Pianistas, kompozitorius Giedrius Nakas. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

GIEDRIUS NAKAS kryptingai keliauja muzikoje. Jis – pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas. Septynerių pradėjo groti fortepijonu, o penkiolikos susidomėjo džiazu ir pasinėrė į jo improvizacijas. 2009 m. baigė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, 2013 m. įgijo klasikinio fortepijono bakalaurą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesoriaus Daumanto Kirilausko klasėje, 2011 m. mokėsi Hagos karališkojoje konservatorijoje (Konninklijk Conservatorium Den Haag) pas profesorių Naumą Grubertą, išvykęs pagal „Erasmus“ mainų programą.

2014 m. tęsė džiazo fortepijono magistrantūros studijos Princo Klauso konservatorijoje (Prins Klaus Conservatorium) Groningene (Nyderlandai) pas žymius vokiečių džiazo pianistus Marcą van Rooną ir Jasperą Soffersą. 2015–2016 m. – stažuotės Niujorke (JAV) mokantis džiazo subtilybių iš daugybės muzikų: Mike‘o Ledonne‘o, Johno Escreeto, Tayloro Eigsti, Davido Kikoski, Shai Maestro, Aarono Goldbergo, Kevino Hayso, Fredo Herscho, Aarono Parkso ir Lawrence‘o Fieldso.

G. Nakas aktyviai koncertuoja įvairiuose renginiuose, festivaliuose, bendradarbiauja su Lietuvos džiazo profesionalais: Kęstučiu Vaiginiu, Leonardu Pilkausku, Dariumi Rudžiu, Domu Aleksa, Aleksanderiu Raichenoksu, Liutauru Janušaičiu; užsienio džiazo muzikais: Gregory Porteriu, Kebbi Williamsu, Jermaine'u Williamsu, Isaiahu Sharkey, Emanueliu Harroldu, Lee Pearsonu II, Dayna Stephens, Troy Robertsu, Ricku Rosato, Paulu Bollenbacku, Mattu Wilsonu, Adamu Nussbaumu, Donu Bradenu.

Muzikinę veiklą G. Nakas plėtoja įvairialypiais ryšiais, nuo 2007 m. rengia koncertus su Jurga Šeduikyte, Monika Liu, „Saulės kliošu“, „Re: Muzika, kuri gimė vakar“, Andriumi Mamontovu ir kt.

2013 m. G. Nakas subūrė „The Proof Trio“: Paulius Vaicekauskas (bosinė gitara), Jonas Gliaudelis (perkusija). Šie muzikai kuria modernaus džiazo, soulo, hiphopo ir elektroninės muzikos savitas improvizacijas, jautriai, jaudinamai, intelektualiai plečiančias atmosferą, kai skambesys hipnotizuoja, teikia stiprų energijos pliūpsnį.

Iki 2014 m., kai išvyko studijuoti Nyderlanduose, trejus metus G. Nakas koncertuodavo beveik kas savaitę Lietuvos auditorijai. Muzikas kaip solistas ir bendradarbiaudamas su įvairiais atlikėjais, muzikos grupėmis yra koncertavęs daugybėje Europos šalių, taip pat savo kūrybą atlikęs skirtingose JAV muzikos erdvėse.

G. Nakas yra sukūręs muziką spektakliams „Helgelando karžygiai“, „Lisistratė“ (rež. Ramūnas Cicėnas), trumpiesiems filmams „Mėnulio krantas“, „Nėra vietos tau“ (rež. Marija Stonytė).

Giedriaus Nako muzikinėje kolekcijoje jau įrašyti albumai – Groningene su vokaliste Alina Engibaryan „Recall“ (2015), „Giedrius Nakas Trio Live in Berlin“ (2016) ir naujausias „No Fear, Full Of Love“ (2018), atliktas Niujorke su šiuo metu visame pasaulyje itin vertinamais džiazo muzikos atstovais: būgnininku Justinu Brownu, kontrabosininku Benu Williamsu, saksofonininkais Troy Robertsu, Calebu Curtisu ir vokalistėmis Alina Engibaryan bei Vanisha Gould. Būtent šio albumo muziką G. Nakas su savo kvartetu pastaruoju metu atlieka Lietuvos koncertų salėse, dalijasi ja su auditorija.

Apie muzikines patirtis – pokalbis su G. Naku.

Giedrius Nakas. Vytauto Dranginio nuotrauka

GIEDRIUS NAKAS: Fortepijoninė muzika, ko gero, vienintelė iš solo instrumentų prilygsta orkestro repertuarui. Mane visada žavėjo harmoninga muzika, todėl labiausiai mėgau turiningos harmonijos kūrinius (Rachmaninovo, Chopino, Liszto, Skriabino), lygiai taip pat ir soulo ir džiazo muzika – fortepijonas tinka bet kuriam žanrui.

Giedriau, jūsų tėtis – žymus kompozitorius Šarūnas Nakas, tad neabejotina, kad jus nuo pat ankstyvųjų dienų supo muzika. Pasidalinkite muzikiniais prisiminimais iš vaikystės.

Atsimenu, kad lankiau visus šiuolaikinės muzikos festivalius ir koncertus dar tada, kai nelabai ką išmaniau apie muziką, nes tėvai vesdavosi kartu, ypač jei patys ar jų draugai koncertavo. Tada buvo ne itin įdomu, bet reikėjo tiesiog išbūti ramiai ir nesijuokti iš muzikantų grimasų, atliekamų judesių.

Šeštadienio rytais, kai tėtis kurdavo, mane pažadindavo keisti besikartojantys garsai iš „Sibelius“ kompiuterinės muzikos užrašymo programos. Menu, kad pešdavomės su seserimi ir pussesere, būdami 3–4 metų, ką klausysime toliau – ar Stingo, ar „Sade“ kasetės. 

Kokie buvo jūsų pirmieji muzikiniai patyrimai?

Pirmiausia mane nuvedė pas Arūną Dikčių mokytis groti fleita. Buvau mažas, tad nelabai supratau, kas ir kaip, tik atsimenu, kad pramokęs groti užspausdamas jau tris ir keturias skylutes norėjau atsiversti natų knygutės vidurį ir groti sunkesnes daineles.

Fortepijonu pradėjau groti šešerių, kai įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Iš pradžių buvo smagu, tarsi žaidimas. Vyresni draugai ir sesuo grojo, todėl man atrodė, kad čia labai šaunus dalykas, bet vėliau norėjosi eiti žaisti į kiemą, o ne mokytis groti daineles apie varlytes ir kiškučius (juokiasi). Tačiau mokytoja Nijolė Kereševičienė žinodavo, kaip mane įtikinti, ir vis dėlto mokiausi. Namuose mama sėdėdavo prie pianino ir prižiūrėdavo, kad mokyčiausi. Muzikos gal mažai buvo, daugiau – kaip taisyklingai sėdėti ir laikyti rankas, nes, kol esi mažas, nelabai pavyksta ir vis reikia pataisyti. 

Kodėl fortepijonas?

Mama klausė, ko norėčiau mokytis, bet tada gal norėjau piešti, o ne groti. Sakiau – būgnais, bet jais buvo galima tik nuo 3 ar 5 klasės. Pirma nuėjome pas smuiko mokytoją, bet sakė, kad mano pirštai netinkami, todėl ėjome pas mamos buvusią fortepijono mokytoją.

Kaip sekėsi mokytis?

Kartais žmonėms atrodo, kad muzikantai patys viską nusprendžia, ką mokysis ir ko sieks, bet mane tiesiog nuvedė į muzikos mokyklą, ir po kokių aštuonerių metų supratau, kad jau kažką moku ir visokių įdomių dalykų su tuo galima nuveikti. Maždaug 4 klasėje pradėjome groti ne vien tai, ką užduoda per pamokas, bet ir iš klausos, tai, ką girdėjome per radiją, visokias populiarias dainas, per pertraukas taip linksmindavomės. Vadinti save muzikantu pradėjau gal tik būdamas 20-ies.

Kai esi vaikas, nori žaisti su draugais krepšinį ir važinėtis dviračiu, o ne sėdėti ir mokytis Bacho preliudus ar nuobodžius Czerny etiudus, todėl, jei manęs nebūtų griežtai prižiūrėję ir vertę, dabar tikrai negročiau. Tik vėliau, 8–9 klasėje, tikrai susidomėjau kūriniais, kuriuos grojau, pats juos rinkdavausi, klausiausi skirtingų geriausių pianistų interpretacijų, lyginau, žavėjausi, norėjau ir pats taip sugroti.

Tada atsirado ir noras, ir disciplina to siekti, todėl imdavau groti vis daugiau – nebe tiek, kiek užtenka, o tol, kol pavykdavo tai, ko siekiau, taigi galėjau groti ir 5 valandas be pertraukų. Manau, gal net svarbesnis dalykas, kad šiek tiek išmokau atsirinkti akordus iš savo tuo metu klausomos muzikos („Earth, Wind & Fire“, „Coldplay“, Erykah Badu, George‘o Bensono, Jill Scott, Al Jerreau, Michaelo Jacksono ir t. t.) ir norėjosi sužinoti vis daugiau naujų akordų, triukų. Juos groti buvo ypač smagu. 

Fortepijonas – idealusis – koks jis?

Fortepijonas būna pristatomas kaip instrumentų karalius, nes jis kaip orkestras, juo galima groti labai skirtingas partijas, dėl registrų, dinamikos, spalvų. Jis gali būti perkusinis instrumentas ir plaukiamai lyrinis – turbūt pats universaliausias instrumentas, nes juo galima pagroti pačių įvairiausių dalykų ir dar vykstančių vienu metu. Jis gali būti ir labai paprastas, ir labai elegantiškas, ir sukurti milijonus gražiausių spalvų (aišku, jei moki groti).

Fortepijoninė muzika, ko gero, vienintelė iš solo instrumentų prilygsta orkestro repertuarui. Mane visada žavėjo harmoninga muzika, todėl labiausiai mėgau turiningos harmonijos kūrinius (Rachmaninovo, Chopino, Liszto, Skriabino), lygiai taip pat ir soulo ir džiazo muzika – fortepijonas tinka bet kuriam žanrui. Dar paauglystėje man didžiulį įspūdį padarė „Fender Rhodes“ elektrinio pianino tembras – iki šiol tai mano vienas mėgstamiausių garsų, toks šiltas, platus, itin malonus.

Asmeninio archyvo nuotrauka

GIEDRIUS NAKAS: Kartais geriau supranti jausmą, žmogų ar net miestą ne iš aprašymų, pokalbių ar kitų pasakojimų, bet iš muzikos. Kažkada sužinojau apie anglų kūrėją Jamesą Blake'ą, jo muzika buvo įdomi, bet nepalietė tol, kol nuvykau į Londoną, kur gerą savaitę labai intensyviai lankiau visas garsias vietas, muziejus ir koncertus. Tik toje aplinkoje ėmiau jausti ir suprasti jo muziką, taip pat patį Londoną.

Esate koncertavęs kaip solistas, savo kūrybos atlikėjas, kaip ansamblio narys, muzikos bendrystės įprasmintojas daugybėje skirtingų aplinkų, įvairiose vietose, pasaulio šalyse. Apskritai ką jums reiškia, kas yra koncertas? Koks pasirodymas paliko ryškiausią, giliausią įspūdį?

Muzika, kad ir kokia įdomi, iš tikro yra įrankis ir gali padaryti tai, ko nori ir siekia kiekvienas žmogus – užmegzti ryšį. Su kitu, su savimi, aplinka, jausmu. Groti su gerais ir įdomiais muzikantais man dažnai yra įdomiau, negu kalbėtis ar užsiimti kitokia veikla, nes muzika labai universali, ir tie patys dalykai gali reikšti visai skirtingus dalykus tiek tau, tiek kitam žmogui, todėl ji suteikia daugiau laisvės ir erdvės.

Kartais geriau supranti jausmą, žmogų ar net miestą ne iš aprašymų, pokalbių ar kitų pasakojimų, bet iš muzikos. Kažkada sužinojau apie anglų kūrėją Jamesą Blake'ą, jo muzika buvo įdomi, bet nepalietė tol, kol nuvykau į Londoną, kur gerą savaitę labai intensyviai lankiau visas garsias vietas, muziejus ir koncertus. Tik toje aplinkoje ėmiau jausti ir suprasti jo muziką, taip pat patį Londoną.

Panašiai su džiazo muzika, Niujorke jis suskamba visai kitaip nei Vilniuje, ten imi išgirsti taip, kaip čia niekad negirdėjai, ir muzika su miestu papildo ir įprasmina vienas kitą. Koncertas gali būti ne vien tik muzikos klausymas, tai gali tapti apeigomis, seansu, kuriame kartu su muzikantais ir klausytojais patiri kažką daugiau nei garsus, gali suprasti labai gilių dalykų, susivienyti, išgyti. Ne be reikalo geriausiuose koncertuose žmonės verkia ir juos prisimena visą gyvenimą.

Atsimenu koncertą, kai grojau Liszto variacijas Bacho tema, ir vienoje vietoje yra labai lėtas plėtojimas – iš visai tyliai iki kulminacijos. Prisimenu, kaip jaučiau, kad visa salė užgniaužusi kvapą klauso, o aš tarsi valdau jų širdies pulsą. Mes tapome tarsi vienu dariniu, ir, negana to, aš visa tai valdau. Tai tikra magija, kur pajauti muzikos galią ir gylį, po to nelabai ir norisi tik klavišus spaudyti. Kartu tai atsakomybė, nes jei galima taip, negi kitame koncerte nebandysi to siekti? Bet tai pavyksta tikrai ne kaskart.

Kaip pasaulio kontekste atrodo Lietuvos auditorija – kokia ji šiandien? Taip pat įdomu, kokie netikėčiausi, savičiausi patyrimai koncertuojant plačiajame pasaulyje?

Priklauso nuo žanro, lietuviai klasikinę muziką jau seniai klauso, todėl išmano, kaip elgtis per koncertą, žino kūrinio istoriją, atlikėjus. Pažįsta popsą ar roką, tačiau džiazą, soulą – deja, tik labai maža dalis. Daugumai žmonių saksofonas vis dar asocijuojasi tik su šlykščia fonine muzika, o „Saulės kliošas“ yra džiazo grupė.

Džiaugiuosi, kad pagaliau žmonės jau pasiryžta susimokėti už bilietą ir eina ne vien į Butkutės koncertus. Tačiau, sakyčiau, dar labai trūksta išsilavinimo, geros muzikos vertinimo ir įvairovės. Jei per metus į Lietuvą atvažiuoja 3–5 geri džiazo atlikėjai, vadinasi, jau geri metai, bet tai lavina žmonių skonį taip pat, kiek 3–5 skanūs patiekalai per metus maisto gurmaną...

Užsienyje žmonės klausia apie lietuviškumą, deja, lietuviai dažniausiai tik bando imituoti kitus, todėl Lietuva pranyksta bendrame kontekste, jei neieško ko nors savita, o tai kyla dėl pataikavimo publikai. Tai, kas populiaru Lietuvoje, dažnu atveju visiškai neįdomu užsienyje, ir atvirkščiai – labai vertinama muzika, kuri Lietuvoje neturi klausytojų. Vis dėlto dar yra daug provincialumo, bet tendencijos tikrai gerėja.

Tęsiant mintį, Giedriau, kaip nusakytumėte savo muzikos auditoriją – kokia ji?

Sunku pasakyti, bet mano muzika tikrai nėra labai paprasta, todėl „39“ fanams, ko gero, neįkandama. Kuriu tai, kas man pačiam įdomu tuo metu, nesitaikau į vieną žanrą ar klausytoją, manau, per koncertą klausytojams gali patikti ir nepatikti labai skirtingi kūriniai. Tikriausiai čia atsispindi mano patirtis tiek klasikinės, tiek džiazo, tiek pop, soulo, r‘n‘b, hiphopo ir kitos muzikos.

Manau, nėra blogo žanro, yra tik prasti muzikantai. Šiuo metu kuriu soulo-r‘n‘b-pop dainas, kurias pats ir dainuosiu, tai didžiulis kontrastas ir iššūkis po mano džiazo albumo „No Fear, Full of Love“, todėl galbūt bus ne itin įdomu užkietėjusiems džiazo gerbėjams, bet galbūt domins kitus žmones, kurie džiazo nemėgsta. Yra žmonių, kurie apie mane sužinojo iš „Saulės kliošo“ ir daugelio kitų garsių atlikėjų koncertų, todėl, manau, publika gana spalvinga. 

„No Fear, Full Of Love“ kompaktinėje plokštelėje – devyni kūriniai. Pirmiausia apibūdinkite patį albumą, taip pat kiekvieną kūrinį, kokia jų reikšmė jums, žinutė klausytojui?

Žinučių pavadinime daug, pirmiausia tai tarsi mantra man pačiam – siekti tokios būsenos gyvenime, drįsti kurti, dalintis savo kūryba, sakyti, daryti tai, ką aš galvoju ir ko noriu iš tiesų, daryti viską su meile, atidumu ir atsidavimu, išdrįsti imtis to, ko nedaro kiti. Pavadinimas taip pat įkūnija ir patį albumo procesą: kad įrašytum savo kūrybą džiazo sostinėje Niujorke su vienais geriausių pasaulio džiazo muzikantų, reikia ir daug darbo, ir pasiryžimo, ir drąsos. Tai buvo neįkainojama patirtis, labai įdomi, bet ir sunki, tačiau dabar man niekas nebaisu. Žmonės dažnai sako, kad nėra to, ko jie ieško ar mėgsta – aš manau, tuomet reikia pačiam tai sukurti.

Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą dedikaciją, konkrečias ar platesnes inspiracijas, pavyzdžiui, „Omni-presence“ idėja įkvėpta klausant Theloniouso Monko, Johno Coltrane'o, Davido Binney, Walterio Smitho III, Beno Wendelio. „No Fear, Full of Love“ – Ambrose Akinmusire, A. Parkso, „James Farm“.

Dažnai kūrinys yra tuometinis ieškojimas ir kokių nors koncepcijų eksperimentas, atspindintis pomėgius ir susidomėjimą kuo nors; kartu ir emocinis savęs pažinimas, ir tobulinimas. Įdomi detalė ir tai, kad, kai reikia groti savo kūrinį, niekas kitas negali pasakyti, kaip jį geriausia groti – juk negali paklausyti įrašų, paklausti žinovo, turi pats atrasti, o tai ir yra įdomiausias procesas, nes turi gebėti klausyti, kur pati muzika veda, o ne naudotis tuo, ką jau moki, žinai ar nori sugroti. Tai galioja ir kuriant, dažniausiai genialiausi triukai nepadeda patobulinti kūrinio, o geriausios vietos gimsta ekspromtu iš spontaniškų netikėtumų ir paprasto nuoširdumo. 

Reikėjo nugalėti daug baimių, kad gimtų „No Fear, Full Of Love“. Kas jums, jūsų patyrimu, yra baimė? Ką reiškia bijoti?

Baimių būna įvairių, aš turbūt kalbu apie vidines, asmenines baimes, tokias kaip „aš nepakankamas“, „ne toks kaip kiti“, apie nebijojimą dalintis ir nagrinėti savo asmeniškumus ir idėjas kūryboje, bandyti rasti savo būdą, nepataikauti, pasakyti tai, ko nedrįsti ar nemoki.

Manau, geriausias tobulėjimo būdas yra daryti tai, ko bijai labiausiai. Mes turime per daug nepagrįstų baimių, kurios stabdo ir varžo, bet dažnai vis dėlto išdrįsus paaiškėja, kad viskas yra kur kas geriau, lengviau, negu manei, o jei kas nepavyksta, tuomet tampa kur kas aiškiau, ką konkrečiai tau reikia daryti, kad išmoktum. Todėl leidžiu sau bandyti ir taip tampu laisvesnis. Užuot ilgai svarsčius, geriau atsakyti sau į klausimą praktiškai. O kas, jeigu pavyks? Kuriant albumą, šitas būdas, ne tas žodis, kaip pasiteisino. 

Pianistas, kompozitorius Giedrius Nakas. Mantvydas Drevinsko nuotrauka

GIEDRIUS NAKAS: Pusiau juokais sakau, kad muzika yra mano religija, ji išklauso, paguodžia, gydo, įkvepia, pralinksmina, suvienija, moko, ji begalinė, norėčiau, kad gyvenimas būtų kaip gera muzika, kur tiek visko įdomaus, gražaus, skirtingo ir harmoningo nuolat vyksta. Kad gerai grotum muziką, turi būti geras žmogus, kad gerai kurtum – įdomus.

Pasidalinkite baimės patirtimis. Kaip su jomis gyventi, jas išgyventi? Teiginys „nugalėti baimę“ – ar tikrai? Gal tiesiog su baime gyventi, ją įsimylėti?

Ne visas baimes gali nugalėti. Kartais sunku patikėti, bet net tokie genijai kaip Prince‘as ar D‘Angelo nepaprastai bijodavo eiti į sceną, gerdavo preparatus ir atšaukdavo koncertus, jei neįveikdavo jaudulio, nors, atrodo, kad scenoje jie gali viską.

Tačiau daug mažų baimių tikrai galima įveikti, ir vėliau jos pranyksta, tik ne visiems jos vienodos. Mokantis muzikos tai galima patirti – kol nemoki kūrinio, visad labai baisu lipti į sceną, tačiau, jei metus jį mokeisi, viską žinai ir šimtą kartų esi atlikęs be klaidų, eini drąsiai ir mėgaujiesi, baimė išnyksta. Kantrus darbas po žingsnelį išlaisvina nuo surakinančios baimės. Bet taip pat galima išmokti susigyventi, tai psichologinė ir fizinė būsena, o kai išmoksti nuo jos atsiriboti, gali daryti tai, ką reikia. Baisu pasidalinti ir savo daina apie meilę, bet kai ją atlieki 10 kartų, su kita daina jau daug lengviau, o vėliau net nebėra tos gėdos. 

Meilė – antroji kompaktinės plokštelės pavadinimo dalis. Kol kas pasaulyje dar nėra atsakymo, galiojančio visiems, bendro, kas yra meilė. Tačiau galbūt dėl to kiekvienas turi teisę, laisvę atsakyti pats, turėti asmeninį, savitą apibrėžimą. Kas yra meilė jums?

Manau, yra protingesnių žmonių už mane, kurie gali apibrėžti, kas tai. Savo albume miniu meilę ne tik kaip romantinę meilę, bet ir kaip meilę sau, aplinkai, reiškiniams, darbams, daiktams, savo jausmams ar baimėms, abejonėms, detalėms, garsams, formoms.

Mylėti reikėtų ne tik antrąsias puses, draugus, šeimą, bet ir nepažįstamus žmones, nes mus visus jungia labiau, negu skiria. Norėtųsi, kad žmonės būtų sąmoningesni, nelaikytų kitų kvailiais, mėgintų suprasti, o ne nuvertinti. Ir ne tik apie žmones. Gyvenimas dovanoja daug daugiau nuostabių dalykų nei tik tuos, kuriuos mėgsti dabar. Suteik jiems bent šansą. 

Muzika, galima sakyti, viena jūsų meilių – didžiųjų, meilės išraiška. Pasidalinkite ypatingiausiais muzikos patyrimais.

Pusiau juokais sakau, kad muzika yra mano religija, ji išklauso, paguodžia, gydo, įkvepia, pralinksmina, suvienija, moko, ji begalinė, norėčiau, kad gyvenimas būtų kaip gera muzika, kur tiek visko įdomaus, gražaus, skirtingo ir harmoningo nuolat vyksta. Kad gerai grotum muziką, turi būti geras žmogus, kad gerai kurtum – įdomus. Man šitų iššūkių pakanka visam gyvenimui. 

„No Fear, Full Of Love“ – be baimės, tad kokia jūsų beribe laisve pagrįsta muzikinė svajonė?

Šitas iššūkis yra ir kūrybai, ir gyvenimui. Norėčiau viską daryti su meile, mylėti, jaustis mylimas ir nieko nebijoti. Tuo periodu šis tikslas man atrodė prasmingas, galbūt ką nors jis irgi gali įkvėpti. O gal kada nors tai ir mane patį iš naujo įkvėps. Taip kartais būna kuriant, gal panašiai kaip rašant dienoraštį, susitinki su savimi tam tikru laiku, ir tas žmogus tarsi kitas tau gali ką nors pasakyti. Tai viena priežasčių kurti, nes tai atspindi tave tuo metu – po kelerių metų galbūt būsi kitas žmogus, taigi tarsi išsaugai save. 

Sakoma, kad jūsų muzika kuria plataus spektro atmosferą. Muzika pati yra atmosferinis menas, tad kokia kūrybai, muzikavimui jums ideali atmosfera?

Labai įvairi, dažnai norisi ramybės, kad niekas netrukdytų ir neužimtų vietos mintyse. Tačiau nemažai idėjų atsiranda tik tada, jei vyksta daug veiksmo, pavyzdžiui, mokantis Nyderlanduose, kai aplink daug gerų muzikantų ir mokytojų, nuolat girdint naują, kitokią, gyvai atliekamą muziką, ją aptariant, vis kilo idėjų, kurias norėjosi išmėginti. Mėgstu įvairovę, todėl man reikia ir visiškos vienatvės, ir daug veiksmo.

Koncertuojant, žinoma, norisi, kad būtų klausoma, sekama mintis, kad klausytojai leistųsi į keliones kartu, reikštų domėjimąsi ir palaikymą. Nors groti tūkstančiams savaip įdomu, bet man mieliau nedidelėje jaukioje erdvėje, kur geras garsas, akustika, gyvi instrumentai ir žmonės ateina klausytis.

Muzikos kūryba kaip vibracijų pajauta ir išrašas jų, suponuojantis ypatingą kūrėjo jautrumą. Pasidalinkite savąja kūrybos tiesa.

Manau, svarbiausia yra intuicija, intencija ir momento išgyvenimas. Tikiu, kad radus kažką tikra savyje, tada ir gimsta geriausia muzika, to nepaaiškinsi ir neapibrėši. Tai pasiekti galima tik be perstojo klausant kitų muzikantų, savęs, sąmoningai ieškant tų detalių ir momentų lyg bangų, su kuriomis gali nukeliauti daug toliau, negu vien techniškai atliekant tai, kas numatyta. Tai balansas tarp pasiruošimo ir spontaniškumo, buvimo savyje ir stebėjimo iš šalies, girdėjimo ir reagavimo, ką daro kiti, ir savo krypties turėjimo, pasitikėjimo savo skoniu ir buvimo atviram naujiems vėjams. 

Pianistas, kompozitorius Giedrius Nakas. Asmeninio archyvo nuotrauka

GIEDRIUS NAKAS: Išrinkti vieną kūrinį sunku, bet, tarkim, „Letter for B“, „Two Weeks“ ir „Dark Green Glass“, manau, nusako mano stilių.

Jūsų žmogaus suvokimas – koks?

Man patinka tokia idėja. Kadangi žmogus apie 70 procentų sudarytas iš vandens, todėl jį kaip vandenį galima įsiūbuoti, tik jam esant ramiam matosi, kas dugne, jis gali būti nesulaikoma jėga, jis gali išdžiūti, jis gali palaistyti kitus, gali užteršti, gali nuplauti, gali suledėti kaip akmuo, būti sūrus, tyras, lengvas kaip sniegas, gali užvirti, o užsispyrus ir pratašyti akmenį... 

Apibūdinkite save kaip muziką.

Kadangi kuriu ir groju įvairią muziką, pirmas įspūdis gali vėliau visai pasikeisti, todėl susipažinti greituoju būdu gali nepavykti – siūlyčiau paklausyti „No Fear, Full Of Love“ albumo, kuris, beje, dabar yra išleistas ne tik CD, bet ir vinilinės plokštelės formatu.

Išrinkti vieną kūrinį sunku, bet, tarkim, „Letter for B“, „Two Weeks“ ir „Dark Green Glass“, manau, nusako mano stilių. Kviečiu sekti naujienas apie mano naujas soulo dainas, nes tuoj pasirodys kelios naujos ir gan skirtingos, ir svarbiausia būtinai ateiti į artimiausią koncertą, pavyzdžiui, į mano kvarteto, taip pat mane išgirsti galite ir „Saulės kliošo“ ar kitų atlikėjų pasirodymuose.

O kas mėgsta juokelius, sekite mane @giedrucchio instagrame.