Kadras iš rež. Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ (Lietuva, 2019 m.).

Tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“ atidarė RAMUNĖS RAKAUSKAITĖS dokumentinio filmo „Kelionės namo“ premjera. Filme pristatoma dar niekad kine nepasakota istorija apie pirmąsias Amerikos lietuvių patirtis grįžus aplankyti okupuotą tėvynę. 

Kino režisierė R. Rakauskaitė susižavėjo Amerikos lietuviais, vadinamaisiais dipukais, daugiau nei prieš dešimtmetį, kai pati gyveno ir dirbo Čikagoje. Ilgai brendusi mintis sukurti filmą įgavo pavidalą režisierei atradus įdomios filmuotos medžiagos. 

Nepaisant sovietų draudimų, dalis Amerikos lietuvių slapta fiksavo savo viešnages okupuotoje tėvynėje. Sovietinė realybė priminė absurdo teatrą: kiekvienam paskirti „svetingi palydovai“, instrukcijos, kaip elgtis, slapti pasiklausymai, draudimai išvažiuoti iš Vilniaus. Vertingą medžiagą režisierė papildė Čikagos lietuvių liudijimais. 

Dalijamės pokalbiu su režisiere. 

Režisierė Ramunė Rakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo ko prasidėjo filmo kūrimo procesas? Nuo filmo herojų paieškos? 

Iš pradžių svarsčiau: jei atsirastų žmonių, kurie atvykę į Lietuvą filmavo, – tikrai kurčiau filmą. Tad pirmiausia ieškojau ne herojų, o autentiškos filmuotos medžiagos, kaip sovietinę Lietuvą matė Amerikos lietuviai. Labai greitai supratau, kad tokios medžiagos nebus daug. Ne kiekvienas vežėsi kamerą ir ne kiekvienas galėjo filmuoti. KGB letena ne tik filmuoti, bet ir fotografuoti dažnai neleido. Žmonės grįždavo ir rasdavo visas juosteles apšviestas, sugadintas. Tačiau tokios medžiagos vis dėlto radau, ir ji mane pakerėjo ne tik turiniu, bet ir išskirtine kino kokybe, spalvomis. 

Minėjote, kad nemažai medžiagos turėjote dar iki filmo. Ar gavusi filmuotą medžiagą pamatėte kažką, kas ir jums tapo naujiena? 

Skaičiau atsiminimų, domėjausi, o rasti filmuoti vaizdai tik patvirtino, ką numaniau. Puikiai žinojau, kad bus filmuota iš esmės dviem kryptimis. Pirma – nostalgijos vaizdai: gamta, trobelės, grybai, uogos, kaimas, bakūžės, kryžiai ir t. t. Antra kryptis – tai, kas iš tiesų juos stebino – sovietmečio ženklai. Vėliau viename interviu filmo herojė (tai nepateko į filmą) sakė: „Kai žiūriu filmuotus vaizdus – ir savo, ir kitų žmonių, atrodo, kad tai vieno ir to paties žmogaus kadrai. Pas visus – tas pats.“ 

Gal dėl to, kad sovietų valdžia neleisdavo Amerikos lietuviams išvažiuoti iš Vilniaus? 

Na taip, bet beveik visi rasdavo, kaip tą draudimą apeiti. Net būta kuriozinių atvejų, kai vyrai persirengdavo moterimis. Visi stengėsi tą saugumą apmulkinti. Ir pagaliau visi patekdavo į kaimus pas gimines. O kas man buvo truputį netikėta, nors, atrodo, jau viską žinojau ir viskam buvau pasiruošusi, tai vidinis konfliktas tarp Amerikos lietuvių. Bendruomenė suskilo dėl vykimo į okupuotą Lietuvą. Vykusieji į Lietuvą buvo taip smerkiami, kad prieš juos imtasi įvairių veiksmų. 

RAMUNĖ RAKAUSKAITĖ: Likimas sudėliojo, kad dirbau tik mūsų didžiųjų meistrų kino kompanijose. Ir jų dėka supratau, kad dokumentinis kinas – daug įdomiau už vaidybinį. Jeigu gerai papasakoji dokumentinio kino istoriją, jai niekada neprilygs sugalvota fikcija.

Įdomu, kodėl tas konfliktas kilo? 

Bendruomenėje buvo labai patriotiškai nusiteikusių žmonių, konservatyviai patriotiškų. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad vykimas į Lietuvą tolygu kolaboravimui su priešu. Taip nuoširdžiai tuo tikėjo, kad pasmerkė visus ten vykusius. 

Kai kurios istorijos primena detektyvą ar įtemptą trilerį. Štai Petras Kisielius pasakoja kiekvieną kartą vykęs turėdamas slaptą tikslą. 

Pati kapitalistinių Vakarų ir sovietinių Rytų tiesioginė akistata – jau nuotykis. Dalis žmonių vyko aplankyti to išsiilgto krašto ir ten likusių giminių, kiti turėjo ir slaptų misijų. Toks buvo ir Petras Kisielius. Dalis žmonių tikrai rizikavo. Manau, jiems padėjo jaunatviškas maksimalizmas, adrenalinas. Vyresni žmonės turėjo šeimas ir nenorėdavo prisiimti tokios rizikos. 

Kaip nusprendėte įtraukti KGB muziejų? Norėjote atskleisti KGB virtuvę?

Norėjosi kažkaip atskleisti tą KGB absurdą „rūpintis” atvykstančiais lietuviais. Sužinojus apie muziejų „Atominis bunkeris“ ir pamačius ten sukauptą neįtikėtiną kolekciją, iškart tapo aišku, kad jis pateks į filmą. 

Gal pačiai buvo koks asmeninis atradimas lankantis šiame muziejuje?

Išvydome tiek eksponatų, apie kurių egzistavimą net negalėjome įsivaizduoti. Vien sekimui, slaptam fotografavimui ir pasiklausymui skirta šimtai įvairiausių prietaisų. Ir visa tai Juliaus Urbaičio kolekcijoje, kuri dabar yra Niujorke. Anot ekspertų, tai – didžiausia privati KGB technikos kolekcija visame pasaulyje. Ją reikėtų rodyti jaunimui kaip sovietinės beprotystės liudijimą. 

Jūsų kūrybinę filmo grupę sudarė tikri profesionalai: operatorė Kristina Sereikaitė, prodiuseriai Algimantė Matelienė ir Arūnas Matelis, kompozitorius Domas Strupinskas, garso režisierius Jonas Maksvytis. Kaip sekėsi kurti kartu? 

Kinas tuo ir žavus, kad kiekvienas grupės narys atneša ryškų indėlį. Nors režisierius viską valdo, bet be kitų žmonių, jų matymo ir kūrybos kino stebuklas negimtų. Bent jau man. Štai pamatai pirmą sukurtos muzikos eskizą ar garso režisieriaus sukurtus garsus, ir viskas nusidažo kitomis spalvomis. Ir nors visada esi šalia operatoriaus ir matai filmuojamą vaizdą, bet pirma medžiagos peržiūra vis tiek turi tam tikrą sakralumą. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su bendraminčiais. Didelį indėlį įnešė ir montažo režisierė Audinga Kučinskaitė, ir spalvų meistras Kostas Radlinskas, ir dar daugybė kitų.

Kuo jus traukia dokumentinis kinas? 

Likimas sudėliojo, kad dirbau tik mūsų didžiųjų meistrų kino kompanijose. Ir jų dėka supratau, kad dokumentinis kinas – daug įdomiau už vaidybinį. Jeigu gerai papasakoji dokumentinio kino istoriją, jai niekada neprilygs sugalvota fikcija. Mane ir žavi tas tikrumas ir paprastumas. Ta kino magija papasakoti tikras istorijas su tikrais, nevaidinančiais žmonėmis, apie tikrus dalykus.