Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. 
    Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“ 
    Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų'. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“. 
   Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: 'Gerbk savo  tėvą ir motiną', ir: 'Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta'. O štai jūs sakote: 'Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: 'Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti', – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“. 

Skaitiniai E1 (63)

Pr 1, 20 – 2, 4a: Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų

Ps 8, 4–5. 6–7. 8–9. P.: Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!


Evangelijos skaitinį komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandien per Mišias toliau skaitoma apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.“ Ar kada įsigilinote į šio teiginio tikrovę: Dievas nori sukurti žmogų. Jis panorėjo tavęs ir manęs, suformavo mus ne pagal bet kokį, bet pagal savo paveikslą. Kokia tai realybė – Dievas tavęs, manęs panorėjo, kiekvieną sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, kokia meile ir pagarba turėtume apgaubti vieni kitus. Kokią meilę ir mūsų dėkingumą ši žinia turėtų pažadinti: Dievas mūsų trokšta ir mus myli. Visuose mūsų sunkumuose, problemose, kai visa regis prarasta ir tamsu, grįžkime atgal, kaip kviečia Jonas Paulius II savo „Nenusileidžiančios saulės giesmėje“:

sugrįžti atgal į tą laiko tašką, 
kai buvau maitinamas vien Tavojoj minty.

Tokia yra kiekvieno iš mūsų tikrovė, kad Dievas mūsų norėjo, pamilo mus, kai dar buvome tik Jo mintyje. Kaip turėtume gerbti vienas kitą, vargšus, nupuolusius ir atstumtuosius, narkomanus ir kt. Visi yra mylimi Dievo, todėl mes turime juos mylėti ir padėti jiems mums prieinamais būdais, kad jie taptų asmenimis, kokių Dievas jų norėjo. Evangelijoje Jėzus mėgina parodyti Rašto aiškintojams ir fariziejams, kas yra svarbiau, o didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą ir artimą, kaip šventasis Paulius sako kitoje vietoje: „Meilė – įstatymo pilnatvė“. Jėzus apie tai kalba Rašto aiškintojams ir fariziejams šiandienos Evangelijoje.

Kas yra svarbu mano gyvenime? Rašytinis įstatymas ar mylinčio Dievo įstatymas? Kasdienybėje žvelkime į Jėzų ir elkimės, kaip Jis darė: mylėkim, atleiskim, užmirškim ir viską darykim dėl Dievo meilės. Nė vieno neniekinkime, bet tieskime pagalbos ranką kaip Jėzus visais laikais.

Kasdien dėkokim Dievui už didžią Jo meilę mums ir lai Šventoji Dvasia atveria mūsų širdis kitų reikmėms, kad ir jie galėtų dėkoti Dievui už visa, ką turi ir kas yra.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai