Hans Urs von Balthasar

„Praėjo beveik penkiasdešimt metų, kai vasarodamas prie tėviškės ežero parašiau šią knygą. Senam sunku nuspręsti, ar jos lyrizmas šiandien dar kelia pasigėrėjimą, tačiau laiko tėkmė nepakeitė dvasinio turinio, siekusio būtent tokio jaunatviško apdaro.“ 

Taip 1988 metų birželį apie paties parašytą ir pirmą kartą 1954-aisiais išleistą knygą „Pasaulio širdis“ rašė Hansas Ursas von Balthasaras, ją tarsi palikdamas kaip savo palikimą jaunimui, nes ši pratarmė parašyta prieš pat mirtį, o ją autorius pabaigia žodžiais: „Jaunystės kūrinys pirmiausia tebūna skirtas jaunimui.“ Laukdami šios knygos lietuviškojo leidimo, kurį parengė „Katalikų pasaulio leidiniai“, verta susipažinti ir su jos autoriumi.

Hansas Ursas von Balthasaras yra vienas žymiausių XX a. teologų ir rašytojų, gimęs Šveicarijoje 1905 metais turtingoje katalikiškoje šeimoje. Pirmaisiais mokyklos metais jis buvo ugdomas benediktinų, po to lankė jėzuitų mokyklą. Studijavo Vienoje, Berlyne ir Ciuriche, pirmiausia germanistiką, vėliau teologiją. 1929 metais Vokietijoje tapo jėzuitu, o po septynerių metų priėmė kunigo šventimus. Nacių režimui įsisiautėjus, Hansui Ursui von Balthasarui, kuris tuo metu buvo vieno jėzuitų žurnalo redaktorius, likti šalyje buvo nesaugu. Jam pasiūlė vykti į Romą ir ten dėstyti, tačiau tėvas Hansas atsisakė ir išvyko atgal į Šveicariją, Bazelį, kur tapo studentų kapelionu. 

Per savo gyvenimą Hansas Ursas von Balthasaras parašė daugiau kaip šimtą knygų ir ne vieną šimtą straipsnių. Jis padarė didžiulę įtaką šventajam Jonui Pauliui II, kuris net tris kartus bandė paskirti Hansą Ursą von Balthasarą kardinolu. Jis du kartus atsisakė, o trečią kartą sutiko, tik likus porai dienų iki konsekracijos ceremonijos,1988 metų birželio 26 dieną jis mirė taip ir netapęs kardinolu.

Kartu su savo mokytoju tėvu jėzuitu Henri de Lubacu, taip pat bendražygiu Jozephu Ratzingeriu, kuris vėliau tapo popiežiumi Benediktu XVI, Balthasaras įkūrė gerai žinomą ir laikomą vienu iš prestižinių teologijos žurnalų Communio. Draugystė su šiais garsiais teologais, o ir minėto žurnalo įkūrimas yra reikšmingas šio intelektualo gyvenimo faktas. Jis atskleidžia vieną pagrindinių jo mąstymo krypčių: grįžti prie šaltinių.

Ne vienas jo raštų bei biografijos tyrinėtojų pažymi, jog tėvas Hansas, rašydamas teologinius veikalus bei dirbdamas sielovados darbą, kėlė vieną pagrindinį klausimą – kaip perduoti tikėjimą. Savo studijų metais jis susidūrė su nuobodžia teologija, gal tiksliau būtų sakyti, su teologija, kurią nuobodžią padarė abstraktūs, nuo gyvenimo tikrovės nutolę, gyvą dvasią praradę, neįtikinami teoriniai svarstymai. Tad grįžimas prie šaltinių – Šventojo Rašto ir ypač Bažnyčios tėvų – buvo kelias, kurio einant teologijai galima sugrąžinti gyvybę ir galią perduoti tikėjimą. Tik grįžimas prie šaltinių visiškai nereiškė atsisakymo teologijos kuri vystėsi po Bažnyčios tėvų, verčiau jo teologinė prieiga yra kvietimas jungti Bažnyčios tradiciją ir naujas įžvalgas į vieną visumą.

Kitas svarbus Hanso Urso von Balthasaro teologiją bei požiūrį į tikrovę atskleidžiantis raktas yra grožis. Nors išorinis grožis, patiriamas per muziką, literatūrą ir kitus meno kūrinius, neabejotinai suformavo jo jautrią grožio pajautą, savo darbuose teologas kalbėjo ne apie formų grožį, bet apie pačios būties grožį, transcendentinę būties savybę. Grožis yra tai, per ką reiškiasi visa, kas yra gera ir tikra: „Grožis tiesiog vainikuoja tiesos ir gėrio neišskiriamos sąsajos spindinčią aureolę.“ Hansas Ursas von Balthasaras rašė, jog transcendentinis grožis yra tai, kas krikščionybę išsaugo pačiose jos aukštumose, ir kritikavo tuos, kurie „laikėsi arba tik tiesos (tikėjimo kaip teisingų teiginių sistemos), arba tiktai gėrio (tikėjimo, kaip naudingiausių ir sveikiausių žmogui dalykų)“ (1) ir pamiršdavo sergėti grožį, atsiskleidžiantį Dievo šlovėje. 

Grožis padeda perduoti tikėjimą taip, kad jis nebūtų pernelyg supaprastinamas, bet taip pat būtų visiems suprantamas. Nuostabą keliančio grožio patyrimas tikriausiai pažįstamas kiekvienam, nes grožis savaime pagauna, pakelia, provokuoja, gal todėl „grožis yra karališkasis kelias, vedantis pas Dievą“ (2). Tačiau tėvas Hansas nebuvo naivus estetas, jis matė ženklų, rodančių, jog mes prarandame taip gyvybiškai būtiną grožio pajautą ir kalbėjo apie jos praradimo pasekmes: „Pasaulyje, iš kurio grožis galbūt nėra atimtas, bet kuris nebesugeba grožio matyti ir juo pasitikėti, gėris taip pat praranda savo patrauklumo galią, akivaizdų tikrumą, kad jis turi būti įvykdytas.Pasaulyje, kuris nebetiki savo sugebėjimu teigti grožį, tiesos įrodymai yra praradę loginių išvadų galią.“

Tad Hanso Urso von Balthasaro vaistas, teologiją išgydantis nuo nuobodulio, tikėjimo perdavimo praktikoms sugrąžinantis gyvybę ir tikrumą yra grožis, išgyvenamas ne tik jausmais, bet visa būtimi. Toks grožis žmogų skatina išeiti iš savęs ir kasdieniškos rutinos, atsiverti tikrovei, pranokstančiai jį patį, vilioja ir drąsina pasitikti nežinomybę, su kuria neišvengiamai susiduria, kai susitinka Dievo slėpinį.

„Pasaulio širdis“ – nedidelė knygelė, visiškai ne mokslinis, greičiau poetiškos teologijos apmąstymų rinkinys, kaip tik ir yra gražus, paprastas ir visiems suprantamas Hanso Urso von Balthasaro kūrinys (tik reikėtų prisiminti, kad šios knygelės žanras ir jos apimtis tikrai neatspindi visos autoriaus kūrybos). Taip, jis pilnas lyrizmo, apie kurį autorius kalbėjo paskutinėje pratarmėje. Tačiau tas lyrizmas, kaip ir šv. Augustino išpažinimuose, rodo ne autoriaus sentimentalumą ar naivumą, o jo jautrumą sutikto Slėpinio grožiui, nuostabą to grožio akivaizdoje ir atsidavimą tai pagavai, apimančiai susidūrus su visa pranokstančiu grožiu. 

Šis kūrinys – tai triptikas, kalbantis apie tris Dievo ir žmogaus, Kristaus ir Bažnyčios santykio etapus, kurie atsiskleidžia Išganymo istorijoje, Jėzaus gyvenime, Jo kančioje ir prisikėlime. Tarsi įvadas į jo didžiausią ir reikšmingiausią trijų dalių teologinį veikalą „Viešpaties šlovė“, knyga „Pasaulio širdis“ atkartoja tą pačią struktūrą. Pradžioje autorius klausia, kaip atpažinti Dievą, jo Apsireiškimą? Ar įmanoma atskirti jo buvimą tarp mūsų? Keldamas sunkius klausimus, nebijodamas jais provokuoti net paties Dievo, atskleisdamas žmogaus būties tikrovę, jo ribotumą ir absurdiškumą, jis apmąsto Įsikūnijimo prasmę ir Jėzaus gyvenimo grožį. Antrojoje triptiko dalyje apmąstoma Kristaus kančia. Tarsi mistikas, stovėjęs prie nukryžiuotojo ant Golgotos kalno, tėvas Hansas kalbasi su juo apie tos kančios prasmę, Dievo laisvės ir žmonių laisvės susidūrimo dramą, Dievo pastangas atrasti ir išgelbėti žmogų. Trečioji dalis – tai atsakymai į klausimą: ką Dievas daro, kad mes ji suprastume, kad su juo liktume? Taip, tai apmąstymai apie pergalę, prisikėlimą ir Bažnyčios gimimą. Žodžiai apie pergalę guodžiantys, tačiau čia galima atpažinti iš meilės pavydų Dievą, iki skausmo atvirą ir tiesiakalbį Dievą, kuris, skelbdamas pergalę, pranašauja ir persekiojimus, atskleisdamas Bažnyčios grožį, priekaištauja dėl jos neištikimybės. 

Knyga „Pasaulio širdis“ – tai dialogas, kuriame susipina žmogaus kalbėjimas Dievui, Dievo kalbėjimas žmogui, tautai ir Bažnyčiai. Bet kartu ji yra ir autoriaus tikėjimo išpažinimas. Knyga parašyta Dievo pagauto ir suvilioto žmogaus, kuris drąsiai, kartais atrodo, net įžūliai atskleidžia žmogiškosios tikrovės paradoksus, savo paties abejones ir ieškojimus, Dievui priskirdamas žodžius, jis atskleidžia ir savo paties skausmą dėl žmogaus ir Bažnyčios. Ieškantieji šios gavėnios kelionės vadovo neapsiriks, pasirinkę būtent šią knygą.

Hans Urs von Balthasar „Pasaulio širdis“. Katlaikų pasaulio leidiniai, 2019 m. 
Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

1. H. Urs von Balthasar. Herrlichkeit. 1961 m.
2. Popiežiškoji kultūros taryba. Via pulchritudinis. Privilegijuotas evangelizacijos ir dialogo kelias 2006 m. kovo 27–28 d. vykusio plenarinio susirinkimo baigiamasis dokumentas.
3.  H. Urs von Balthasar. Herrlichkeit. 1961 m.