Rašytoja Renata Šerelytė. Redakcijos archyvo nuotrauka

Į šimtmečio anketos klausimus atsako rašytoja RENATA ŠERELYTĖ. Anketa publikuota literatūros mėnraštyje „Metai“ (2018 m. Nr. 12) 

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Atsakant į šį klausimą turbūt geriausia remtis gyvenamuoju laiku, šiek tiek praplečiant jo ribas ir siejant ne tik su savo gyvenimo datomis, bet ir su įvykiais, asmenybėmis, kurios tarsi išeina už asmeninio gyvenimo ribų. Todėl man labai svarbus atrodo partizaninis pasipriešinimas – jo pradžia, jo eiga, jame dalyvavę žmonės, jų palikti liudijimai.

Partizaninis karas glaudžiai susijęs su visa tolesne laisvės kova – su paskutiniuoju partizanu Antanu Kraujeliu, kuris žuvo 1965 metais, su Helsinkio grupės įkūrimu, su Romo Kalantos susideginimu, su Lietuvos laisvės lygos veikla, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimu ir dvasininkų priešinimusi sovietinių okupantų vykdomai politikai. Ne veltui popiežius Pranciškus, atvykęs vizito į mūsų šalį, Lietuvos Bažnyčią pavadino kankinių bažnyčia. Tai liudytų Mečislovo Reinio, palaimintojo Teofiliaus Matulionio, Juozo Zdebskio, Broniaus Laurinavičiaus ir daugelio kitų kunigų pavardės.

Manyčiau, kad jeigu nebūtų buvę partizanų, kurie įkvėpė, anot Adolfo Ramanausko-Vanago, sveikąjį tautos kamieną toliau priešintis ir nepasiduoti dvasinei mirčiai, nebūtų buvę nė Sąjūdžio, kuris tiesiog išsprogdino visą tą nuolatinio melo ir paniekos žmogui kupiną sovietmečio tvarką.

Prisimenu, kaip mane 1988 m. krėtė šiurpuliai nuo mitinge ištartų žodžių – „Lietuvos valstybė“. Būtent – valstybė. Tai atrodė kertinis žodis, kuriame koncentravosi viskas – nuo praradimo kartėlio iki širdį gniaužiančio pasididžiavimo. Šiandien kai kurie visuomenės veikėjai ir politikai galbūt norėtų, kad liktų tik „Lietuva“. Bet jeigu liks tik „Lietuva“, o išnyks „valstybė“, nieko gero iš to nebus.

Todėl visi darbai, nesvarbu, ar juos dirbtų politikas, ar verslininkas, ar inteligentas, – jeigu jie skirti Lietuvos valstybei, darnios ateities viltis neblėsta. Jeigu viršų ima siauraprotiškas nacionalizmas ir Lietuvos kaip uždaro tautinio geto įsivaizdavimas – tokiu getu ir liksime.

Įvykiai, kurie 2018 metus padarė nepamirštamus, buvo du. Tai popiežiaus Pranciškaus vizitas, kuris suteikė nepaprastą stiprybės ir vienybės jausmą, nepatirtą jau seniai, ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų radimas, identifikavimas ir iškilmingas perlaidojimas.

Tiesa, kaip nepaminėti MO muziejaus atidarymo. Tiksliau, privačios iniciatyvos, nukreiptos į meną. Manyčiau, kad tokio atvejo šiuolaikinėje mūsų kultūroje dar nebuvo. Ir tai teikia vilčių, kad ir toliau bus tikros mecenatystės atvejų. O ne dirbtinės ir išpūstos, kai menai ir kultūra finansuojami iš valstybės lėšų ar nesumokėtų tai pačiai valstybei mokesčių.

RENATA ŠERELYTĖ: Labai nesinorėtų, kad rašytojas taptų tik rinkos dalimi, besivaikančia literatūrinių madų. Arba – išlaikytiniu, elgeta, prašytoju, kurį reikia remti, šelpti, guosti, kuris verkšlena ar net rauda.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Na, laisvės rašyti niekas nevaržo, asmeninės drąsos kūrėjams irgi netrūksta, galimybių prasimušti, susilaukti populiarumo ir realizuoti save – taip pat. Nors tokiai mažai rinkai kaip mūsų toks baisus antplūdis rašytojų atrodo lyg ir neproporcingas – rašo juk visi. Kulinarai, sportininkai, mitybos specialistai, bioenergetikai, žurnalistai, kelionių organizatoriai, vedybų ir laidotuvių planuotojai, verslininkai, mokslininkai ir t. t.

Na, čia nebūtų didelės bėdos; kaip sakoma – jeigu žmogus nori, tegu rašo, bet skaityti, ką jis parašė, nebūtina. Skaitytojas atsirenka tai, kas jam įdomu. O skaitytojų grupės labai įvairios – nuo profesionalų iki marginalų. Bet šiaip jau mėgėjiškos literatūros – o ir kultūros – dominavimas akivaizdus. Bet juk gyvename demokratiškoje šalyje, taigi ko nors kito tikėtis sunku. Kultūra taikosi prie vartotojo, o menininkas, kuris prie vartotojo neprisitaiko, rizikuoja tapti vienišu genijumi, kurio likimas nenuspėjamas.

Tačiau labai nesinorėtų, kad rašytojas taptų tik rinkos dalimi, besivaikančia literatūrinių madų. Arba – išlaikytiniu, elgeta, prašytoju, kurį reikia remti, šelpti, guosti, kuris verkšlena ar net rauda. Rašytojo profesionalo darbas toks pat svarbus ir vertingas, kaip ir kitų, toks pat atsakingas ir sunkus. Todėl rašytojas turėtų būti visavertis ne tik kultūros lauko, bet ir rinkos bei ekonomikos dalyvis. Ir kad jis pats tai suprastų.

O šiaip jau labai nesinorėtų, kad rašytojai – ir apskritai inteligentai – būtų inertiška visuomenės dalis, kuriai menas ir kūryba svarbiau už Tėvynę. Už visa tai, kas joje vyksta – gero ir negero. Kad jaustųsi aukštesni ir geresni už kitus. Kad sakytų, jog politika – ne man, nes ji „nešvari“, o aš tai toks gerutis, nenoriu išsipurvinti.

Kai mes nenorime išsipurvinti, į valdžią ateina žmonės, kurie paskui nesibodi versti purvo ne tik ant kultūrininkų, bet ir ant visų žmonių. Svarbu, kad inteligentai būtų karšti arba šalti – bet tik ne drungni, kuriuos belieka išspjauti.

RENATA ŠERELYTĖ: Viliuosi, kad, rašytojams išliejus kūrybinį įtūžį ir patenkinus narciziškumą, galbūt reprezentatyviu pagaliau taps detektyvo žanras, toks, koks jis turi būti: paslaptingas, bet paprastas, be specialiųjų efektų ir teatrališkumo, žvelgiantis į žmogaus sielą.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?

Na, didaktika niekur nedingo, ypač mėgėjiškoje literatūroje. Jos formos gal šiek tiek modernesnės, bet esmė ta pati. Vaikų literatūros specialistai, kurie perskaito bene visą šiuolaikinių lietuvių autorių kūrybą, skirtą vaikams, tarp jų – ir mėgėjų, galėtų paliudyti, kad neretai netgi forma (kirčiavimas, sintaksė ir kt.) stulbinamai primena XIX a. kūrinėlius. Taigi šiuolaikinėje literatūroje veikiausiai galima rasti ir daugiau tokių žavių senienų.

Įsivaizduoti, kokia literatūra bus, nesiimsiu, nes, pasak Simoneʼos Weil, vaizduotė – šėtono įrankis. Maištingų jaunųjų, griaunančių visus autoritetus, buvo ir visada bus, kaip ir tradicinio pasakojimo romanų ir kitų kūrinių. Išliks poezija – gurmanams ir snobams (dainų tekstų, mėgėjiškų kūrinių ir eiliakalių popso poezijai nepriskiriu). Prie jos nedrąsiai šliesis novelė – tokia pat snobiška, nes ji neįdomi rinkai taip pat, kaip ir eilėraštis. Romanai turėtų plonėti ir koncentruotis, nes, ko gero, uždusim nuo žodžių, kurie mažai ką bereiškia.

Šiaip nesitikiu nieko naujo, bet viliuosi, kad, rašytojams išliejus kūrybinį įtūžį ir patenkinus narciziškumą, galbūt reprezentatyviu pagaliau taps detektyvo žanras, toks, koks jis turi būti: paslaptingas, bet paprastas, be specialiųjų efektų ir teatrališkumo, žvelgiantis į žmogaus sielą. Ir kad nepritrūks gerų kūrinių jaunimui ir vaikams, nes jiems tokių knygų labiausiai reikia.