Kadras iš rež. Cédrico Kahno filmo „Malda“ („La prière“, Prancūzija, 2018 m.).

Šiųmečio prancūziško kino festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinėje programoje – daug filmų, kurie kalba apie įvairias priklausomybes. Kino kritikai ir XFM radijo laidos „Kitas kadras“ autoriai Dalius Joneikis ir Ramūnas Aušrotas bando analizuoti šią festivalio tendenciją.

Rūgščios vynuogės

Daugelis pagrindinės šių metų festivalio programos filmų pasakoja apie priklausomybes: nuo alkoholio, narkotikų, netgi nevaldomo seksualinio apetito ir pan. R. Aušrotas sako, kad čia galima įžvelgti sąsają su retrospektyvine festivalio dalimi, o tiksliau – su Romy Schneider atminimui skirta programa, kurioje užfiksuota XX a. 8 dešimtmečio Prancūzijos socialinė tikrovė, kvėpavusi „laisvės“ dvasia.

„Neteisingai suvokta laisvė, kaip licencija daryti ką nori, o ne kaip erdvė laisvai apsispręsti už gėrį, ir pagimdė kartą, kurios vaikai ragauja neteisingai suprastos laisvės padarinius. Šiais metais rodomuose prancūzų filmuose matome ne vieną herojų, kuris elgiasi neteisingai, klumpa, klysta – lygiai taip pat, kaip ir jų tėvai. Tačiau gražu yra tai, kad jie bando keltis ir eiti iš naujo“, – svarsto jis.

D. Joneikis iškart primena patarlę: „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams dantys atšipo“ (Jer 31:29), kuri šiems filmams itin tinka. Jis mano, kad priklausomybių tema aktuali ir skaudi ne tik prancūzams, bet ir lietuviams, ir kitiems. Tačiau pažymi, kad vizualizuojant jas atsiranda nauja tendencija: „Ankstesni filmai (nebūtinai prancūzų – red. past.) detaliai parodydavo mechanizmą, kaip atsiranda, susiformuoja priklausomybė, tačiau taip ir neparodydavo išeities iš jos. Tipišku tokią koncepciją iliustruojančiu filmu galima laikyti Darreno Aranofsky’io juostą „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000). Tačiau festivalyje rodyti filmai yra kiek kitokie, juose galima matyti naują pradžią ir viltį, kad įmanoma įveikti priklausomybės vergystę, išsivaduoti iš jos.“

XFM radijo laidos „Kitas kadras“ autoriai Dalius Joneikis ir Ramūnas Aušrotas. XFM radijo nuotrauka
Kadras iš rež. Marie Garel-Weiss filmo „Daugiau jokių vakarėlių“ („La fête est finie“, Prancūzija, 2017 m.).

Priklausomybė ir tikėjimas

Kino kritikai pasirinko aptarti du filmus: „Daugiau jokių vakarėlių“ (La fête est finie, rež. Marie Garel-Weiss, 2017) ir „Malda“ (La prière, rež. Cédricas Kahnas, 2018). Siūlome jų pokalbį.

Ramūnas Aušrotas: „Malda“ bando susieti du priešingus polius: priklausomybę ir tikėjimą. Skaičiau interviu su jo režisieriumi Berlyno kino festivalyje. Jis sakė, kad šis amžius yra priklausomybių ir atsigręžimo į tikėjimą amžius. O jį patį specifiškai domino ši sąsaja tarp priklausomybės ir tikėjimo, nes ir tikėjimą tam tikra prasme galime apibūdinti kaip savotišką priklausomybę nuo Dievo, tik kitokią.

Pajuokaujant galima sakyti, kad C. Kahnui yra žinoma nevykusi Karlo Marxso ištarmė apie religiją, kaip opiumą liaudžiai, tačiau jei jau ieškosime sąsajų tarp priklausomybių ir tikėjimo, reikėtų pasakyti, kad naujai pradžiai reikalingas pagrindas, o priklausomybe sergantis žmogus vienas pats jos nesukurs. Čia tikėjimas tampa pravartus, nes, krikščionišku supratimu, priklausomybė nuo Dievo išlaisvina nuo visų kitų priklausomybių, tačiau pati žmogaus nepavergia.

Dalius Joneikis: Kita vertus, meno paskirtis – kalbėti apie svarbius gyvenimo dalykus, bet menas turi žmogų pakylėti, nepalikti duobėje, suteikti išeitį, parodyti tolesnį kelią. „Daugiau jokių vakarėlių“, – kalba būtent taip. Dvi jaunos merginos – devyniolikmetė ir 26-erių – patenka į valstybinį priklausomybės ligų centrą, kuris yra gamtoje, toliau nuo miesto.

Kadangi jos bandomos gydyti ne savo valia, o į gydymo programą žiūri skeptiškai, su ironija, tad greitai pažeidžia griežtas įstaigos taisykles ir yra iš jo išmetamos. Toliau jos turi kapanotis pačios. Iš patirties galiu pasakyti, kad tokiose įstaigose esančios labai griežtos taisyklės yra viena sveikimo dedamųjų, jos reikalingos, kad žmogus išmoktų laikytis tam tikros gyvenimo tvarkos, būtinos einant sveikimo keliu.

R. Aušrotas: Nors „Maldoje“ rodoma ne valstybinė įstaiga, bet religinė bendruomenė, taip pat padedanti žmonėms įveikti savo priklausomybes ir grįžti į gyvenimą, bet taisyklės čia – irgi labai griežtos. Kitaip, matyt, ir neišeitų, nes priklausomybę turintis žmogus negali būti paliktas nė minutės be priežiūros. Filme yra tokia scena: bendruomenės nariai padeda aplinkiniams ūkininkams nuimti derlių. Kaip užmokestį jiems ūkininkas duoda daržovių. Bekraunant jas į autofurgoną vienas iš vaikinų pastebi nerūpestingai padėtas cigaretes. Jis paliekamas vienas tik akimirką, bet ir to pakanka, kad cigaretės atsirastų jo kišenėje.

Todėl filme rodoma, kad kiekvienam į šią bendruomenę atvykusiam jaunuoliui būna paskiriamas globėjas, savotiškas angelas sargas – žmogus, kuris jau nuėjęs duobėtą priklausomybių įveikimo kelią žino, kaip padėti naujokui. Lygiai taip pat kaip ir filme „Daugiau jokių vakarėlių“, taip ir „Maldoje“ veiksmas vyksta atokiau nuo miesto.

Bendruomenė yra įsikūrusi gamtoje, savotiškoje dykumoje, kurioje vyksta žmogaus kova su jį kamuojančiais vidiniais demonais. Pagal Bibliją, dykuma yra vieta, kur susitinki pats su savimi, pamatai, koks tu esi, taip pat tai vieta, kurioje esi išbandomas, kur tave puola įvairūs demonai. Pagal Evangeliją, tik perėjęs dykumą gali išeiti į pasaulį ir jame išbūti, o šio filmo kontekste – tik išgyvenęs dykumą tu turi jėgų naujai pradžiai. Tai patvirtina ir dykumos tėvų, pirmųjų vienuolių atsiskyrėlių, užrašyta patirtis.

Filmo „Malda“ anonsas:

D. Joneikis: Filme „Daugiau jokių vakarėlių“ apskritai nėra atviros krikščioniškos linijos, čia Dievas nė karto net nepaminėtas. Tačiau režisierė parodo labai artimus merginų santykius ir taip tarsi sako, kad vienam labai sunku kovoti, ypač su priklausomybėmis. Tačiau dviese tuos demonus nugalėti daug lengviau. Dažniausiai žmogui atrodo, kad susitvarkys pats, todėl jis pagalbos nepriima. Nors priklausomybė yra ne kas kita kaip santykio su kitu stoka, kuri kompensuojama tokia forma.

R. Aušrotas: Man atrodo, „aš pats galiu“ tiesiog yra tokia puikybės forma. Nes krikščionybė nėra individualistinė religija, tai – nuolankumo religija. Žmogus turi pripažinti, kad pats, be Dievo pagalbos, negali nieko padaryti. Tai nėra, kaip anglai sako self-building (liet. „savęs kūrimas“).

Rytų religijose yra visiškai kitaip – tu čia pats dirbi su savimi ir pats laisviniesi, kol pagaliau pasieki nirvaną. O krikščionybė sako kitaip. Be to, ji taip pat teigia, kad žmogus nėra sukurtas keliauti vienas, todėl, kalbant apie priklausomybes, pats geriausias vaistas yra likimo brolių bendruomenė ir bendrystė su Dievu, kuris vienintelis gali atkurti sugadintą žmogaus ryšį su savimi ir pasauliu.

Patys gražiausi filmo „Malda“ momentai ir yra susiję su bendruomenine pagalba. Pavyzdžiui, kai pagrindinis filmo veikėjas Tomas (Anthony Bajonas, prizas už geriausią vyro vaidmenį Berlyno kino festivalyje) atvyksta į bendruomenę, kurį laiką (6 mėnesius!) jį kamuoja narkotinės abstinencijos sukelti priepuoliai. Jo angelas sargas, radęs jį nukritusį vonioje, apkabina jį ir laiko, kol priepuolis nurims, kad jis nesusižeistų.

Kitoje vietoje, jam pabėgus nuošaliau, kad surūkytų cigaretę, likimo broliai tarsi pagal komandą puola jo ieškoti šaukdami vardu. Ir tai ne nepasitikėjimas, o pagalba, suprantant, kad pradinėje gijimo stadijoje, kai kūnas dar jaučia kvaišalo trauką, pats žmogus nėra pajėgus pagundai atsispirti. Galiausiai sveikimo procese yra svarbu ir atkurti ryšius, dėl to filme skiriama laiko iliustruoti bendruomenės tarpusavio santykiams ir ryšiui su Dievu, kuris išgyvenamas per bendrą maldą ir giesmę.

Filme pastebėjau vieną dalyką, atėjusį iš vienuolinės tradicijos ir naudojamą sveikimo kelyje. Pagal vienuolinę regulą, būna laikas, kai gali pasakyti broliui viešą pastabą, tai darydamas su nuolankumu ir meile, prieš tai gerai apsvarstęs širdyje, žinoma, turėdamas intenciją padėti broliui. „Maldoje“ matome, kaip susėdus valgyti suteikiama galimybė likimo broliams pasakyti, kaip sekasi eiti išgijimo keliu ar kitam duoti padedančią pastabą. Tomui bendruomenės senbuvis sako, kad tikroji problema, kurią reikia įveikti, yra ne kūnas, norintis narkotikų, bet mentalitetas. Kūną galima įveikti, bet padaryti, kad širdis netrokštų jų, yra kur kas sunkiau.

D. Joneikis: Būtent. Sveikstančiam ar einančiam išgijimo keliu žmogui sunkiausia pripažinti, kad jis turi šią problemą. Čia labai svarbu išgirsti savo artimą. Beje, žmogus, kuris įsteigė pirmąjį priklausomybių centrą, lankėsi pas Carlą Gustavą Jungą. Po kažkiek laiko C. G. Jungas jam pasakė: „Žinai, negaliu to padaryti, esu bejėgis prieš tavo ligą. Tave gali išgelbėti tik stiprus dvasinis potyris.“

R. Aušrotas: Būtent todėl režisierius C. Kahnas į „Maldą“ įtraukia vieną sceną. Rodoma, kad praėjo maždaug 18 mėnesių, kai filmo veikėjas Tomas yra bendruomenėje. Į bendruomenės renginį atvažiuoja sesuo įkūrėja, broliai ir seserys liudija apie savo sveikimo kelią. Pakviečia paliudyti ir mūsų herojų. Jis pradeda kalbėti ir supranta, kad dar negali kalbėti, nes priklausomybės įveikimo kelyje lemiamas žingsnis dar nežengtas.

O kiek vėliau seka tokia scena. Bendruomenė su kunigu išsiruošia į žygį į kalnus. Jie užkopia į viršukalnę, ten apsistoja, o kitą dieną ketina grįžti atgal. Bet pakyla rūkas, grįžtant atgal Tomas atsilieka nuo grupės ir pasiklysta. Galiausiai paslysta ir dėl to arba pasitempia koją, arba ją susilaužo (tai taip ir nepaaiškėja), nebegali eiti. Tokioje situacijoje Tomas pradeda karštai melstis (iš čia, matyt, ir filmo pavadinimas). Nuvargęs užmiega, o kitą dieną pabudęs pamato, kad koja yra sveika. Ši išklausytos maldos patirtis visiškai pakeičia jo gyvenimą, ir jis jaučia galįs išeiti į pasaulį.

Filmo „Daugiau jokių vakarėlių“ anonsas:

D. Joneikis: Kaip minėjau, „Daugiau jokių vakarėlių“ tiesiogiai nekalba apie krikščioniškus dalykus, bet jame labai stipriai perteikiamas santykio atkūrimas. Kai merginų gyvenimas grįžta į senas vėžes, viena iš jų nusiperka piliulę. Ji tuo momentu žiūri į ją, ir kažkas joje įvyksta: „Ką? Ir vėl???“ Tai stebuklingas Dievo veikimas, jis kalba per kitą žmogų, per kitų veikimą įvyksta stebuklas. Nes šiuolaikinis žmogus yra nepasiruošęs tiesiogiai priimti Dievo žodžio.

Bet man labai džiugu, kad prancūzų kinas randa būdą kalbėti apie Dievą kitaip, netiesiogiai. Galiausiai filmo herojė nueina į Anoniminių narkomanų susirinkimą. Ir galima suprasti, kad būtent taip, per čia sutiktus likimo brolius ir seseris, Dievas anksčiau ar vėliau prisilies ir prie jos.

R. Aušrotas: Manau, šia gražia mintimi ir pabaikime. Dievas kalba per kitus mūsų brolius ir seseris, būkime jautrūs, išgirskime tai, ką Dievas nori mums per juos pasakyti. Galbūt tokiu būdu Jis nori ištiesti pagalbos ranką, tad drąsiai paimkime ją.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Ramūnas Aušrotas, Ilona Petrovė.