Cathopic.com nuotrauka

Praėjusią savaitę nemažo dėmesio sulaukė naujiena, kad prie vieno rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvausiančio komiteto prisijungė žymūs katalikai rezistentai – vyskupas emeritas, kunigas ir vienuolė. Tai nereiškia, kad atėję balsuoti sąraše pamatysime šių gerbiamų asmenų pavardes, tačiau akivaizdu, jog jų autoritetas naudojamas rinkėjų paramai susirinkti.

Kanonų teisės kodekse rašoma: „Dvasininkams neleidžiama aktyviai dalyvauti politinių partijų veikloje ir vadovauti profsąjungų susivienijimams…“ Visgi nereikia smarkiai stengtis ieškant kunigų tiesioginio dalyvavimo politikoje pavyzdžių net ir Lietuvos istorijoje. Ir štai pradėto cituoti sakinio pabaiga: „… nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisių gynimui ar bendros gerovės įtvirtinimui“ (Kan 287.2).

Pasak filosofo, buvusio ambasadoriaus prie Šventojo Sosto prof. Vytauto Ališausko, dvasininkai dalyvauja politikoje išimtiniais atvejais. Kai to reikalauja bendrasis gėris, jie gali prisiimti atsakomybę už savo šalies politinę raidą, kol atsiras galinčių ją perimti lyderių. „Jei Nepriklausomybei auštant XIX a. pab.–XX a. pr. kai kurie dvasininkai nebūtų metęsi į politiką, Lietuvai būtų buvę kur kas sunkiau tapti brandžia valstybe ir gal net paskelbti nepriklausomybę“, – sako pašnekovas. Jis pasakoja, Vilniaus konferencijoje kunigų buvus tiek daug, jog kai kurie atsiėmė kandidatūras į Lietuvos Tarybą, kad nebūtų neproporcingas skaičius dvasininkų. Tačiau profesorius pabrėžia, kad ekstremali situacija, kai tauta vaduojasi, įgauna valstybingumo formas, nėra tapati politikai tradicine šio žodžio prasme.

Prof. Vytautas Ališauskas. Vytauto Razmos nuotrauka.

Į 1917–1918 metų padėtį išskirtinumu buvo panašus ir 1989–1990 metų laikotarpis. Sąjūdžio Seime, kaip rašoma Bažnyčios istoriko Pauliaus Subačiaus knygoje „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“, buvo skirta dešimt vietų dvasininkijai ir iš kiekvienos diecezijos pasiųsta po atstovą. Bažnyčios vyresnybė laikėsi pozicijos, kad „įsitraukimas į plačiausios visuomeninės jėgos veiklą pereinamuoju laikotarpiu yra tinkamas“. Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime buvo tik dvasininkas deputatas – prelatas Alfonsas Svarinskas.

Vyskupų nuomonės dėl jo politinės veiklos skyrėsi. 1992 m. Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) priėmė sprendimą neleisti kandidatuoti dvasininkams tų metų Seimo rinkimuose, nors vyskupai buvo sulaukę kunigų prašymų tokiai veiklai. 1996 m. LVK pakartotinai sutarė, kad „Lietuvoje nėra tokios situacijos, kad kunigams reikėtų balotiruotis rinkimuose“.

Mons. A. Svarinskas kalba per ceremoniją Gedulo ir vilties dieną 2009 m.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Vyresni žmonės dar atsimena nuostabą, kai kitą dieną po Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo tai, ką vadiname politika – interesų grupių kova, skirstymasis pagal ideologijas. Baltijos kelyje buvome išvien prieš okupantą – tai politika didžiąja raide, o po to prasidėjo eilinė politika – partinė, seiminė“, – kalba V. Ališauskas, teigiantis, kad nuo tada pagrindo išimtiniam kunigų dalyvavimui politikoje nebuvo ir nėra.

Tačiau bandymų būta. Kaip liūdniausią mūsų epochos pavyzdį profesorius įvardija buvusio kunigo Jono Varkalos įsitraukimą į partiją „Drąsos kelias“ 2012 m. Kitas ryškus atvejis, pasak V. Ališausko – tėvo Stanislovo (kun. Algirdo Mykolo Dobrovolskio): „Nusipelnęs kunigas, galėjęs būti dvasiniu vienytoju, nemažai žmonių atstūmė politiniais pasisakymais pirmiausia už Algirdą Brazauską ir socialdemokratus, po to – už „Darbo partiją“. Kai kam tokie pareiškimai buvo tikras dvasinis smūgis. Kai dvasinis autoritetas staiga užima labai konkrečią politinę poziciją priešingą tavajai, gali kilti ir tikėjimo krizė. Dėl to dvasininkija neturėtų daryti tokių dalykų. Kunigas turi žiūrėti į žmones aukščiau jų politinių įsitikinimų, nes, kaip sakė šv. Augustinas, ne visi barjerai siekia dangų. Yra barjerų, kurie lieka šioje žemėje.“

T. Stanislovas steigiamajame „Darbo partijos“ suvažiavime 2003 m.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Prieškariu dėl dvasininkų įsitraukimo į politiką problemų taip pat būta. Šią tendenciją smarkiai kritikavo palaimintasis Jurgis Matulaitis, kritiškai vertinęs krikdemų valdžią, kuriai priklausė tokie politikai kunigai kaip Mykolas Krupavičius, Justinas Staugaitis, Vladas Jurgutis, Vladas Mironas. „Kunigas, atsiduriantis politinėje situacijoje, turi priimti sprendimus, kurie gali kirstis su jo pašaukimu. Netgi Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris nebuvo aktyvus politikas, sulaukdavo priekaištų dėl to, kad rėmė tautininkus iki susipykimo su Antanu Smetona. Pastarieji švelniai spaudė Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, drausdami kai kurias katalikiškas organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkus, nuolat vyko kovos dėl VDU Teologijos fakulteto, tvyrojo abipusis nepasitikėjimas.

Katalikai tarpukariu, priešingai paplitusiai nuomonei, negalėjo džiaugtis tokia laisve kaip šiandien. Vatikano atstovai ne kartą yra pažymėję, kad Bažnyčios statusas dabartinėje Lietuvoje yra nepalyginamai geresnis nei prieškario Lietuvoje“, – kalba V. Ališauskas.

Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

„Kurdami krikščioniškąją bendruomenę, kunigai niekuomet neturi tapti kokios nors žmogiškos ideologijos arba partijos tarnais, bet kaip Evangelijos šaukliai ir Bažnyčios ganytojai tepašvenčia savo veiklą dvasiniam Kristaus kūno augimui“, – rašoma Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo PRESBYTERORUM ORDINIS.

Pasak V. Ališausko, Vatikano II Susirinkimas nieko revoliucingo dvasininkų santykyje su civiline valdžia neįnešė. Jis pažymi, kad krikščionybė nuo pat pradžių formulavo pasaulietinės ir religinės plotmės autonomiją, t. y. teisėtą savarankiškumą viena kitos atžvilgiu: „Teoriškai šis atskirumo principas visada egzistavo, net kai Bažnyčia pasiduodavo pagundai per aktyviai dalyvauti politikoje ar dar dažniau – kai pasaulietiniai lyderiai užsimanydavo valdyti Bažnyčią, paversdami ją valstybės ar kokios politinės grupės instrumentu. Krikščionybės istorijoje pilna pasakojimų apie tai, kaip politinės galios bando pajungti Bažnyčią savo tikslams.“

„Nesvarbu, kokios politinė jėgos nori pasinaudoti dvasininkais – kairiosios ar dešiniosios. Kunigai neturi būti jaukas pritraukti tikinčių žmonių balsus. Tai absoliučiai nesuderinama su dvasininko pašaukimu, – teigia buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto. – Manau, daugeliu atveju tai, kad kunigai metasi į aktyviąją politiką, liudija jų nusivylimą kunigyste ar nuovargį. Bažnyčia visada ragino ir Vatikano II Susirinkimas tik patvirtino, kad pirmiausia Bažnyčios teises turi ginti pasauliečiai, o dvasininkai – formuoti jų sąžines, parodyti, kaip plačiame politiniame lauke nuo dešinės iki kairės gali būti diegiami krikščioniški principai.“

Kun. Mykolas Krupavičius (1885-1970). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Pašnekovas stebisi kritika, ypač siejant su dešiniųjų politinių jėgų palaikymu, ganytojams, prieš 2016 m. rinkimus į Seimą paskelbusiems laišką.

Jame rašyta: „Tam, kad krašte būtų vadovaujamasi teise bei klestėtų ekonomika, būtina moralinė kultūra. Tik ten, kur dauguma gerbia ir vertina kitą žmogų, klesti santarvė ir solidarumas, kurių šiandienėje Lietuvoje kartais pritrūksta. Besąlygiška pagarba žmogui yra pamatinis demokratijos principas. Turi būti ginamas ir saugomas kiekvienas žmogus nuo savo prasidėjimo iki mirties, žmogus su negalia ar kenčiantis nepagydomą ligą. Artimo meilė prasideda šeimoje, grindžiamoje santuoka – vyro ir moters vieno kitam savęs dovanojimu. Valstybei svarbu padėti žmonėms, kurie savo atsakomybę paliudijo įsipareigodami vienas kitam ir savo vaikams. Tik jei kandidatas į Seimą gerbia ir aktyviai palaiko šias vertybes, jis suvokia pamatinę moralinės kultūros svarbą laisvai visuomenei. Lietuvai reikia žmonių, kurie nepuola į pesimizmą ir nemano, kad ateitį lemia vien praeities nepasisekimai. Lietuvai reikia žmonių, galinčių tęsti laisvės kovotojų darbą – valstybės, kurioje visiems gera gyventi, kūrimą. Kandidatų sąrašuose ieškokime būtent tokių žmonių, o radę – balsuokime už juos, kad, išrinkti į Seimą, mums atstovautų.“

„Kažkodėl tai laikoma politikavimu, nors, mano supratimu, tokio Bažnyčios „politikavimo“ Lietuvoje trūksta. Gebėjimo pabrėžti, kas yra katalikiškasis socialinis mokymas: kaip Bažnyčia supranta visuomenės raidą, kokių idealų gali pasiūlyti, nesusiaurindama jų vien iki seksualinės moralės klausimų. Šiandien Bažnyčia Lietuvoje stokoja pajėgumo skelbti, kaip orientuotis į sveiką, solidarią visuomenę. – kalba prof. V. Ališauskas. – Dažnai pamirštame, kad krikščionys demokratai susiformavo ne tam, kad kovotų su civilinėmis vienalytėmis partnerystėmis. Jie sukūrė šiuolaikinę Europą, paremtą solidarumo, teisingumo, subsidiarumo principais. Tai nėra kairė ar dešinė. Šiandien krikščionims demokratams sunku parodyti savo išskirtinumą, nes faktiškai visos Europos partijos, išskyrus radikalias, priėmė tai, kas anuomet apibrėžė jų identitetą. Tačiau iš tiesų šių principų įtraukimas į kasdienių politinių vertybių sąrašą – laimėjimas.“

Lietuvos vyskupai per iškilmingas šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Diskusijose apie naują vaikų teisių apsaugos tvarką kai kuriems katalikams pristigo aiškesnės ganytojų pozicijos, nors pastarieji praėjusių metų lapkričio pabaigoje išplatino laišką „Kad vaikai ir šeimos būtų saugios“. Ar derėtų turėti lūkesčių dėl konkretesnės vyskupų pozicijos? V. Ališauskas atsako: „Bažnyčios socialinis mokymas nesiūlo apibrėžtų politinių sprendimų. Turėdami orientyrus, patys turime spręsti konkrečiose situacijose. Vyskupai neturi parašyti teisingo šeimos apsaugos įstatymo, o pabrėžti, kad žmogaus, taigi – ir vaiko, orumas visuomet pirmoje vietoje. Dokumentų apie šeimą Bažnyčia yra išleidusi daugiau nei pakankamai. Juk neprašysime vyskupų, kad pasisakytų apie mokyklų finansavimo sistemą arba tinkamesnę kelio Vilnius–Kaunas rekonstrukciją.“

Iš kitos pusės – vis atsiranda besipiktinančių, kad Katalikų Bažnyčia apskritai komentuoja viešuosius reikalus, pavyzdžiui, pastarąjį Konstitucinio Teismo nutarimą dėl kitoje valstybėje sudarytų tos pačios lyties santuokų pripažinimo. Dažniausiai klaidingai įsivaizduojama, kad „Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės“. Tačiau dar 1998 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybė ir Bažnyčia yra atskiros, t. y. autonomiškos, savarankiškos, o ne atskirtos. Jos nesikiša viena į kitos sritį, tačiau, kaip pažymi V. Ališauskas, Bažnyčią turi pareigą, ypač kritinėse situacijose, pasisakyti žmogaus orumo klausimais. „Ji nereikalauja nuversti valdžios, o primena principus, kuriuos skelbė 2 tūkst. metų, kuriuos apgynė kankinių kraujas ir šventųjų pasiaukojimas“, – teigia pašnekovas.  

Kunigai Kaune popiežiaus Pranciškaus aukojamų šv. Mišių metu. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Laima Penek  nuotrauka

Visgi filosofas pažymi, kad čia esama ir problemos – Bažnyčia ne visada moka megzti dialogą su žmonėmis, kurie mąsto kitaip ar paprasčiausiai nesupranta jos principų ir veikimo būdo. Galiausiai Bažnyčią visada lydi pagunda pasinaudoti pasaulietiniais įrankiais, pradėti tiesiogiai „stumti“ konkrečius įstatymus. Tokiais atvejais, anot V. Ališausko, dvasininkijos neekspertinis dalyvavimas gali sukelti rimtų problemų.

Tuo metu ekspertinis dalyvavimas – pavyzdžiui, kai politikai tariasi su teologijos ar bioetikos žinovais dėl gyvybės srities įstatymų – yra visiškai normali praktika ne tik Lietuvoje. Net laicistai politikai, kaip pabrėžia buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto, dažnai įsiklauso į Bažnyčios nuomonę, nes ji atstovauja daugybei žmonių.

Be to, kaip sakė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas garsiojoje kalboje Bernardinų kolegijoje, keldama klausimus apie žmogų ir gyvenimo prasmę, Bažnyčia kalba apie tai, kas vertinga ne tik katalikams. „Dvasininkija, mano nuomone, neturėtų peržengti ekspertinės bei visuomenės nuomonės formuotojos pozicijos“, – pokalbį užbaigia V. Ališauskas.