EPA nuotrauka

Tikriausiai visiškai kitoks būtų šis tekstas, jeigu ne šiomis dienomis išgirsta žinia, kad man artimas asmuo savo parapijoje patyrė jauno kunigo priekabiavimą. „Tai buvo prieš daug laiko!“– mėgina grąžinti man žadą pašnekovas. „Kokia jo pavardė? Ar žinai, kad esi atsakingas už šią informaciją ir negali nutylėti?“ – apiberiu klausimais žmogų, beveik springdama pykčiu. Anuomet, prieš kokius 12 metų, mergina jau buvo pilnametė – 18 m., žodžiu, ramu. Turi pasirūpinti savimi pati.  Neminiu čia vyskupijos nei kitų detalių vien iš pagarbos aukai, – nors taip norėtųsi. Įrodymų aš neturiu. Žinau, kad manimi vargiai ar patikės. Žinau, kad pirmieji, kurie pasipiktins šiomis eilutėmis, bus paprasti tikintieji, kurie jaučiasi puolami, kai jų mylima institucija kaltinama. Atsiprašau už užgautus jausmus. Bet tyla jau padarė kur kas daugiau žalos, nei panašūs žodžiai galimai galėtų padaryti...

Tikriausiai kitoks būtų šis tekstas, jei ne popiežiaus Pranciškaus žurnalistams prieš gerą savaitę papasakota istorija apie tai, kaip kardinolas J. Ratzingeris, būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, mėgino imtis veiksmų prieš sunkiais nusikaltimais kaltinamą bažnytinę organizaciją, tačiau jam niekaip nepavykdavo net kojos ten įkelti. Įsikišus popiežiui Jonui Pauliui II, susitikimas įvyko. Tačiau kardinolas į savo biurą grįžo su žinia, kad „laimėjo kita pusė“. Padėjo bylą į archyvą. Tačiau reikalo nepamiršo. Bylą ištraukė tapęs popiežiumi ir pradėtą darbą pratęsė. Jo pėdomis seka ir Pranciškus.

Matant koks ilgas ir lėtas šis procesas, vargu ar galima labai daug tikėtis iš Vatikane vasario 22–24 d. vyksiančio „mažojo vyskupų sinodo“. Pranciškus nori, kad kiekvienas jo dalyvis išvyktų namo ne tik giliai suvokdamas problemos mastą bei nepataisomą žalą asmeniui, bet ir „absoliučiai aiškiai žinodamas“, ką turi daryti, norėdamas išrauti lytinio piktnaudžiavimo užkratą. Tai pasaulinio masto problema, ir jai įveikti būtinas pasaulinio masto atsakas. Todėl visi 114 pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkai turėtų išvykti namo įsisąmoninę apibrėžtas taisykles ir žinodami, „kokių konkrečių žingsnių turi imtis, kad nusikaltimams būtų užkirstas kelias, kad aukomis būtų deramai pasirūpinta, ir kad nė vienas atvejis nebūtų nutylėtas ar nuslėptas“, – rašoma Vatikano pranešime spaudai.

...žinodami, „kokių konkrečių žingsnių turi imtis, kad nusikaltimams būtų užkirstas kelias, kad aukomis būtų deramai pasirūpinta, ir kad nė vienas atvejis nebūtų nutylėtas ar nuslėptas“.

Organizacinio komiteto nariai paragino vyskupus, prieš atvykstant į susitikimą, asmeniškai susitikti su aukomis ir iš pirmų lūpų išgirsti jų kančios istoriją. „Susitikimas negali būti kosmetinis, – sako vienas iš organizatorių, indas kardinolas Oswald Gracias, pabrėždamas visą renginio svarbą. – Jis arba pavyks, arba Bažnyčioje įvyks katastrofa. Vėliau jau niekas rimtai į ją nebežiūrės.“

Pašnekovas pabrėžė, kad visų lygių Bažnyčios vadovybė turi pirmiausia aiškiai suvokti dvasininkų lytinių nusikaltimų padarinius, kai į juos reaguojama netinkamai. O tam, kad praeityje padarytos klaidos nebūtų kartojamos, būtina aiškiai įvardinti konkrečių pareigūnų atsakomybę, kuri apima visus lygius: vietos bendruomenę, regioną, konkrečią valstybę ir visuotinę Bažnyčią. „Privalome aiškiau apibrėžti konkrečią atsakomybę ir įtvirtinti reagavimo, skaidrumo ir atskaitingumo praktiką, ypač vyskupams“, – sako kard. Gracias.

Čikagos arkivyskupas kard. Blase Cupichas, vadovaujantis šio „viršūnių susitikimo“ organizavimui, įsitikinęs, kad taisyklių neužteks – būtina gilesnė transformacija. „Popiežius Pranciškus kviečia perkeisti visą kultūrą, tai yra reformuoti mūsų požiūrį į kunigo tarnystę. Lytinis piktnaudžiavimas yra ne vien nusikaltimas, bet ir kunigystės degradacija. Štai kodėl šis susitikimas tyrėtų būti vertinamas kaip viena iš ilgalaikio įsipareigojimo reformai grandžių, puikiai suvokiant, kad vienas susitikimas visko neišspręs.“

Skepticizmas

Akivaizdu, kad būtinas platus visos pasaulinės katalikų bendruomenės įsitraukimas. Deja, nesunku rasti pasauliečių, kuriems ši tema neatrodo tokia svarbi. Bendradarbiauti delsia ne vien savo institucijos garbe susirūpinę paprasti tikintieji. Sudėtinga problemos sunkumu įtikinti Pietų pusrutulyje gyvenančius ganytojus. Nors du trečdaliai katalikų gyvena būtent pasaulio pietuose, čia įprasta manyti, kad piktnaudžiavimo valdžia problema yra išimtinai „pirmojo pasaulio“ reikalas.

EPA nuotrauka

Pavyzdžiui, Afrikos vyskupai nesupranta, kodėl visą laiką reikia kalbėti apie tai, kas Bažnyčioje blogai, kai jų kunigai daro tiek daug gero nuskurdintiems ir nesibaigiančių konfliktų išvargintiems jų vyskupijų ganomiesiems. Čia kunigai kasdien rizikuoja gyvybe, teikdami dvasinę paguodą ir materialinę pagalbą smurto gąsdinamiems žmonėms. Rūpintis vaikų gerove jiems reiškia tokias problemas kaip vaikų pavertimas kariais, vergovė, prekyba žmonėmis, mažamečių santuokos ir t. t.

Afrikiečiai vyskupai šiandien kartoja tą pačią klaidą, kurią darė jų vakariečiai kolegos iki 2002 metų, kai sprogo pirmasis lytinio piktnaudžiavimo skandalas. Jie problemą neigia; mano, kad piktnaudžiavimas – ne nusikaltimas, o nuodėmė; nesiklauso aukų; tiki kunigu, pažadančiu daugiau to nedaryti; jie leidžia jam toliau vykdyti tarnystę, prireikus – dangsto. Tad globalaus atsako nebus tol, kol ir šie vyskupai neįsitikins, kad problema egzistuoja ir ji – labai rimta.

Beje, iškėlus į dienos šviesą nepilnamečių išnaudojimo atvejų dangstymą, netrukus sužinojome ir apie piktnaudžiavimą suaugusiųjų atžvilgiu. Daug buvo rašyta apie nukentėjusius seminaristus, o pastaruoju metu – apie moterų vienuolių situaciją.

Apie tai prabilo net šalia oficialaus Vatikano dienraščio „L'Osservatore romano“ leidžiamas žurnalas „Donne Chiesa Mondo“ („Moterys, Bažnyčia, Pasaulis“). Šį mėnesį jis vėl publikavo tekstą apie moterų vienuolių patirtą kunigų priekabiavimą ir išnaudojimą. Apie su tuo susijusius abortus, tėvų atsisakymą pripažinti savo vaikus. Drauge ir popiežiaus Pranciškaus analizę: jo vertinimu, problemos esmė yra piktnaudžiavimas valdžia, klerikalizmas.

„Jei Bažnyčia ir toliau užmerks akis prieš šiuos skandalus, moterų priespauda Bažnyčioje niekada nesibaigs“, – rašo vyriausioji redaktorė Lucia Scaraffia. Publikacija – reikšmingas gestas, žinant, kad problema Vatikanui nėra nei nauja, nei nežinoma, tiesiog lig šiol tyliai apeita. Išaiškinti faktai, kad Afrikoje kunigai naudodavosi vienuolėmis, nes taip išvengdavo AIDS pavojaus. Vatikanas pradėjo tyrimą Čilėje po to, kai seserys buvo išmestos iš kongregacijos už tai, kad savo vyresniajai apskundė priekabiavusį kunigą. Indijoje atvejis, kai vienuolė apskundė jį prievartavusį vyskupą, suskaldė vienuolyną: kai kurios seserys palaikė nukentėjusiąją, kitos – gynė vyskupą. Vis daugiau seserų besivystančiose, o ir turtingesnėse šalyse apskundžia savo skriaudėjus.

Visuotinis reiškinys

Ar Bažnyčia sugebės bent sumažinti problemos mastą, apriboti nusikaltimų galimybes, užkirsti kelią pusiausvyros stokojantiems asmenims? Vargu. Vargu, jei apsiribos vien bažnytine erdve. Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad 1 iš 5 vaikų Europoje nukenčia nuo seksualinės prievartos iki jiems sukanka 18 metų. Vaiko seksualinis išnaudojimas gali trukti daugelį metų, kartais – iki pilnametystės. Situacija Lietuvoje - labai panaši.

JAV neseniai paskelbė šiurpius duomenis, kurie, pabrėžiama, nėra išsamūs, nes pranešama tik apie mažą dalį atvejų. Remiantis pranešimais, piktnaudžiavimo aukomis vaikai tampa kur kas dažniau nei auto įvykių ar smurtinių išpuolių: 60000 per metus. Tad per pastaruosius 20 metų JAV nuo lytinės prievartos nukentė 1,2 milijono nepilnamečių. Tai vyko mokyklose, įvairiose organizacijose, sporto klubuose, sveikatos ar reabilitacijos įstaigose. Dažniausiai – šeimose. Specialistų teigimu, nėra erdvės, kur nerastume šio baisaus viruso.

Skamba tragikomiškai, tačiau tai tiesa – kunigai, palyginti su kitų sričių profesionalais, rečiausiai tampa skriaudėjais. Tiek universitetai, tiek mokyklos ar ligoninės lig šiol elgiasi vienodai: skundus atmeta, padeda įtariamiesiems įsidarbinti kitur, nereaguoja, neinformuoja Vaikų apsaugos institucijų...

Associated Press tyrimo duomenimis, per ketverius metus, 2011–2015 m., tarp studentų buvo užregistruota 17 000 lytinio smurto atvejų. Tačiau tai, anot tyrėjų, tik ledkalnio viršūnė. Pradinės ir vidurinės mokyklos neturi jokio įpareigojimo domėtis ar atskleisti piktnaudžiavimo prieš nepilnamečius atvejų. Gal situacija ims keistis po keleto rezonansinių atvejų? Neseniai spauda rašė apie pasaulinio garso sporto gydytoją Alaną Ashley; garsios vaikų klinikos vadovą dr. Reginaldą Archibaldą; atlikėją R. Kelly, prieš kurį liudijo ir du jo broliai...

Reikšminga, kad piktavalis asmuo dažniausiai yra žmogus iš artimos aplinkos: kitas vaikas, kaimynas, draugas ar šeimos narys. 

„Reikšminga, kad piktavalis asmuo dažniausiai yra žmogus iš artimos aplinkos: tik 10 proc. nepilnamečių patyrė smurtą iš nepažįstamo asmens.“ Skriaudėjas gali būti kitas vaikas, kaimynas, draugas ar šeimos narys. Vaikų prevencija besirūpinanti organizacija „Darkness to Light“ (www.d2l.org) teigia, kad apie 60 proc. vaikų patyrė prievartą iš asmenų, kuriais šeima pasitikėjo; apie 30 proc. – tai buvo šeimos nariai. Kuo auka jaunesnė, tuo didesnė tikimybė, kad smurtautojas – kartu gyvenantis asmuo: jaunesnių nei 6 metų amžiaus vaikais 50 proc. atvejų pasinaudojo šeimos nariai. 23 proc. atvejų šeimos nariai atsakingi už 12–17 m. amžiaus paauglių prievartą. Maždaug viena iš septynių mergaičių ir vienas iš 25 berniukų JAV patirs seksualinį smurtą iki sulaukdami 18 metų. Skaičiai įspūdingi ir skaudūs dar ir todėl, kad nepilnamečių tykantys pavojai lig šiol buvo suokalbiškai nutylima tema.

Lemtinga akimirka

Gink Dieve, šie skaičiai ne tam, kad sumenkinčiau katalikų bendruomenės viduje esančią piktžaizdę: gal ji ir mažesnė, bet dar piktesnė vien dėl to, kad lydima dvasinio autoriteto. Dėl to, jog visa čia kalba apie Dievo meilės priešingybę, dvasinį ir žmogišką skurdą... Apie tai, kad dvasinis gyvenimas nepadėjo atkurti Dievo paveikslo žmoguje.

Tikintis žmogus negali prarasti vilties, kad Dievas net iš šios blogio bedugnės gali ir nori ištraukti kažkokį gėrį, net labai didelį gėrį. JAV vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Danielius DiNardo tikisi, jog situacija paskatins Bažnytinio valdymo sistemos atsivėrimą pasauliečiams, tam prieš gerą pusšimtį metų kvietė Vatikano II susirinkimas. Pastaroji krizė skatina vyskupus peržiūrėti savo vadybinį stilių, išmokti dalintis atsakomybe su pasauliečiais, pripažįstant jų specifines dovanas, galinčias tarnauti Bažnyčios gerovei. Situacija sudėtinga, laiko mažai, reikia veikti nedelsiant: antraip prasime dar vieną katalikų kartą.

Tad pasvajokime, kad katalikai pramins kelią - parodys pasauliui sveikos organizacijos pavyzdį. Pasvajokime ir tikėkime, kad parodys, jog įmanoma pasirūpinti mūsų jaunąja karta. Parodys, jog įmanoma ne vien bausti, bet ir pasirūpinti skriaudėjais. Ir vargas tam, kuris papiktins bent vieną iš šitų mažutėlių.