Prof. Yuval Noah Harari (g.1976). TED.com nuotrauka

Knygynuose pasirodžiusi nauja Yuvalio Noah Harari knyga „21 pamoka XXI amžiui“ daugeliui tapo puikia Kalėdų dovana visiems šio autoriaus gerbėjams. Jos tikslas – identifikuoti sudėtingas postmodernaus pasaulio problemas, rasti jų ištakas ir pasiūlyti gaires, kaip išgyventi šioje naujų iššūkių kupinoje eroje. Y. N. Harari svarstymams nestinga intelektualinės intrigos: kartais jie taiklūs, įdomūs, o kartais kuria naujų įtampų ir iššūkių. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Įtakingas makroistorikas

Yuvalis Noah Harari – 42 metų Izraelyje gimęs istorikas. Apsigynė daktaro disertaciją Oksforde, yra Jeruzalės Hebrajų universiteto profesorius. Jo knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ ir „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“ verčiamos į keliasdešimtis kalbų, parduodamos milijonais egzempliorių.

Autorius išgarsėjo žaibiškai ir iš menkai žinomo viduramžių tyrinėtojo tapo pasaulinio garso mąstytoju, svarstančiu pasaulinės reikšmės problemas.

Beje, taip, lyg atkartodamas savo pirmtako makroistoriko Oswaldo Spenglerio, kuris iš eilinio mokytojo tapo įžymybe 1918 metais parašęs „Vakarų saulėlydį“, istoriją. Jame įspėjo apie Vakarų civilizacijos silpnąsias vietas, technologijų pavojų žmonėms. (Y. N. Harari taip pat nelieka abejingas šiai temai). Tiesa, O. Spengleris buvo skaudžiai slystelėjęs: iš pradžių tapo Hitlerio rėmėju, tačiau vėliau nacizmą kritikavo. Žinoma, kad tokios įtakos žmonių klaidos visuomenei kainuoja brangiai.

O. Spengleris bylojo senaisiais komunikacijos kanalais, o Y. N. Harari sklaida žymiai platesnė: jo paskaitas galima stebėti jutube, savo mintis jis perduoda 82 tūkst. sekėjų feisbuko paskyroje bei asmeniniame tinklalapyje. Nenuostabu, kad autorius patinka tokiai daugybei žmonių – jo stilius nepriekaištingas, savivertės nežaloja sunkiai atpažįstamos akademinės metakalbos ašmenys, o knygos į sieną nemesime staiga pasijutę visiški kvailiai, kuriems trūksta istorinių žinių ar mokslinio konteksto išmanymo. Bet dar svarbiau tai, kad jis dovanoja žmonėms saugumo jausmą, nes sugeba paprastais žodžiais paaiškinti šį sudėtingą ir protu neaprėpiamą pasaulį.

Bet būtent dėl pastarosios priežasties Y. N. Harari knygas (kaip ir visas kitas) reikia skaityti išlaikant kritinę distanciją, kas visuomet yra pati sunkiausia užduotis gerbėjams. Pasiekdamos didelę masę žmonių, Y. N. Harari idėjos turi didžiulį poveikį. Taigi, susipažinkime su jomis.

Liberalizmas ir jausmai

Vienas iš Y. N. Harari išsikeltų tikslų – aptarti silpnąsias liberalizmo vietas. Nors šiandien nėra išrasta nieko geriau už demokratiją ir liberalizmą, vis dėlto „nekritikuodami liberalizmo modelio negalėsime ištaisyti jo klaidų ar pakilti aukščiau jo“ (15 p.).

Varžantis dėl visuomenės nuomonės net atokiausiose šalyse dažniausiai pasitelkiamas liberalizmo diskursas. Tačiau Y. N. Harari kviečia pasvarstyti, ar tikrai liberalizmas tarsi savaime predisponuoja objektyvumą.

Dažnai pasiduodame inertiškai mąstysenai, kad norint rasti objektyviausią sprendimą reikia paklausyti daugumos balso. Tačiau, pažymi Y. N. Harari, daugumos priimti sprendimai remiasi jausmais. Turbūt tai vienas taikliausių jo pastebėjimų.

„Referendumuose ir rinkimuose visada svarbiausi žmonių jausmai, o ne racionalus protas. Jeigu demokratija siektų priimti sprendimus kuo racionaliau, nebūtų jokios prasmės suteikti žmonėms lygias balsavimo teises – ar apskritai jas suteikti. Esama apsčiai įrodymų, kad kai kurie žmonės yra nuovokesni ir racionalesni už kitus, ypač kalbant apie konkrečius ekonominius ir politinius klausimus. Netrukus po „Brexit“ balsavimo žymus biologas Richardas Dawkinsas pareiškė, kad dalies britų – įskaitant ir jį patį – niekada nederėtų kviesti į referendumą, nes jiems tiesiog stinga elementaraus ekonomikos ir politikos mokslų supratimo. Bemokslė kambarinė turi tokią pat laisvą valią kaip Einsteinas ir Dawkinsas, todėl rinkimų dieną jos jausmas – kuriems atstovauja teisė balsuoti – turi tokį pat poveikį kaip ir visų kitų žmonių“ (60–61 p.).

Tačiau Y. N. Harari eina dar toliau – mūsų jausmus, emocijas jis vadina biocheminiais algoritmais. „Jausmai yra biocheminiai mechanizmai, padedantys gyvūnams greitai apskaičiuoti išlikimo ir dauginimosi tikimybes. Jausmai nėra paremti intuicija, įkvėpimu ar laisve – jie grįsti apskaičiavimu“ (62 p.).

Jei bus iššifruoti mus valdantys jausmai, atsivers neribotos galimybės valdyti mūsų sprendimus, o tie, kurie turės daugiausia duomenų, turės tam palankiausias sąlygas. Tame kontekste milžinišką galią įgyja kompiuteriniai algoritmai, kuriems bus galima patikėti šią per daug sudėtingą žmogaus intelektui užduotį.

Pasaulio be pasakojimų utopija

Y. N. Harari kviečia žmoniją išlaisvinti savo protą, jausmus ir atsisakyti ją lydinčių pasakojimų – nacionalinių mitų, religijų ir kitų. Tačiau jis pats ne kartą pabrėžia, kad būtent pasakojimai yra žmones vienijantis veiksnys, lėmęs pažangą ir mus išskiriantis iš kitų rūšių. Atsižvelgiant į autoriaus išvadas, atrodo, kad staiga kilusi mintis atsisakyti pasakojimų yra utopinė net paties Y. N. Harari filosofijoje.

Turint omenyje, kad keliama užduotis per vieną XXI amžių žmonijai atsisakyti to, kas lydėjo ją nuo lopšio ir kuo paremtos visuomenės atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Niekada nebus, kad vienu metu visa žmonija padarytų tą patį žingsnį.

Tokiu atveju, atsisakę savo pasakojimų, tiesiog užleisime vietą kitiems, kuriuose mums paskirtas vaidmuo gali būti kur kas mažiau patrauklus. Ar būsime patenkinti, jei atsisakius demokratijos pasakojimo leisime pasaulio istoriją pasakoti totalitarizmo šaukliams?

Y. N. Harari savo knygoje į šiuos aspektus nesigilina, taigi idėja lieka abejotina. Be to, juk ir pats Y. N. Harari nesidrovėdamas kuria savąjį pasakojimą.

„Daugybei žmonių 2018 m. du kryžmai sukalti pagaliai reiškia Dievą, spalvingas plakatas ant sienos – revoliuciją, o vėjyje plazdanti medžiagos skiautė – tautą“, – sako Y. N. Harari (297 p.). Gali nepatikti, tačiau, atsižvelgiant į pasaulyje esančias įtampas, net skeptikams teks rinktis, po kuria medžiagos skiaute stovėti. Ir geriau tai daryti sąmoningai, nei palikti šį sprendimą kitiems.

Y. N. Harari samprotauja, kad religija yra melaginga naujiena, lygina ją su „Hariu Poteriu“. „Moksliškai mąstantis krikščionis visas Biblijos klaidas ir mitus man turbūt paaiškintų teigdamas, kad Šventraštį dera skaityti ne kaip kokį nors faktų dėstymą, o kaip metaforišką pasakojimą, savyje slepiantį gilią išmintį. Bet argi to paties negalima pasakyti apie „Harį Poterį“?“ (248–249 p.)

Analogijos yra pavojingas samprotavimo būdas dėl to, kad retai kada būna tikslios, tačiau visada labai patinka masėms, nes paprastai paaiškina sudėtingus dalykus. Analogijos būdu subankrotinęs religiją, Y. N. Harari pasielgia, kaip ir prognozuota, vietoj jos pasiūlo kitą – sekuliarizmo pasakojimą ir skiria jam visą skyrių. Sekuliarios idėjos tikrai nekelia vidinio pasipriešinimo, nes aukština tiesą, gerbia individo laisvę, skatina atjautą, toleruoja visas religijas. 

Tačiau Y. N. Harari turėtų pastebėti, kad visos šios mintys nesvetimos ir religiniams tekstams, tai kodėl žmonija nuėjo tokiu žiaurumų keliu? Ar kančių žmonijai sukelia pasakojimai, ar tie, kurie jais dangstydamiesi ima siekti naudos ir daryti blogį? Kas gali būti garantuotas, kad to išvengs sekuliarizmas? Sekuliarizmas ieško mokslinės tiesos, tačiau esama apsčiai pavyzdžių, kas būna, kai mokslas ima tarnauti verslui ir išnaudojimui.

Neišmanymo kaina ir smegenų plovimas

Y. N. Harari teigia, kad „už didžiausius šiuolaikinės istorijos nusikaltimus atsakingi ne vien neapykanta ir godumas, bet visų labiausiai – neišmanymas ir abejingumas“ (240 p.). Siūlydamas „išsiropšti iš smegenų plovimo mašinos“ Y. N. Harari pataria kruopščiai atsirinkti informacijos, kurią skaitome, šaltinius, įdėti pastangų pasidomint ta tema parašytais moksliniais tekstais.

Tačiau Y. N. Harari neduoda recepto, kaip atskirti patikimus šaltinius, nes mokslas jau per dažnai tampa manipuliacijos įrankiu, o už faktų slypi juos produkuojantys kontekstai.

Demokratinėje liberalioje kultūroje, kur svarbiausius sprendimus lemia masių jausmai – matome visą skalę manipuliacijų jais apraiškų. Spaudant emocinius mygtukus, mūsų sprendimai yra valdomi pateikiant vienokias ar kitokias žinias, kurios mūsų jausmus paveiks norima linkme įsipainiojus į kruopščiai suregztą memų tinklą.

Nacionalizmas, ES, Lietuva

Y. N. Harari daug vietos skiria nacionalizmo pavojams. Tiesa, pirmiausia derėtų suvokti, kas yra pavojingas nacionalizmas Y. N. Harari diskurse. Nors jis nėra visiškai nuoseklus, tačiau daugiausia nerimo autoriui kelia tokios valstybės kaip Rusija, Izraelis – dėl karinių veiksmų, Prancūzija, Britanija – dėl „Brexit“, JAV – dėl stiprėjančio noro atsitverti.

Kaip pozityvų pavyzdį rašytojas rodo Europos Sąjungos modelį, kuriame susipina globalus bendradarbiavimas ir saugi terpė reikštis kiekvienos tautos unikalumui. Y. N. Harari svarstymuose apie nacionalizmą Lietuva galėtų perskaityti pozityvią žinutę.

„Švelnesnė patriotizmo forma – tai vienas palankiausių žmogaus kūrinių. Tikėjimas, kad mano tauta unikali, kad ji verta mano ištikimybės ir kad aš turiu specialių įsipareigojimų jos nariams įkvepia mane rūpintis kitais ir dėl jų aukotis. Įsivaizduoti, kad be nacionalizmo gyventume liberaliame rojuje – pavojinga klaida.Taikios, klestinčios ir liberalios šalys – Švedija, Vokietija ir Šveicarija – pasižymi stipriu nacionalizmo pojūčiu“ (126 p.).

Taiklus pastebėjimas dėl „Brexit“ diskusijų Britanijoje: jos „iš esmės sukosi apie ekonomikos ir imigracijos klausimus, o gyvybiškai svarbus Europos Sąjungos įnašas į pasaulinę taiką buvo pamirštas. Po šimtmečiais trukusių siaubingų pjautynių prancūzai, vokiečiai, italai ir britai pagaliau sukūrė darną žemyne užtikrinantį mechanizmą – bet britų visuomenė į šios stebuklų mašinos ratus ėmė kaišioti pagalius“ (130 p.).

Y. N. Harari vienareikšmiškai kritikuodamas Vladimiro Putino režimą turbūt jį kai kur per daug nuvertina. Autorius visiškai teisus – Rusijos prezidentas neturi didelės karinės galios, palyginti su NATO, ES šiandien kur kas stipresnė už Rusiją ekonomiškai. Tačiau tai, dėl ko Y. N. Harari nerimauja – Vakarų valstybių susiskaldymas ir noras apsiverti tvoromis – yra nemažas šansas Rusijai.

Sietas politikams

Y. N. Harari duoda patarimą atsijoti politikus, kuriais verta pasitikėti, nuo tų, kurie neturėtų būti renkami.

„Sukluskite kiekvienąkart, kai politikai pradeda kalbėti mistiškomis sąvokomis. Įmanoma, kad tikras kančias įvyniodami į skambius ir nesuprantamus žodžius, jie stengiasi jas paslėpti ir pateisinti. Itin saugokitės šių keturių žodžių: „auka“, „amžinybė“, „tyrumas“, „atpirkimas““ (319 p.).

Tik toks siūlomas sietas gali išmesti ir tuos, kurie žmonijai būtų ne blogiausias variantas. Eliminuoti sąvokas neatsižvelgiant į kontekstą, kuriame jos skamba, yra keblus pasiūlymas. Pvz., kyla klausimas, kada žodį „auka“ laikysime mistine sąvoka. Realiame gyvenime nuolat tenka kažką aukoti, pradedant taure vyno dėl saugios kelionės automobiliu, baigiant kariais Donbase ir kitur, kur prisireikia gintis nuo totalitarinių režimų. Juo labiau kad pats autorius šį terminą vartoja pozityvia prasme, kalbėdamas apie patriotizmą (cituota aukščiau).

22 pamoka

Y. N. Harari kritikai tvirtina, kad istorinius ir politinius faktus jis sau leidžia interpretuoti per laisvai. Helen Lewis, rašydama „The guardian“ apie Y. N. Harari, pabrėžė, kad 22 pamoka turėtų būti akivaizdi – nė vienas Homo sapiens genties narys negali žinoti visko; tuo tarpu Y. N. Harari ima pretenduoti į tokius guru.

Nenorėčiau sakyti, kad Y. N. Harari yra susireikšminęs, tačiau spąstus jam paspendžia užmačia apmąstyti visą pasaulį 330 puslapių veikale. Juk paraleliai vyksta daugybė procesų, kurių sąsajas vienareikšmiškai nustatyti yra bemaž neįmanoma, o jų poveikis vienų kitiems numanomas tik hipotetiškai.

Viltį žadina Y. N. Harari išsikeltas tikslas ir moralinis imperatyvas ištikimai tarnauti tiesai, todėl bus įdomu stebėti, kokiu keliu jo mąstymas nueis toliau. „Pasaulietiški žmonės nešventina jokios grupės, asmens ar knygos, tartum tik ji saugotų tiesą. Pasaulietiniai žmonės sušventina pačią tiesą“ (219 p.). Tik, kad ir kaip nesinorėtų, tenka pridurti: laikytume tiesą aukštai iškėlę, jei tik sugebėtume ją rasti, o radę žinotume, jog tai tikrai tiesa.