vien dėl šios priežasties.

Islamas ir krikščionybė nuo seno varžosi vienas su kitu. Anksčiau buvo Kryžiaus karai, kurių musulmonai niekaip negali pamiršti. Taip pat musulmonų užkariavimai Europoje. Šiuo metu kraują stingdo ekstremistinio radikalaus islamo daromi nusikaltimai. Viskas – prisidengiant Dievo vardu.

Tačiau abi religijos, kaip ir judaizmas, pripažįsta vieno Dievo idėją ir atrodo seniai atėjo laikas nustoti rašyti bendrą istoriją krauju. Tačiau būtent tokią istoriją toliau rašo radikalūs islamistai Irake bei Sirijoje ar Afganistane. Kalbėdamas JAE popiežius priminė žiaurumus, vykstančius šiose kaimyninėse valstybėse.

JAE nėra pati blogiausia vieta krikščionims Arabijos pusiasalyje. Jų čia gyvena vienas milijonas. Tačiau Pranciškus, pažeisdamas nusistovėjusią tvarką, paragino JAE suteikti krikščionims pilietybę. Taip pat Šventasis Tėvas neužmiršo paminėti ir Jemeno, kur vidaus konflikte dalyvauja JAE. Paprastai pontifikas taip atvirai, apie šalies, kurioje svečiuojasi, skaudulius ar trūkumus nekalba.

Tačiau Pranciškaus tikslas buvo ne kaltinimai. Vyksta Vatikano inicijuotas tikėjimų dialogas, kurio tikslas geriau suprasti vieniems kitus ir pašalinti karų, vykdomų prisidengiant tikėjimu, galimybes, bei priimti tai, jog Dievą galima garbinti įvairiai.

EPA nuotrauka

Šį tikėjimų dialogą vainikavo JAE pasirašyta deklaracija „Apie žmonių brolybę“. Ją pasirašė popiežius ir vienas pačių įtakingiausių islamo vadovų, Egipto Al Azharo mečetės imamas Šeichas Ahmadas al-Tajebas. Dokumentas yra manifestas, raginantis taikai tarp dviejų tikėjimų. Jis ragina „nebenaudoti religijų kurstant neapykantą, prievartą, ekstremizmą ir aklą fanatizmą ir baigti naudoti Dievo vardą pateisinant žudynes, trėmimus, terorizmą bei priespaudą“. Joje taip pat sakoma, jog Dievas norėjo „tikėjimų pliuralizmo ir gausos, todėl reikia atmesti bandymus versti žmones priklausyti kuriam nors tikėjimui ar kultūrai“.

Krikščionybė ir islamas atrodo esantys labai toli vienas nuo kito. Tačiau tai nėra toks neįveikiamas atstumas, kuris skiria, sakysim, budizmą nuo jau minėtų religijų. Patys musulmonai pripažįsta tris tikras religijas arba Knygos religijas – judaizmą, krikščionybę ir islamą. Visos trys tiki į vieną Dievą, pripažįsta pranašus bei pomirtinį gyvenimą. Korane sutiksime Jėzų ir Mariją. Tačiau Jėzui bus suteikiamas tik pranašo vardas. Musulmonų įsitikinimu, vienintelis tikras pranašas yra Mahometas, kuriam Dievas diktavo Koraną. Kadangi pranašas gyveno gerokai vėliau po Kristaus, todėl jo žodžiu esą ir reikia tikėti. 

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Europoje šiuo metu vis daugiau musulmonų, imigrantų ar europiečių, pereinančių į islamą. Atrodo, jog vyksta islamo atgimimas, dažnai įgaunantis labai radikalių bei žiaurių formų. Tačiau daug svarbesnis klausimas, kodėl dalis europiečių, dažnai jauni, pereina į islamą. Atsakymas gali būti ir toks. Europa tapo gan sekuliari, o be tikėjimo dingsta gyvenimo prasmė. Jos bandoma ieškoti priimant įvairius Europai svetimus tikėjimus. Kita vertus, pati Bažnyčia ilgai liko nuošalyje nuo dabarties problemų ir paskendo skandaluose, apie kuriuos kalba ir rašo visi, kas netingi.

Popiežius Pranciškus prieš tokią nemalonią realybę neužmerkia akių, o apie problemas kalba garsiai ir ieško sprendimų. Vizitas į Arabijos pusiasalį dar kartą tai patvirtina. Beje, popiežius yra kviečiamas dalyvauti ir sprendžiant Venesuelos krizę. Tikiu, kad ir čia jo žodis bus svarus.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka