Kviečiame skaityti ištrauką iš naujosios istoriko dr. Tomo Balkelio knygos „Lemtingi metai. Lietuva 1914–1923 m.“ (Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m.). 

Tomo Balkelio knygos „Lemtingi metai. Lietuva 1914-1923 m“. viršelis / Knygos dailininkė Asta Puikienė

Knyga „Lemtingi metai“ išsamiai atskleidžia, kaip kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir jos visuomenė nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki 1923 m., kai pagaliau liovėsi smurtas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Tačiau autorius apie visa tai pasakoja, remdamasis ne tiek politinio elito, kiek įvairių visuomenės grupių – ūkininkų, karo šauktinių, savanorių, šaulių, karo belaisvių ir pabėgėlių – patirtimis ir išgyvenimais. Jis atidžiai stebi, kaip karas pakeitė jų gyvenimus ir kaip jie keitė karo laikotarpiu besiformuojančią visuomenę. Knyga pirmą kartą buvo išspausdinta Oksfordo universiteto leidykloje, o dabar pasiekia ir Lietuvos skaitytojus. 

Pirmosios reakcijos į karą ir mobilizacija

Lietuvos gyventojų atsiminimai liudija nuostabą ir siaubą, taip pat sutrikimą ir net tam tikrą smalsumą, sužinojus, kad 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Rusijos ir Vokietijos karas. Tačiau juose mažai žavėjimosi karu ar patriotinio įkarščio, kuris buvo būdingesnis pasiturintiems Rusijos imperijos sluoksniams ir inteligentijai.Lietuvių inteligentija, kaip ir daugelis to meto ne rusų elitų, pareiškė savo paramą ir ištikimybę carui,2 tačiau daugelis valstiečių iš pradžių negalėjo susivokti dėl ko kariaujama ir kas yra Rusijos draugai ir priešai. „Karas! – galvojau. Tai baisu. Bet kartu ir įdomu: kur jis prasidės, kaip atrodys?“ – rašė jaunas valstietis savo atsiminimuose.3 Pasienio su Vokietija miestelyje Naumiestyje pirmieji artėjančio karo ženklai buvo šimtai ant gatvės stulpų per naktį išklijuotų raudonų lapelių: pirmoji mobilizacija į caro armiją nuliūdino ir sukėlė neviltį miestelio šauktiniams ir jų šeimoms. Jaunas ūkininkas vėliau prisiminė: „Tai [šaukimas tarnauti] buvo liūdnos, bet jauniems vaikinams, kaip man ir mano broliui, kartu ir labai įdomios žinios, kokių savo gyvenime dar nebuvome girdėję…“4 Pirmąją naktį niekas negalėjo užmigti, liejosi kalbos ir ginčai apie galimą karo eigą ir baigtį. Lietuviai vyrai, kurie buvo pašaukti ir 1904 m., dabar staiga suprato, kad pabėgti per sieną į Vokietiją ir išvengti tarnybos neįmanoma. Kaip vienas iš jų prisiminė: „Nebuvo girdėti dainų ir viešo atsisveikinimo scenų. Viskas vyko tyliai, nes visoks linksmybių šaltinis buvo griežtai uždraustas.“5

Antrą karo dieną Naumiesčio valdžia uždarė visas alkoholio krautuves, panašūs draudimai įsigaliojo ir kitose gubernijose.6 Žandarai gavo įsakymą degtinės dėžes nešti į gatves ir daužyti. „Degtinė, kaip vanduo po lietaus, tekėjo šaligatvio grioveliais į Šešupę“, o vietos žmonės su kibirais, dėžėmis ir tuščiais buteliais puolė prie alkoholio upelio, nepaisydami žandarų, bandančių juos nuvyti.7 Ketvirtą karo dieną katalikų Šaltinis paskelbė: „Savo kareivijos nėra ko bijoties; svetima taipogi nekariauja su beginkliais žmonėmis, tik su kareivija.“8 Tačiau gyventojus nuo pat pirmųjų dienų užgriuvo vargai. Drauge su mobilizacija prasidėjo rekvizicijų banga: kariuomenė pradėjo imti arklius, galvijus ir pašarus. Iš pradžių valdžia už juos ūkininkams mokėjo ir pastarieji nieko neslėpė. Tačiau greitai, su pirmaisiais karo veiksmais, prasidėjo plėšikavimai, ir gyventojai ėmė viską slėpti. Rugpjūčio 17 d. per pirmąjį puolimą Rusijos armija dar nespėjo įžengti į Rytų Prūsiją, kai viskas pabrango, popieriniai rubliai nuvertėjo, o kai kurie maisto produktai tiesiog dingo iš turgų.

Tik vienas kitas šauktinis bandė išvengti tarnybos. Daugelis pateko į Lietuvoje dislokuotą 1-ąją generolo Pavelo von Rennenkampfo armiją. Pakeliui į šauktinių surinkimo punktą du broliai ūkininkai iš Skapiškio nusprendė pasukti skirtingais keliais – vienas tapo dezertyru („Karas tai karas, broli. Ne juokai! Teks kariauti, tai, ko gero, gali ir galvą padėti už ruskius. Bėkim!“). Kitas pateko į 8-ąjį Saratovo pulką ir pakliuvo į vokiečių nelaisvę keturiems metams.9 Savo prisiminimuose Juozas Markevičius aprašė, kaip drauge su mobilizuotu draugu nusprendė išvengti tarnybos: „Gal gale nutarėme: pirmai progai pasitaikius pasiduoti vokieiams belaisvę ir tuomi užsigarantuoti gyvybę.“10

Vis dėlto šios istorijos gana išimtinės. Daugelis amžininkų žavėjosi sėkmingu Rusijos kariuomenės šaukimu, kai tūkstančiai vyrų užplūdo šauktinių surinkimo punktus.11 Tačiau Lietuvos kareivių, kaip ir valstiečių, atsiminimuose karo entuziazmo yra mažai.

Kareivis iš Kupiškio prisiminė: Kilo klausimas, ar eiti karan, ar ne? Atsimenant rusų valdininkų savivalę, visa, kas tik lietuviška, smerkimą, sąžinė sakė, kad šaukimo neklausyti nėra nuodėmė. Tos nuomonės buvome visi draugai. Tačiau nejausdami, kurian galan karas gali nukrypti, nutarėm verčiami pasiduoti ir išvažiavom į Ukmergę [į kariuomenę].12

Kitas lietuvis šauktinis rašė: „‘Štai tu – didvyris, už tėvynę mirsi!’ Bet reikėjo pergalėti ir kitokias mintis, kurios traukte traukė atgal: ‘Už ką tu nujau eini kariauti? Gal manai už Lietuvą? Tai ne...’“13 Iš viso daugiau nei 64 000 lietuvių buvo pašaukti į Rusijos armiją (iš jų apie 11 000 žuvo), o dar keli tūkstančiai atsidūrė Vokietijos kariuomenėje.14 Taigi, viena iš pirmųjų karo atneštų priešpriešų laukė mūšio lauke, kur susidūrė į kaizerio kariuomenę Rytų Prūsijoje mobilizuoti lietuviai liuteronai ir Lietuvoje į caro armiją pašaukti jų tautiečiai katalikai.15

Pirmoji smurto banga

Tomas Balkelis. Ucd.ie nuotrauka

Lietuvos miesteliai ir kaimai patyrė ją pačioje karo pradžioje, kai per pirmuosius mūšius Naumiestis, Vištytis, Virbalis, Pajavonys ir kitos pasienio vietovės kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. Šie susidūrimai nebuvo svarbūs strategiškai, bet greitai įgijo simbolinę vertę – gindamos „tėvynę“, abi šalys sugebėjo okupuoti nedideles viena kitos teritorijas. Dienomis Naumiesčio gyventojai turėdavo iškęsti artilerijos ugnį, kavalerijos atakas ir net durtuvų kautynes miestelio gatvėse. Naktimis išlįsdavo iš rūsių ir slėptuvių vandens ir maisto. Rusai, po kruvinos durtuvų atakos atkovoję miestelį, jo pakrašty išrausė didelį griovį ir palaidojo apie 500 savo kareivių (tarp jų daug lietuvių) bei keturis vokiečius.16 Ir tai buvo tik karo preliudija.

Rytų Prūsijoje anapus Širvintos upelio esančiam Širvintos miesteliui nepasisekė daug labiau. Išvijusios priešus, Rusijos pajėgos jį apiplėšė ir iškraustė visus gyventojus (dauguma buvo lietuviai liuteronai ir žydai). Kareiviai plėšė vokiečių parduotuves ir per upelį tempė daiktus į Rusiją. Kitą dieną užgriuvo Naumiesčio gyventojai ir šluote išlavė tai, ką dar buvo palikę kareiviai:

Žmonės griebė ir nešė rūbus, medžiagas, batus, maisto produktus ir kitus namų apyvokos daiktus. Pagaliau priėjo prie baldų, įrankių ir žemės ūkio mašinų, kurios buvo kraunamos į vežimus ir vežamos į Lietuvą kaip karo grobis. Žmonės rinkosi kaip į kokius atlaidus. Jie atvyko net už 20 kilometrų... nors ir turėjo baimės, nes rusų valdžios buvo draudžiama civiliams gyventojams vykti į Vokietiją... 17

Ši ekonominį banditizmą paskatino Rusijos kariuomenė, kuri, nors Rytų Prūsijos okupacija buvo trumpa, plėšė vokiečių gyvenvietes, degino pusiau apleistus miestelius ir kaimus bei terorizavo visus, kurie bandė priešintis. Manoma, kad per tris trumpas Rusijos armijos Rytų Prūsijos okupacijas (pirmoji įvyko 1914 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, antroji – spalio ir lapkričio, trečioji – 1915 m. vasarį–kovą) žuvo nuo 1620 iki 6000 civilių gyventojų.18 Gandai, kad Rusijos kariuomenė elgiasi žiauriai, paskatino Rytų fronte pirmąją masinio gyventojų bėgimo bangą – apie 800 000 vokiečių civilių pabėgo į Vakarus.19

Ši ankstyvoji smurto banga buvo pagrįsta etniniais motyvais. Nuo pirmųjų karo dienų Rusijos karinė vadovybė ir spauda pradėjo antivokiškos propagandos ir šnipų persekiojimo kampaniją, visus liuteronus pavertusią potencialiais priešais.20 Tokiomis aplinkybėmis tai, kad lietuviai katalikai plėšė lietuvius liuteronus, atrodė visiškai pateisinama. Etninę giminystę užgožė konfesinis įtarumas, valdžios propaganda ir neapykanta, kurią skatino kariuomenė. Vienas iš lietuvių tautinio judėjimo lyderių Juozas Tumas-Vaižgantas karo pradžioje nusiminęs rašė: „Kas prieš karą galėjo bent pamintyti, jog teisingi, pertekę, moralūs mūsų ūkininkai vyrai per vieną netvarkos valandą pavirs vagimis, plėšikais, svetimo turto grobikais, net pogromščikais?“21

Gyventojai buvo sunerimę, bet bandė save raminti, kad karas su visais baisiais padariniais vyks daugiausia Vokietijoje. Tačiau išvydę pirmuosius iš Rytų Prūsijos bėgančius nugalėtus ir išsekusius Rusijos kareivius, „niekas neabejojo, kad visa karo našta ir pavojai kris ant lietuvių pečių“.22 Rusijos pergalėms atėjo galas, kai 8-oji Vokietijos armija, vadovaujama generolo Paulo von Hindenburgo, sumušė 2-ąją generolo Aleksandro Samsonovo armiją Tannnbergo mūšyje 1914 m. rugpjūčio 16 dieną. Po to, rugpjūčio 31 d., ji Mozūrijos ežerų mūšyje sutriuškino ir 1-ąją Rennenkampfo armiją. Bėgdami atgal per sieną, rusai gyventojus baugino. „Kai jie [vokiečiai] čia ateis, tai jus visus tuojau pakars, kaip kokius gyvulius. Jie atkeršys už viską, ką mes esame padarę Vokietijoje“, – taip bėgantis rusų kareivis įspėjo lietuvį valstietį.23 Baimė privertė vietos gyventojus tuoj pat atsikratyti visų prisiplėštų ar prisipirktų vokiškų gėrybių. Sklido gandai, kad vokiečiai kerštaudami sušaudo vietoje, jei tik randa vokiškų kareiviškų diržų ar uniformų.24 1915 m. pavasarį vokiečiams įsiveržus į Suvalkų guberniją, įkandin kariuomenės lietuviai liuteronai ir vokiečiai ūkininkai irgi puolė tuštinti apleistus katalikų lietuvių namus.25 Tai buvo naujoji, smurto ir suirutės įteisinta „karo ekonomika“.

Netrukus trumpą vokiečių okupaciją pakeitus rusų karinei valdžiai, pasienio miestelius ir kaimus apėmė šnipų persekiojimo manija, plačiai paplitusi Rusijos armijoje nuo pat pirmųjų karo mėnesių. Marijampolės ir Vilkaviškio apskrityse rusai sušaudė 70 civilių, o Suvalkų Kalvarijoje mirties bausme buvo nubausta 170.26 Būdviečių kaimo apylinkėse (Suvalkų gubernijoje) kazokai pakorė 33 gyventojus (tarp jų kelias moteris). Vietos gyventojas aprašė, kaip kareiviai baudė „įtariamus šnipinėjimu“ lietuvius liuteronus: „kazokai korė ūkininkus kiekvieną dieną. Ištisą savaitę laiko“.27 Druskininkuose malūnininkas Čechovskis buvo apkaltintas tuo, kad savo malūno garsiniu signalu vokiečiams tariamai davė ženklą apšaudyti miestelį. Rusams vėl užėmus Druskininkus, karo lauko teismas nuteisė jį sušaudyti.28 Marijampolėje vietos lenkai įskundė žydus, kad šie remia vokiečius. Visi miestelio žydai vyrai su rabinu Krančinskiu priešakyje buvo priversti tris dienas taisyti kelius (nors pirmosios dvi buvo žydų Sukoto šventė).29


1 Mark von Hagen, „The Great War and the Mobilization of Ethnicity in the Russian Empire“, Post-Soviet Political Order: Conflict and State-Building, eds., Barnett R. Rubin and Jack Snyder, New York: Routledge, 1998, 35.

2 1914 m. rugpjūčio 4 d. Jono Basanavičiaus iniciatyva grupelė dešiniosios politinės srovės inteligentų paskelbė valdžios karo politiką remiančią „Gintarinę deklaraciją“. Ji aptariama antrajame skyriuje.

3 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 54.

4 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 55.

Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 56.

6 1914 m. rugpjūčio 2 d. generolas Rennenkampfas oficialiai uždraudė alkoholio prekybą Vilniaus gubernijoje karinės mobilizacijos metu. Žr. Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka (LMAB) Sm-Sp-1306, l. 1.

7 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 57.

8 Šaltinis, Nr. 31, 1914 m. rugpjūčio 4 d., 1.

9 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 209.

10 Juozas Markevičius, Mano autobiografija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, 173.

11 Michail Konstantinovič Lemke, 250 dnei v carskoi stavke: vospominania, memuary, 2 t., Minsk: Charvest, 2003, 1:13. Cituojama: Sanborn, The Imperial Apocalypse, 23.

12 A. Vireliūnas, „Atsiminimai iš Didžiojo karo“, Karo archyvas, Nr. 1 (1925), 107.

13 Jono Žadeikio atsiminimai. Cituojama: Vytautas Jokubauskas, „Karas pakeitęs Europą“, Vakarų ekspresas, 2014 m. rugpjūčio 1 d., 2.

14 Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė, 1918–1920, Vilnius: Leidybos centras, 1998, 19.

15 Trūksta tyrimų apie šuos susidūrimus. Tačiau, pavyzdžiui, žinoma, kad pirmaisiais karo metais 8-osios Vokietijos kariuomenės Lietuvių dragūnų pulkas neteko daugiau nei 1000 vyrų Rytų Prūsijoje. O 1-osios Rusijos armijos 111-tas Dono pėstininkų pulkas (sudarytas daugiausia iš lietuvių) buvo praktiškai sunaikintas Rytų Prūsijoje prie Gumbinės. Žr. „Didysis karas: lietuviai prieš lietuvninkus“, Veidas, 2010 m. rugsėjo 5 d.

16 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 119.

17 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 134.

18 Prusin, The Lands Between, 46.

19 Ibid., 54.

20 Lohr, Nationalizing the Russian Empire, 153.

21 Juozas Tumas, „Iš lietuvių karo metų psichikos“, Raštai, Vilnius: Pradai, 1999, 11: 454.

22 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 59.

23 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 153.

24 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 131.

25 Česlovas Laurinavičius, red., Lietuvos istorija: nepriklausomybė, 1918–1940, 10 t., 1 dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2013, 28.

26 Pranas Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius: Lituanus, 1992, 2 : 19.

27 Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, 253.

28 The Jews in the Eastern War Zon, New York: The American Jewish Committee, 1916, 43.

29 Ibid., 43.