Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

Pastaba: recenzijoje yra filmo turinį atskleidžiančių detalių.

Ši perfrazuota eilutė iš Donaldo Kajoko eilėraščio pasirinkta ne veltui. „Purpurinis rūkas“ – po ilgos kūrybinės pertraukos žiūrovų teismui* atiduotas Raimundo Banionio filmas – dar iki savo pasirodymo jau kėlė aršių diskusijų.

„Filmo nežiūrėjau, bet manau, kad...“ – jau pasirodžius filmui teko išgirsti ne vieną taip pradedamą nuomonę, kuri automatiškai pastato R. Banionio „Purpurinį rūką“ į vieną gretą kartu su Boriso Pasternako „Daktaru Živago“ ir Mariaus Ivaškevičiaus „Žaliais“ – kūriniais, apie kuriuos nuomonę (ir labai radikalią nuomonę!) turėjo daugiau žmonių, kurie tų kurinių nebuvo skaitę.

„Purpurinis rūkas“ irgi turi potencialo tapti tokiu kūriniu – filmu, kurį mažai kas žiūrėjo, bet daug kas turi nuomonę (dažniausiai – neigiamą).

Taigi ar verta lietuviško istorinio kino kūrėjams kurti tokius revizionistinius filmus kaip „Purpurinis rūkas“, jei išankstinė masių nuomonė bus neigiama – maža to, neigiama tiek, kad žmonės neis žiūrėti filmo? Gal geriau išvis nekurti nieko – nekeliauti toliau?

Kas lėmė tai, kad dalis visuomenės „Purpurinį rūką“ a priori sutiko neigiamai? Pirmiausia pagrindinio veikėjo – Jozefo (akt. Severinas Norgaila) tautybė – jis žydas. Iš tokio teiginio būtų galima spręsti, kad nemenka dalis dabartinės lietuvių visuomenės – antisemitai (bent jau latentiniai). Nesutikčiau: vargu bau ar begalima kalbėti apie kokį nors (netgi latentinį) antisemitizmą, kai absoliuti dauguma mūsų visuomenės per gyvenimą nebuvo sutikę nė vieno žydo.

Antisemitizmas be žydų? Vargiai. Problema – ne konkreti pagrindinio veikėjo tautybė. Problema ta, kad pagrindinis veikėjas – nelietuvis, t. y. nesaviškis. Pabandykime įsivaizduoti: jei filmo pagrindinis veikėjas būtų ne Jozefas iš pasiturinčių Lietuvos žydų šeimos, o Juozas iš eilinių lietuvių valstiečių (tokių, kokius mes juos įsivaizduojame) – ar kas nors prie to kibtų? O jei Jozefas būtų vokietis? Arba latvis? Arba rusas? Manau, kad pastaraisiais atvejais pradėtų rastis įtampa – savotiška tautinė įtampa tarp to, kokius savo ir kitų tautų atstovus įsivaizduojame mes ir kokius juos pavaizduoja įvairūs menininkai.

Taip, įtampa, sukūrus Jozefą vokietį (latvį, rusą), būtų mažesnė nei šiuo atveju, kai Jozefas – žydas. Kodėl? Aišku, kodėl – dėl Holokausto, kurį bet kuris iš mūsų (savaime aišku, jei tai – sveiko proto žmogus) suvokia kaip vieną didžiausių Lietuvos istorijos tragedijų.

Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

Partizanų vaizdavimas kaip R. Banionio „Purpuriniame rūke“ – originalus. Nors iš esmės jis atskleidžia tos šiandienės vyresniosios kartos, kuri gimė jau po Laisvės kovų, tikėtiną pokario įsivaizdavimą (kuris nemaža dalimi nulemtas ir tam tikrų sovietinės ideologijos klišių), tačiau, priešingai nei pastaraisiais metais pasirodę filmai („Emilija iš Laisvės alėjos“, „Pelėdų kalnas“, „Tarp pilkų debesų“), R. Banionio „Purpurinis rūkas“ nėra ura-patriotinis. Ir vien dėl to galima paploti.

Dar vienas momentas, kodėl dalis visuomenės gali neiti į „Purpurinį rūką“, nors nuomonę apie jį turės (ir garsiai reikš) – tai, kad sužinojus, jog pagrindinis veikėjas yra žydas, nemažai daliai potencialių žiūrovų kyla nuojauta, kad ir visas filmas bus apie Holokaustą arba bent jau apie tam tikrų Lietuvos partizanų sąsajas su žydų žudynėmis. Šios mąstymo problemos šaknys gilios, bet jas galima nusakyti vienu sakiniu: neretas Holokaustą suvokia kaip „ne mūsų“ tragediją – juk žudė žydus, o ne lietuvius.

Mintis apie tai, kad žudė mūsų žydus ir dėl to tai yra ir mūsų tragedija – tokia mintis kyla toli gražu ne kiekvienam: visuomenėje vis dar gyvybingas polinkis skirstyti į savus (lietuvius) ir svetimus (visus kitus), iš kurių žydai – patys svetimiausi (tai būtų galima aiškinti religinėmis ar istorinėmis-socialinėmis priežastimis, vis dėlto manau, kad esmė – mūsų pasąmonėje slypintis kaltės jausmas, per kartas persiduodanti Holokausto trauminė patirtis).

Grįžtant prie filmo – „Purpuriniame rūke“ Holokausto beveik nėra. Holokausto ten tiek, kad veikėjams besėdint užstalėje vienas jų užsimena apie vietinių žydų išžudymą ir galimą partizanų vado Vlado (akt. Tadas Gudaitis) dalyvavimą žudynėse. Be šio momento, esti dar vienas: kai Jozefas ateina į vietinę miliciją ir prašo, kad žydų sušaudymo vieta būtų kaip nors garbingiau įamžinta, o vėliau pats imasi iniciatyvos ir žudynių vietą aptveria tvorele (scena istoriškai keista, žinant tai, kad jau pirmaisiais pokario metais sovietai organizavo ir vykdė išžudytų žydų perlaidojimus arba žudynių vietų įamžinimą – tai sovietinė valdžia naudojo savo ideologiniams tikslams kaip „vokiškųjų fašistų žvėriškumo“ demonstravimą).

Taigi pagrindinė „Purpurinio rūko“ istorinė erdvė – pokaris. Sovietmečiu kurti filmai apie pokarį („Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Vyrų vasara“) koncentruoja dėmesį į kaimo erdvę ir valstiečius, dabartinėje Lietuvoje atsiranda bandymų į pokarį pažvelgti per miestelio („Mėnulio Lietuva“) ar miesto („Pelėdų kalnas“) gyventojo prizmę, o „Purpurinis rūkas“ vertingas ir originalus bandymu į pokarį pažvelgti žydo – Lietuvos žydo, grįžusio iš Rusijos namo ir neradusio namiškių – pasaulėžiūra.

Ši pasaulėžiūra kartais naivoka – vietinio milicijos viršininko Jozefas lyg tyčia apgyvendinamas toje pačioje troboje, kur apsistojusi ir Daugėlų šeima – degtinės butelio nepaleidžiantis, bet kartu ir ūkio neapleidžiantis tėvas Daugėla (akt. Vidas Petkevičius) ir jo dukra Janina – partizanų vado meilužė (akt. Giedrė Mockeliūnaitė). Jozefas suvokia, kad aplinka – nedraugiška ir pavojinga. Jis nori bėgti, jis nori grįžti atgal į Vilnių, atgal į studijas, bet... nieko nedaro, kad pabėgtų. Atrodo, kad pokariu suaugusiam vyrui buvo sunkiau pabėgti iš kaimo Pakruojo apylinkėse nei mažai mergaitei (Audriaus Juzėno „Ekskursantei“) iš Sibiro.

Pokaris – tai partizanai. Partizanų esama ir „Purpuriniame rūke“ – nors jau minėta žydšaudžio etiketė, priklijuota būrio vadui, tačiau apie kitų partizanų dalyvavimą Holokauste nekalbama. „Purpurinio rūko“ partizanai parodyti neįprastai: visų pirma jie nevilki paradinių tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformų (palyginimui – Jono Vaitkaus „Vienui vieni“). Antra – jie visai prasti kariai: užtenka vienos enkavedistų pasalos, ir Vlado būrys nustoja egzistuoti (palyginimui – A. Juzėno „Pelėdų kalno“ baigiamoji scena). Trečia – partizanai nevykdo jokios prieš sovietus nukreiptos veiklos (tik prabėgomis užsimenama, kad apylinkėje kartkartėmis pradingsta įvairūs prosovietiniai veikėjai) – jie išvis hedonistai: eina pas kaimo mergas, geria degtinę, suorganizuoja vestuves – o po jų galbūt pagiringi pakliūva į pasalą ir žūna.

Toks partizanų vaizdavimas kaip R. Banionio „Purpuriniame rūke“ – originalus. Nors iš esmės jis atskleidžia tos šiandienės vyresniosios kartos, kuri gimė jau po Laisvės kovų, tikėtiną pokario įsivaizdavimą (kuris nemaža dalimi nulemtas ir tam tikrų sovietinės ideologijos klišių), tačiau, priešingai nei pastaraisiais metais pasirodę filmai („Emilija iš Laisvės alėjos“, „Pelėdų kalnas“, „Tarp pilkų debesų“), R. Banionio „Purpurinis rūkas“ nėra ura-patriotinis. Ir vien dėl to galima paploti.

Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

Sušaudytas? 2010 metais? JAV? Ši nelogiška mintis privertė susirasti ir perskaityti F. Rozinerio apsakymą, parašytą dar 1984 metais. Nors ir labai artimas R. Banionio filmui, bet pabaigos iki galo jis nepaaiškina – ir 1984-aisiais JAV teismuose atsidūrę buvę Holokausto dalyviai nebuvo šaudomi.

Esama ir trūkumų. Vienas esminių – netinkamas 1987 metais publikuoto Felikso Rozinerio apsakymo pritaikymas šiems laikams: filmas pradedamas ir baigiamas epizodais iš 2010-ųjų, kai jau pasenęs Jozefas (kurį vaidina gerokai jauniau atrodantis Arkadijus Vinokuras) iš Jeruzalės keliauja į JAV liudyti Vlado teisme. Herojus sau svarsto: liudyti ar neliudyti? Jei paliudysiu – Vladas bus sušaudytas. Taigi nusprendžia neliudyti.

Sušaudytas? 2010 metais? JAV? Ši nelogiška mintis privertė susirasti ir perskaityti F. Rozinerio apsakymą, parašytą dar 1984 metais. Nors ir labai artimas R. Banionio filmui, bet pabaigos iki galo jis nepaaiškina – ir 1984-aisiais JAV teismuose atsidūrę buvę Holokausto dalyviai nebuvo šaudomi.

Ne ką mažiau keista, kaip buvęs partizanas (ir galbūt žydšaudys) Vladas 1984 metais galėjo atsidurti JAV? Peteliške perplaukė Baltijos jūrą? Tapo sovietiniu nomenklatūrininku ir pabėgo iš „zagrankomandirovkės“? Į šį klausimą neatsako nei F. Rozineris, nei juo labiau R. Banionis. Jis nusprendžia Jozefo kelionę į JAV nukelti pustrečio dešimtmečio vėliau – į 2010-uosius. Šiuodu epizodai (o tai yra labai svarbios filmo dalys – pati pradžia ir pati pabaiga!) atrodo neįtikinami, dirbtini ir nelogiški. Ir tai – rimtas trūkumas.

Kitas rimtas trūkumas – iki galo nepaaiškinama Janės motyvacija filmo pabaigoje nunuodyti Jozefą. Nors žiūrovui leidžiama suprasti, kad savotišką Jozefo ir Janės gyvenimo idilę sudrumstė apylinkėse pasigirdusios kalbos apie Vladą (tiesa, kalbos visai neaiškios: jis lyg ir žuvo, lyg ir pabėgo), tačiau neaišku, ko tikisi Janė, pildama žiurknuodžių į Jozefo puodelį. Nejaugi ji mano, kad lyg niekur nieko nunuodys savo sugyventinį – miestelio mokytoją ir čekistų informatorių (kad ir neveiklų, vis dėlto užverbuotą) – niekas to nesupras ir nesiaiškins, o iš miško grįžęs partizanas Vladas bus pasitiktas fanfaromis ir sovietiniu šampanu?

Iš tolesnės filmo eigos (kuri, beje, neprieštarauja ir F. Rozinerio apsakymo eigai) – viskas taip ir turėjo būti: Jozefas, nors ir išgyvena, bet pagaliau ryžtasi pabėgti iš kaimo, o Vladas – kaip galima nuspėti – grįžta pas Janę, ir juodu sau laimingai gyvena. Ši „Purpurinio rūko“ vieta – dar vienas labai rimtas trūkumas. Beje, kulminacinė nuodijimo scena – stebėtinai neįtikinama: Janė tokia rami, lyg sugyventinių nuodijimas žiurknuodžiais kartu su vaikų mėtymu į šulinius – lietuviško šeimyninio folkloro neatsiejama dalis.

Kalbant apie gerus dalykus, verta pagirti pagrindinių filmo aktorių – Severino Norgailos ir Giedrės Mockeliūnaitės, taip pat tėvą Daugėlą sukūrusio Vido Petkevičiaus – vaidybą. Kartu tai pagiriamasis žodis ir režisieriui, kuris pasirinko ne tokius žinomus aktorius, užuot bandęs žiūrovus suvilioti žinomesniais, bet bulvariniuose filmuose ir serialuose chaltūrinančiais lietuvių aktoriais.

Kadras iš rež. Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., Lietuva).

Šis filmas – keliantis nevienareikšmes diskusijas. Jis toks, apie kurį verta galvoti, ir toks, apie kurį reikia kalbėti tada, kai esi jį matęs.

Kaip vertinti „Purpurinį rūką“? Ar verta jį žiūrėti? Išeidamas iš kino salės vienareikšmiško atsakymo neturėjau: staigi ir nelogiška filmo pabaiga iškart nuvylė. Nepaisant to, filmas sukėlė minčių. Dar daugiau minčių jis pradėjo kelti aršėjant diskusijoms (jei tai galima pavadinti diskusijomis) – kai kūrinį aptarė tie, kurie iškart prisipažindavo filmo nematę. Pradėjau galvoti kitaip: jei „Purpuriniame rūke“ nuvilia nelogiška pabaiga, tai gal pati filmo dauguma – logiška? Jei nuvilia pabaigos staigumas, galbūt įtraukia filmo branduolys? Galbūt žiūrovui norisi ir toliau skendėti purpuriniame rūke?

Šis filmas – keliantis nevienareikšmes diskusijas. Jis toks, apie kurį verta galvoti, ir toks, apie kurį reikia kalbėti tada, kai esi jį matęs. Ar „Purpurinis rūkas“ geras filmas? Neblogas. Ar verta jį pažiūrėti? Taip, jei norite kalbėti šia tema – lygiai taip pat, kaip verta perskaityti M. Ivaškevičiaus „Žalius“ – jei norite apie tai sąžiningai kalbėti.

Nors daliai mūsų visuomenės labai nelengva priimti visokius ne ura-patriotinius kūrinius, tačiau mums visiems verta keliauti toliau: žiūrėti, skaityti, gilintis, diskutuoti. Kitu atveju – neskaitant ir nežiūrint problemiškų kūrinių, tačiau garsiai reiškiant savo nuomonę (o dargi kreipiantis su ta nuomone į atitinkamas institucijas) – bus kaip jau minėtame D. Kajoko eilėraštyje: (kritikos) būgnai tratės tyliau ir tyliau – tartum sau.

* Kol kas apeinant Generalinę prokuratūrą.