Łukaszas Mikielewiczius su medicinos savanorių grupe. Asmeninio albumo nuotrauka

Sausio 21–27 dienomis Panamoje vyko Pasaulio jaunimo dienos. Šiose jaunimo dienose svarbų, bet dažnai nematomą vaidmenį suvaidino kvalifikuotos pirmosios medicininės pagalbos savanoriai iš Lenkijos, kasdien budėję renginių metu ir rūpinęsi jaunimo dienų dalyviais, jei šiems prireikdavo pagalbos. Kartu su jais dalyvavo ir Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos narys, Vilniaus universiteto studentas ŁUKASZAS MIKELIEWICZIUS. Pokalbis su juo apie patirtis, sunkumus, Panamą, išgelbėtus žmones ir kuo nustebino Pasaulio jaunimo dienos.

Yra tokia vaikiška knygelė pavadinimu „Panama labai graži“. Ar iš tikrųjų? Kokia ta Panama iš tiesų?

Kelionėje daugiausia mačiau Panamos sostinę, kurios pavadinimas irgi yra Panama. Didžiulis miestas, kur anot guglo, formaliai gyvena 800 tūkstančių žmonių, bet sakoma, kad iš tikrųjų gyvena apie 2,5 milijono – didmiestis, bet toks netvarkingas trečiojo pasaulio didmiestis, kur mašinos važiuoja bet kaip, juostos yra tik simbolinės, žmonės gatvėse kartais garsiai šūkauja, bet šiaip yra gan malonūs, kur gali eiti gražia gatve, bet, kaip mums sakė policininkai, pasukus į kairę ar dešinę, tave gali nušauti. Labai didelių kontrastų miestas.

Tie, kurie gyvena Vilniuje, žino, kad čia yra daug kultūrų, bet išoriškai mes visi atrodome labai panašūs: rusas, lenkas ar lietuvis labai fiziologiškai nesiskiria. Panamoje irgi labai daug kultūrų, tik ten yra daug genčių žmonių ir visi atrodo skirtingai – kai kurie siauresnių akių, kiti – rausvesnės ar tamsesnės odos, yra juodaodžių, yra ispanų kilmės baltųjų, yra metisų – labai spalvinga visuomenė.

Lietuvos harcerė Justina prie atlanto vandenyno. Łukaszo Mikielewicziaus nuotrauka

Gamtos mačiau jau pasibaigus Jaunimo dienoms, buvau Bocas del Torro salose, Karibų jūroje. Ten viskas yra kaip Karibų jūrą vaizduojančiuose paveiksliukuose – mėlyna jūra, palmės, smėlis, tinginiai ant medžių – tikras rojaus kampelis.

Ar Jaunimo dienos Krokuvoje buvo panašios į tai, kas buvo Panamoje?

Atmosfera – labai panaši. Atvažiuoja labai daug jaunų žmonių, visi labai draugiški, labai daug vėliavų, labai daug dainų, ir praktiškai tuo metu miestas nemiega. Ir Krokuvoje, ir Panamoje aš buvau organizavimo „virtuvėje“, mačiau, kaip viskas vyksta iš vidaus, bent jau apsaugos ir patarnavimo srity. Krokuvoje viskas buvo daug konkrečiau, viskas buvo sutvarkyta, suplanuota, o čia kai kurie dalykai buvo sprendžiami rytą, prieš iškilmes.

Europoje sakoma, kad ispanai aptingę, ten viską visada galima nukelti į rytojų, o iš tiesų – ne, ispanai yra gana organizuoti. Panama yra visiškai atsipalaidavusi šalis. Pavyzdžiui, rytoj laukia didelės iškilmės, mūsų vadovai iš pasitarimo grįžta antrą nakties ir sako: „Ką darysime, žinosime tik rytoj.“

Kokia tai savanorystė ir kaip tu sugalvojai važiuoti į Panamą?

Viskas prasidėjo nuo panašios savanorystės per Jaunimo dienas Krokuvoje. Ten važiavome, nes mus pakvietė Adamas Niemkiewiczius, Lenkijos skautų organizacijos Harcerskie Ochotnicze Pogotowie Ratunkowe (liet. – „Savanoriška skautų greitoji pagalba“) vadovas. Jie aptarnauja didelius renginius, yra gerai tam pasirengę.

Mus, Lietuvos lenkų skautų harcerių sąjungą, pakvietė Krokuvoje padėti atlikti pirmosios pagalbos, medicinos savanorių darbą. Mus ten labai rimtai apmokė – buvo septynios dienos mokymų: kaip gaivinti, ką daryti vienu ar kitu atveju ir t. t. Išmokome padėti net ir labai sužalotam žmogui, kol atvyks greitoji pagalba. O kai baigėsi Jaunimo dienos Krokuvoje, pamaniau – gal pavyktų nuvažiuoti į Panamą.

Iki praeitų metų lapkričio dar buvo neaišku. Mes turėjome į Panamą važiuoti sausį, o dar lapkritį žinojome tik tiek, kad „galbūt“. Nežinojau, ar važiuosiu, bet žinojau: jei tik būtų galimybė, šokčiau ir važiuočiau, net jei reikėtų mesti darbą ar stabdyti studijas. Galiausiai paaiškėjo, kad vis dėlto važiuojame.

Kokios buvo tavo pareigos, ką jūsų komandai reikėjo daryti?

Aš buvau ten 27 dienas – nuo sausio 10-osios, o Jaunimo dienos truko savaitę – sausio 21–27 dienomis. Taigi, prieš Jaunimo dienas mums reikėjo joms pasiruošti. Labai didelė pasiruošimo dalis buvo rutina kaip kariuomenėje – keliamės, treniruojamės, valgome, treniruojamės, šiek tiek laisvo laiko, miegame.

Kasdieniai mokymai ir treniruotės. Łukaszo Mikielewicziaus nuotrauka

Per Jaunimo dienas mes dirbome pagal savo sugalvotą struktūrą – viskas buvo sukurta ekspromtu, praktiškai patys sukūrėme savo sistemą, nes nebuvo jokios mums paruoštos schemos, kaip turėtume veikti. Jaunimo dienų renginių metu patruliavome po tris, žiūrėdami ar niekam nereikia medicininės pagalbos: vadovas ir du žmonės su juo. Kiekvienas patrulis vaikšto atskirai, turi savo vaistinėlę ir žiūri, ar nėra ko nors, kam reikėtų pagalbos. Dalyviai yra sektoriuose, kiekvienas sektorius turi medicinos savanorių koordinatorių, kuris vadovauja keliems patruliams. Sektoriaus vadovas turi radijo ryšį, visi buvome apmokyti juo naudotis, turėjome savo sugalvotus kodinius vardus, pavyzdžiui, aš ilgą laiką buvau 406. Jei kam nors reikia pagalbos, sako: „Patrulis 118, esame tokioje vietoje, yra tokia situacija, reikia daugiau žmonių pakelti neštuvus.“

Mano pareigybės keitėsi, ir man tai patiko. Pirmąją renginio dieną aš buvau patrulio vadovas, kitą dieną mane paskyrė sektoriaus vadovu tolimiausiame nuo scenos sektoriuje gal apie 2 km iki scenos, labai toli.

Tądien paaiškėjo, kad nereikia septynių patrulių tame sektoriuje, ir vadovas pasakė: „Łukaszai, reikia keturių patrulių į antrą sektorių (antrą pagal artumą nuo scenos, kur dalyvių daug daugiau).“ Kitą dieną antrame sektoriuje jau aš buvau pagrindinis sektoriaus vadovas, tai buvo didelis iššūkis, nes vadovavau 13 patrulių – 39 žmonėms. Kitos dienos, šeštadienis ir sekmadienis, buvo Metro parke, didžiuliame lauke, už miesto. Ten buvau artimiausiuose scenai sektoriuose, buvo įdomu, vadovavau aštuoniems patruliams. Turėjau daug rimtų pareigų, ir tai labai malonu, bet pagrindinėje gelbėjimo veikloje aš nedalyvavau, buvau tik koordinatorius.

Łukaszas Mikielewiczius su medicinos savanorio uniforma. Asmeninio albumo nuotrauka

Nematei, kaip žmonės gelbėjami, atnešami, jiems daromas dirbtinis kvėpavimas ir t. t.?

Aš sėdėjau prie Raudonojo Kryžiaus palapinės, ten atnešdavo žmonių, kuriems visai prastai. Dažniausiai jie būdavo perkaitę, kai kurie net drebėdavo. Dauguma atvejų buvo paprasti: saulės smūgiai, vandens trūkumas, odos nudegimai nuo saulės, nes saulė buvo labai agresyvi.

Bet mano sektoriuje buvo vienas ypatingas atvejis, apie kurį aš sužinojau tik pamainos pabaigoje, nes kiti savanoriai susitvarkė be mano įsikišimo. Viena dalyvė mergina nualpo, po kurio laiko savanoris pastebėjo, kad ji pradeda rečiau, rečiau ir galiausiai nustojo kvėpuoti. Procedūroje numeris 3 pasakyta paprastai: jeigu žmogus nekvėpuoja, o esi jam atidaręs kvėpavimo takus, pakėlęs galvą ir pakėlęs žandikaulį, reikia pradėti gaivinti. Nereikia papildomai tikrinti pulso: nekvėpuoja, galbūt kvėpavimo takai užsikimšę, vadinasi, tą užsikimšimą reikia bandyti išpūsti. Prieini, jei per 10 sekundžių nė karto neįkvepia – gaivini. Savanoris pradėjo gaivinti ir pakankamai greitai kvėpavimas grįžo. Paspaudė keletą kartų, merginą smarkiai įkvėpė ir pradėjo kvėpuoti. Neaišku, kas jai buvo, bet kvėpavimas tikrai buvo sustojęs.

Kas buvo sunkiausia toje kelionėje?

Sunkumų buvo, bet galbūt dėl to, kad reikėjo nusiteikti, jog mes atvažiavome čia labai sunkiai dirbti, o buvo daug atostogų nuotaikų.

Lietuvos lenkų harcerių komanda Panamoje. Łukaszo Mikielewicziaus nuotrauka

Sunkiausia galbūt buvo paruošti vietą. Mus apgyvendino vienoje mokykloje. Tokio purvyno nemačiau gyvenime. Manau, kad Lietuvoje nėra veikiančios mokyklos, kurioje būtų taip purvina kaip Panamos miesto centre. Mes ten viską valėme, netgi nuo ventiliatorių nuvalydavome centimetro storio dulkių sluoksnį. Dirbome tris dienas: nešiojome baldus, viską valėme, galiausiai mūsų vadovė pasakė, kad mums reikia keisti tą mokyklą, nes čia neužtenka vietos, važiuosime kitur. Kai mums tai pasakė, atmosfera buvo kaip prieš sukilimą, aš irgi buvau supykęs. Tada nuvažiavome į kitą vietą, kur jau gyvenome per visas Jaunimo dienas. Iki pagrindinės miesto aikštės ten buvo 10 minučių pėsčiomis, netoli, bet šiek tiek į šoną nuo pagrindinė gatvės, ten rajonas labai nemalonus, norėdavosi kuo greičiau pro jį praeiti.

Kas buvo tokio nemalonaus?

Dvokia, sėdi žmonės lauke, labai tave stebi, kartais būna malonūs, bet, jei eini su mergina, tikrai kas nors pašauks: „Hey, baby, baby“, nes tu esi gringo, užsienietis, tokia žeminama vietos kalba, aš irgi sulaukiau tokių šūktelėjimų gatvėje „Ei, Gringo!“ Vakare vienam eiti ten nejauku. Aišku, Jaunimo dienoms baigiantis aš jau buvau tam nusiteikęs: pečiai platūs ir eini pasitikinčiu žingsniu, žiūri ten sėdintiems vyrams tiesiai į akis, tada jie taip drąsiai nespokso į tave.

Pokyčiai buvo labai sunkūs, nuolatiniai. Kas nuspręsta ryte, dar neaišku, kad taip bus vakare. Tai labai mušė iš vėžių, nes mes, skautai, esame pripratę prie labai konkrečios dienotvarkės ir konkrečios veiklos struktūros.

Ir, žinoma, temperatūra. Visą laiką buvo labai karšta. Mums buvo pusiau juokais, pusiau rimtai pasakyta, kad, kas iškrenta iš rikiuotės dėl dehidratacijos, vandens nepritekliaus, iškrenta dėl pareigų nevykdymo. Mums sakė: „Gerkit vandenį.“ Vandens buvo pakankamai ir reikėjo nuolat jį gerti. Vandens nepriteklius nebuvo priežastis mums išeiti iš rikiuotės, mes negalėjome sau leisti tokios prabangos.

Ką tu jautiesi pats išmokęs, supratęs apie save ir kitus?

Turiu pripažinti, kad per Jaunimo dienas nuolat kažką veikiau, nebuvo laiko susikaupti. Kai esi koordinatorius, nuolat turi ausines su radijo ryšiu, net norėdamas išgirsti, ką popiežius kalba, ne visada girdi. Tikėjimo požiūriu kokių ypatingų dalykų nelabai ten patyriau.

Man patiko žiūrėti į žmones. Ypač per Vigiliją šeštadienio vakarą. Gal buvo išstatytas ir Švenčiausiasis Sakramentas, bet kai teritorija yra kelių kilometrų ilgio ir pločio... Aš net nežinojau. Mūsų tarnystė iš šeštadienio į sekmadienį truko 36 valandas su pasikeitimais. Aš tarnavau nuo 6 valandos vakaro iki 10-tos ir nuo 6 ryto iki Mišių pabaigos. Naktį mes miegojom atsigulę ant žolės.

Prieš eidamas gulti dar kartą apėjau visą teritoriją – kai kurie žmonės kartu atsiklaupę meldžiasi pirmą valandą nakties, kažkas miega, kai kur vyksta linksmybės su vėliavomis, būgnais, šoka žmonės, bet netgi tie šokiai labai dažnai buvo religinio pobūdžio – gieda Aleliuja, muša būgnus, du šimtai žmonių visi kartu šoka (šypsosi). Aišku, aš negalėjau ramiai žiūrėti, stebėjau, ar kam nors nereikia pagalbos, ar kas nors tuoj nenualps… O šalia, tiesiog ant kelio, vyksta išpažintis.

Naktinė Vigilija Pasaulio jaunimo dienose Panamoje. Kunigas klauso išpažinties tiesiog gatvėje 1 valandą nakties. Łukaszo Mikielewicziaus nuotrauka