Režisierius Raimundas Banionis. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

LRT KLASIKOS laida „Laikas pasikalbėti“, LRT.lt

„Geriau papasakoti nelabai gražią tiesą, nei meluoti, kad kažkas yra šventasis. Tie patys žmonės vienaip buvo vertinami anksčiau, kitaip vertinami šiandien, o kaip bus ateityje – dar nežinia“, – LRT KLASIKOS laidai „Laikas pasikalbėti“ sako režisierius RAIMUNDAS BANIONIS, pristatantis istorinę dramą „Purpurinis rūkas“.

Gretos Sakaraitienės / BFL nuotrauka

1992 m. pastatėte pastarąjį vaidybinį pilnametražį filmą „Džiazas“. Nuo tada iki „Purpurinio rūko“ premjeros prabėgo 25 metai. Kodėl režisavęs kultinius filmus „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, „Mano mažytė žmona“, „Šešiolikmečiai“ ir kt. tiek laiko tylėjote? 

Neturėjau finansavimo. Filmo vienas nesukursi. Žinoma, galbūt iš dalies ir kaltas – nors idėjų tūrėjau, galbūt nepakankamai aktyviai jas siūliau. Pavyzdžiui, norėjau sukurti dokumentinį filmą apie tris pašėlusius senelius, savo rankomis konstravusius istorinius lėktuvus, o vėliau jais skraidančius. Aišku, jie neturėjo licencijų, tad negalėjo pakilti į tam tikrą aukštį, turėjo ir kitų apribojimų. Tačiau finansavimo negavau, nes man buvo atsakyta, kad režisierius nėra užsidegęs šia idėja. Nežinau, kaip turėjau parodyti, kad noriu.

Šiemet galbūt man padėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Nors filmas nėra tiesiogiai susijęs su šiuo įvykiu, tačiau jis tikrai yra mūsų valstybės istorijos dalis. Manau, ši proga yra puiki galimybė pastatyti daugiau filmų apie mūsų šaliai svarbius įvykius ar asmenybes.

„Purpurinis rūkas“ pastatytas pagal žydų rašytojo Felikso Rozinerio, gyvenusio Rusijoje, Izraelyje, o galiausiai JAV, apsakymą. Kaip nutiko, kad jis rašo apie lietuvių partizanus?

Ir man pačiam tai buvo paslaptis. Skaitydamas apsakymą aš buvau tikras, kad autorius gyveno Lietuvoje. Atrodo, kad nepažįstant šalies neįmanoma parašyti tokio kūrinio. Vėliau bendraudami su F. Rozinerio sūnumi išsiaiškinome, kad autorius čia negyveno, bet su savo tėvais kažkada važiuodavo į Ignalinos rajoną poilsiauti. Vadinasi, kažkoks ryšys su Lietuva buvo, tačiau nežinoma, ar jis lankėsi knygoje aprašytame Šiaulių krašte. Tačiau jam tikrai pavyko papasakoti apie kiekvienam svarbius dalykus.

Tikiuosi, kad ir mes filme ne tik papasakojome vieno žmogelio trumpą istoriją, nutikusią kažkuriame kaimelyje, bet ir prabilome apie bendražmogiškus dalykus – nors iš pažiūros visi esame labai skirtingi, visi mes esame žmonės, valdomi tam tikrų jausmų, aistrų, norų ar patiriantys tam tikrus išgyvenimus.

F. Rozinerio apsakymą „Purpuriniai dūmai“ filmo scenarijumi pavertė Renata Šerelytė, bet veikiausiai žinote, kad 2003 m. scenarijų pagal tą patį apsakymą yra parašęs Marius Ivaškevičius.

Šį kūrinį man parodė Vytautas V. Landsbergis. Kai pirmą kartą sužinojau apie apsakymą ir pateikiau paraišką finansavimui, joks scenarijus nebuvo parašytas. Po to sužinojau, kad V. V. Landsbergis sutarė su M. Ivaškevičiumi, kad šis parašys scenarijų. Marius tikrai parašė neblogą scenarijų, tačiau man jis pasirodė kiek labiau atitrūkęs nuo apsakymo ir turėjo daugiau veiksmo filmo elementų. Man scenarijus patiko, tačiau mane labiau traukė drama.

Be to, apsakymą buvau skaitęs anksčiau nei scenarijų, tad jau turėjau tam tikrą įsivaizdavimą, kokį norėčiau sukurti filmą. Galima sakyti, kad nesutapo mano ir M. Ivaškevičiaus žanriniai požiūriai.

Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).
Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

RAIMUNDAS BANIONIS: Dabar man svarbūs dalykai. Jei pamatęs „Purpurinį rūką“ nors vienas žydas ar nors vienas lietuvis pakeis savo agresyvią nuomonę, aš galėsiu pasakyti, kad viską padariau gerai. Jei nors vienas susimąstys ir supras, kad visi mes buvome žmonės.

Šiauliečių tarmė filme – kieno tai idėja?

Mano, tačiau žiūrovai girdi ne šiauliečių, o pakruojiečių tarmę. Šiauliečių kalba dėl įvairių aplinkybių tarsi tapo komikų kalba, todėl pasirinkome pakruojiečių tarmę. Tikrai negalėjome įsivaizduoti, kad kaime žmonės kalbėtų bendrine, taisyklinga kalba.

Daugelis veikiausiai jus prisimena kaip ganėtinai nonkonformistinį režisierių. Jūsų filmai darė labai didelę įtaką jauniems žmonės, paaugliams. Dabar leidžiatės į pokario temą. Kodėl jums aktualus tas laikotarpis?

Anuomet man rūpėjo pastatyti filmą, o kas po to – ne taip svarbu. Juk filmus kūrėme ne dėl apdovanojimų, ne tam, kad taptume didvyriais. Labai norėjosi papasakoti tai, ką nori papasakoti. Ne viską tais laikais dariau dėl protesto, dariau tiesiog man buvo įdomu. Mano filmai gimė todėl, kad man tai rūpėjo, man tai buvo įdomu, aš tai žinojau ir norėjau tai papasakoti. Dabar apie tą laikotarpį kurti drąsos nebereikia.

Dabar man svarbūs dalykai. Jei pamatęs „Purpurinį rūką“ nors vienas žydas ar nors vienas lietuvis pakeis savo agresyvią nuomonę, aš galėsiu pasakyti, kad viską padariau gerai. Jei nors vienas susimąstys ir supras, kad visi mes buvome žmonės.

Gyvename laisvi ir žiūrėdami į praeitį esame linkę pasmerkti žmogų, kuris galbūt suklydo ar pasielgė kažkaip ne pagal šiandieninius standartus, tačiau veikiausiai retas pagalvojame, kaip mes elgtumėmės patys, atsidūrę situacijose, kai reikėtų rinktis tarp gyvybės ir mirties.

Pamenu laikus, kai mums buvo teigiama, kad miškiniai buvo banditai. Šiandien teigiama, kad tai buvo šventieji. Kalbame apie tuos pačius žmones, tik vienaip jie buvo vertinami anksčiau, kitaip vertinami šiandien, o kaip bus ateityje – nežinia. Reikėtų pakantumo. Menas analizuoja mūsų aistras, rodo, bando pažinti ir suprasti, kodėl jos yra.

Iš tiesų partizanai šiandien vaizduojami teigiamai, idealizuojami ir yra virtę savotiškais stabais. Jūsų personažas Vladas – gyvas personažas, ir jis nėra absoliučiai teigiamas. Nebijote, kad bus suabejota tam tikromis idėjomis?

Esu beveik tikras, kad bus. Tai labai plati tema. Gyvenimas daug paprastesnis, kai viskas spalvinama juodai ar baltai. Kalbant apie stabus, galiu pasakyti, kad yra žmonių, prisižiūrėjusių tarybinio kino, kur buvo daugybė stabų, tačiau žmonių tai nepaveikė.

Klišės neįtikina ir šių dienų žiūrovo.

Taigi kas yra tikrasis patriotas? Ar tas, kuris parodys tiesą apie mus, nors ir nelabai gražią, ar tas, kuris pradės meluoti, kad mes šventieji? Problema ne ta, kad žmogus užima tam tikrą poziciją, bėda yra tada, kai jis melagingai užima tam tikrą poziciją ir taip bando išsikovoti sau geresnę vietą po saule.

Filme yra vieta, kai partizanų būrio vadas atsiklaupia prieš jo vaiką ir mylimąją išgelbėjusį žydą. Taip buvo ir apsakyme?

Taip, buvo. Nejaugi tikrai svarbu, ar lietuvis atsiklaupė prieš žydą, ar vis dėlto svarbiau, ar atsiklaupė žmogus prieš žmogų? Man ta tautybė yra labai efemeriškas dalykas. Mane domina tai, kad žmogus atsiklaupė prieš artimuosius išgelbėjusį žmogų. Mes turime stengtis gyventi žmogiškai, pagal žmonių įstatymus.

Parengė Eimantė Juršėnaitė.

Istorinės dramos „Purpurinis rūkas“ premjera – vasario 8 d. R. Banionis pasakoja, kad šios istorijos finalas – galbūt kiek ne žydiškas, tačiau dėl jo ir statytas filmas. Jis taip pat pasakoja apie vaidinusius aktorius, vietas, kuriose buvo filmuojama bei atskleidžia daugiau įdomių detalių apie juostos kūrimo užkulisius. Visas režisieriaus pokalbis su Jolanta Kryževičiene – laidos „Laikas pasikalbėti“ įraše.

lrt