Jonas Mekas 1973-iųjų rudenį. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

„Mano pareiga yra toliau tęsti darbą – neišduoti tų šventųjų poetų, rašytojų, dailininkų, meno ir mokslo žmonių. Tų, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė. Mano pareiga jų neišduoti. Mes esame jų viršūnė, jų lapai, o jie yra mūsų šaknys“, — sakė Jonas Mekas. Kalbėjo tikrai ne apie save, o visus tuos, kurie buvo „už“ jo, į kuriuos jis rėmėsi, su kuriais diskutavo, kuriuos gerbė, kurie buvo jo „šaknys“. Dabar J. Mekas yra „už“ mūsų, mūsų šaknys, tas, su kuriuo kalbėsimės ateityje. Būtent dėl šios priežasties verta atsigręžti J. Meko kiną.

Siūlome prisiminti penkis filmus, kurie taikliausiai apibrėžia filmininko kūrybą, taip pat nepamiršti, kad jis filmų sukūrė gerokai daugiau. Linkėčiau artimiausiu metu sulaukti ir Jono Meko retrospektyvos kino teatruose arba kino festivaliuose.

„Voldenas“ (Walden (Diaries, Notes and Sketches), 1969 m.)

Šis filmas – pirmasis baigtas vaizdo dienoraštis, kurį sukūrė J. Mekas. Būtent šis filmas vėliau apibrėžė ir režisieriaus tolesnės kūrybos kryptį, temas, toną. Filmo pavadinimas – nuoroda į Henry Davido Thoreau knygą „Voldenas“ (1854 m.). Ją pirmą kartą J. Mekas perskaitė dar Vokietijoje, darbo stovykloje. Antrą kartą ėmėsi, kai jau gyveno JAV. Knyga tapo juostos pagrindu, centrine metafora, jungiančia gija. Amerikiečių kino kritikas Vincentas Canby apie „Voldeną“ „The New York Times“ žurnale rašė: „Mekas turi nepaprastą dovaną priversti mus pamatyti tai, ko ieškojome visą savo gyvenimą, ir tai padaryti taip, tarsi žiūrėtume į atradimą patį pirmąjį kartą.“ Prancūzų kino kritikas ir kino kūrėjas Yannas Beauvais, komentuodamas „Voldeną“, pridėjo, kad „Jono Meko filmai švenčia gyvenimą. Jie sukyla prieš visą persmelkiantį prekybiškumą ir stengiasi atgaivinti malonumą, kurį jaučia žmogus, patiriantis draugystę, išvydęs pirmąjį sniegą ar pavasario sugrįžimą. J. Meko genialumas atsiskleidžia per dosnumą įtraukiant žiūrovą į jo pasaulio patirtį – jis leidžia mums (at)rasti vaizdo paprastumą, stulbinamą poezijos galią ir jos reikalingumą“. Kino kritikai ne veltui kalba apie J. Meko atožvalgą į paprastumą. H. D. Thoreau „Voldenas“ taip pat buvo savotiška odė sugrįžimui į žmogiškumą, gyvenimo tykumą ir ramybę.

Ištrauka iš filmo „Voldenas“:

„Prarastas, prarastas, prarastas“ (Lost, Lost, Lost, 1976 m.)

Tris valandas trunkantis autobiografinis pasakojimas (nors šį žodį reikėtų vartoti atsargiai kalbant apie J. Meko filmus) apie imigranto gyvenimą JAV, o jei kalbėtume plačiau – visur. Kartais atrodo, kad konkreti vieta nėra pati svarbiausia – veikiau daug svarbesnė yra subjektą ištinkanti universali patirtis, stūksanti viename singuliariame taške. Jonas ir Adolfas Mekai, bėgdami iš Lietuvos, tikėjosi, ka atsidurs universitete, tačiau pateko į Vokietijos darbo stovyklą, iš jos – į pabėgėlių stovyklas, o tik tada atsidūrė JAV. Šiame filme nuolat juntamas pasimetimas, kūną skrodžianti vienatvė, sumišimas, o galiausiai – susižavėjimas kraštu, į kurį Mekai atvyko. Šimtai, o galbūt tūkstančiai vaizdų teka į mūsų sąmonę bėgant filmo laikui, juos įrėmina J. Meko balsas – poetiškas, svajingas, trapus. Filme režisierius prisipažįsta esantis pasaulio fiksuotojas, dienoraštininkas, kartais neapsisprendžiantis – ar jis verkia, ar dainuoja. Prasidėjęs kaip kelionės atgal (į Lietuvą) mitas jis galiausiai baigiasi supratimu, kad sugrįžimas galbūt jau niekada nebeįmanomas.

Ištrauka iš filmo „Prarastas, prarastas, prarastas“:

„Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972 m.) 

Šio filmo J. Mekas nepavadina „Prisiminimais apie grįžimą į Lietuvą“, vartoja žodį „kelionė“. Pavadinimas tiksliai apibūdina ir patį filmą, nes kelionė į Lietuvą jau nebėra sugrįžimas, nes ne(be)įmanoma sugrįžti į tai, ko neliko. Pasiilgti to, ko jau nebėra. Filmas susideda iš trijų dalių. Pirmoji pasakoja apie J. Meko ir jo brolio Adolfo Meko pirmuosius metus JAV, imigrantų bendruomenę, įsikurdinimą užsienyje, antroji – apie kelionę į Lietuvą po 25-erių metų gyvenant užsienyje. J. Mekas filmuoja savo motiną, giminaičius, gimtojo kaimo – Semeniškių – gyventojus, jų pramogas, šokius, kolūkio dainas. Sovietinė okupacija, nors tiesiogiai neminima dažnai, persmelkia visą filmą. Būtent ji sukėlė negrįžtamą pasikeitimą socialiniame audinyje. Sugrįžimas iš šio pokyčio kartais atrodo nebeįmanomas, o J. Meko motina atrodo kaip archetipinė prarastosios praeities saugotoja – kepdama bulvinius blynus tarsi šamanė saugo tai, ko jau nebeliko. O pats blynų kepimas – nelyg ritualas. Šios paprastos, buitinės scenos įgauna savotišką viršlaikišką, ilgesingą, poetinį skambesį. Trečioji filmo dalis iš pažiūros atrodo kiek atsitraukusi nuo pirmųjų dviejų – J. Mekas apsilanko vietose, į kurias planavo vykti, kai tik su broliu pasitraukė iš Lietuvos. Tačiau likimas juos nubloškė kitur – į Vokietijos darbo stovyklas, vėliau – JAV. Paskutinė dalis tarsi įsivaizduoja galimą J. Meko gyvenimo trajektoriją taip į perspektyvą įdėdama esamą.

Ištrauka iš filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“:

„Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“ (As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, 2000 m.)

Filmo pradžioje žiūrovą pasitinka J. Meko žodžiai: „Niekada nesugebėjau suprasti, kur mano gyvenimas prasideda, o kur baigiasi. Niekada, niekada negebėjau šito suprasti. Apie ką gi visa tai, ką gi visa tai reiškia? Kai tik ėmiausi visas filmų juostas suverti į vieną visumą, norėjau jas pateikti chronologiškai, kad eitų viena po kitos. Bet pasidaviau ir pradėjau megzti jas atsitiktinai, taip, kaip rasdavau padėtas ant lentynos, nes iš tiesų tai nežinau, kur kiekviena mano gyvenimo dalis turėtų būti. Tiesiog leiskite vykti visiškam atsitiktinumui, netvarkai, atsipalaiduokite. Toje netvarkoje yra kažkokios savitos tvarkos, kurios nė kiek nesuprantu, lygiai taip pat nesupratau gyvenimo aplink save, to tikrojo gyvenimo, kaip kiti sako, tie tikrieji žmonės. Jų taip pat niekada nesupratau.“ Šie žodžiai tikriausiai tiksliausiai apibrėžia ir J. Meko filmus, jo kūrimo būdus, ir savotiškas pamatines pasaulio matymo prielaidas: ieškant didelių sąsajų, paaiškinimų, tvarkos, dažnai kasdienybė ir kasdienybės, pasaulio, aplinkos patyrimas pasitraukia į antrą planą.

Ištrauka iš filmo „Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“:

„Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“ (Lithuania and the Collapse of the USSR, 2008 m.)

Atrodytų banaliai paprasta idėja – surinkti JAV televizijų reportažus apie Lietuvos išsilaisvinimą iš SSRS, sumontuoti juos į vieną lipdinį ir pristatyti kaip filmą. Šiuolaikinis istorikas galėtų užsibrėžti tokį tikslą, išsikelti problemą, pabandyti atsakyti į kokį nors tyrimo klausimą. J. Mekas įvykių metu tiesiog dokumentavo Lietuvos kelią į nepriklausomybę, žiūrėdamas amerikietišką televiziją, žinių laidas, interviu su įvykių dalyviais, politologais ir komentatoriais. Pamatysite Algimantą Čekuolį, kalbantį už Sąjūdį, prof. Vytautą Landsbergį, pristatomą kaip Lietuvos prezidentą, vakariečių reakciją į Sausio 13-osios įvykius. Visuomet kyla klausimas – o kodėl tai yra įdomiau stebėti nei tokius pačius kadrus, kurie būtų atrinkti mūsų jau minėto hipotetinio istoriko? Faktų atskleidimo požiūriu šios archyvinės medžiagos sankaupos būtų panašios, tačiau J. Meko filmą žiūrint jaučiamas neįtikėtinas betarpiškumas, įvykių patirtis, jų artumas. Galbūt tokį jausmą sukelia dviejų medijų samplaika – televizija ir J. Meko filmavimo kamera, autentiškai fiksuojanti stebėtojo ir televizijos reportažų judesius. Dviejų medijų sugretinimas tarsi ištrina ribą, ir žiūrovas jaučiasi esąs kur kas arčiau nei tik žiūrėdamas archyvinius kadrus. Galiausiai tai turbūt pati įdomiausia dokumentinė medžiaga apie Sovietų Sąjungos griūtį.

J. Meko „Vimeo“ paskyroje galite pasižiūrėti visą šį filmą:

Daugiau kadrų, kuriais dalinosi režisierius, galite rasti paspaudę čia.