Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Pastarąsias kelias savaites patyrėme skandalą dėl meno kūrinio. Ir toks skandalas jau tikrai ne pirmas – kažkodėl vis leidžiamės į, bent mano galva, neproporcingai aršias ir įnirtingas peštynes tai dėl mirusio poeto, tai dėl paminklo, ketinamo statyti arba griauti, tai kaip šį sykį – dėl romano.

Visos šios istorijos mane skatina apmąstyti už jų pasislėpusį daug sunkiau apčiuopiamą klausimą. Man atrodo, kad labai dažnai pasipiktinimas „neteisingu“ romanu ar „ne tokiu“ paminklu yra būdas išreikšti sunkiai išreiškiamą dalyką, kurį sakyti garsiai atrodo dar ir kažkaip šventvagiška: dabartinė laisva Lietuva yra negraži. Neskaičiavau, žinoma, niekaip moksliškai, bet drįsčiau įtarti, kad retesniais atvejais nepatenkintieji turi tikrų, pagrįstų nusiskundimų, pavyzdžiui, dėl nepasiekiamo teisingumo, o daug dažniau nepasitenkinimas tikrai yra beveik grynai estetinis.

Estetika mums – labai problemiška sritis dėl to, kad mūsų kultūroje ji traktuojama labai paradoksaliai. Viena vertus, kai sakome, kad kas nors yra dėl grožio, tai reiškia rimtų ir svarbių dalykų priešingybę. Grožis – tai toks niekutis, papildomas ir nebūtinas dalykas, juo galima pasirūpinti paskutiniu, kai jau pasirūpinta viskuo kitu, kas tikrai bent kiek svarbu. Kita vertus, niekas taip stipriai negali paveikti mūsų emocijų ir net instinktų kaip estetika, nes būtent tokia ir yra jos galia ir paskirtis.

Bene geriausiai estetikos galią įvertina ir išnaudoja totalitariniai režimai. Štai vos prieš metus per žiemos olimpines žaidynes visas pasaulis žavėjosi tobulai sinchroniškai strikčiojančiomis ir plojančiomis Šiaurės Korėjos sirgalėmis, ir tik vienas kitas iš susižavėjusiųjų atkreipė dėmesį, kad nepataikius į taktą joms daugiau ar mažiau tiesiogine prasme gresia kulka į pakaušį.

Mums, kurie ir patys turime apyšviežės totalitarinio režimo patirties, tokia estetika puikiai pažįstama – nenoriu nieko įžeisti, bet man net ir tos įmantrios šokių figūros Dainų šventėse primena kažką panašaus. Įpratinti prie tokios tobulos tvarkos ir monumentalumo, turime sąmoningai stengtis tai gerai reflektuoti, nes be refleksijos tai laikome vienintele meno ir grožio galimybe. Tada ima kilti Naisiai, kurie irgi juk yra visų pirma estetinis projektas, nors to niekas nenori įvardyti.

Bet laisvė šiuo požiūriu yra estetikos priešingybė. Laisvė iš prigimties yra netvarkinga, chaotiška ir net siautulinga, šėlstanti, pamišusi. Laisvė beveik neišvengiamai yra negraži – nesimetriška, nedrausminga, nesinchroniška. Sporto sirgaliai, kai jiems negresia kulka į pakaušį, daug dažniau ne dailiai ploja rankutėmis kairėn ir dešinėn, o bliauna, girtauja ir net kelia riaušes. Todėl laisva Lietuva yra negraži. Nedrausminga, netvarkinga, ne tokia, kokia būtų maloniausia akiai. Kartais net bliaunanti ir girtaujanti.

Tačiau tik laisvė leidžia apmąstyti, kas mums iš tikrųjų gražu ir kiek svarbos teiksime grožiui. Todėl man atrodo reikalinga ne tik labiau rūpintis geresniu literatūriniu ir meniniu ugdymu mokyklose ir stengtis labiau įsigilinti į įvairias kūrinio ypatybes bei aplinkybes, užuot puolus piktintis kokiu nors vienu aspektu, kaip teisingai kalbama skandalų kontekste arba ir bendriau svarstant apie visuomenės problemas. Svarbiausia, man atrodo – priimti grožio ilgesį į deramą vietą tarp kitų rimtų dalykų ir teisėtų troškimų. Tada jau visu rimtumu galėsime iškelti klausimą: tai kas šiandien Lietuvoje yra negražu ir kaip tai pagražinti?

Aš manau, kad atsakymą rasime dviejuose dalykuose. Pirma, reikės išmokti įdėmiai ir su meile žvelgti į savo aplinką, kol įžiūrėsime grožį ir darną, jau glūdinčią, kaip tikime, iš meilės sukurtame pasaulyje. Antra, reikės labai pasistengti suvokti, kuo skiriasi švelnus ir tvarus tvarkos įvedimas nuo tvarkos primetimo jėga ir per pykčius. Bet iš tikrųjų aš nežinau. Turbūt niekas negali pats vienas nuspręsti, kokia Lietuva turėtų būti graži visiems. Apie tai visi turi ir kalbėtis – net tie, kas neskaito knygų. Tikslas ir yra surasti, kaip susikalbėti su žmonėmis, kurie nemoka aiškiai išreikšti nepasitenkinimo ir todėl kabinėjasi prie paviršutiniškų dalykų.

Kai imsime susikalbėti, daugiau darnos atsiras savaime. Tada ir Lietuva beveik nepastebimai pasidarys gražesnė, o jos žmonės laimingesni.