Evan Kirby/Unsplash.com nuotr.

Kiekvieną kartą, kai konsultacijose ar mokymuose kalbu apie MEILĘ SAU, viduje suvirpa klausimas, kaip keliais žodžiais ar sakiniais apsakyti tai, kas sudaro žmogaus esmę. Meilė sau – tai kiekvieno mūsų „vidinis stuburas“, tai ir pasitikėjimas savimi, ir pasitikėjimas aplinkiniais – pasauliu. Meilė siejasi su vidine ramybe.

Kaip siejasi meilė ir meilė sau?

Iš tiesų žodis „meilė“ yra smarkiai nuvalkiotas. Kiek daug jo visoje populiariojoje spaudoje. Tačiau mes labai dažnai neteisingai suprantame šį žodį, siejame jį tik su santykiu, tik su gavimu, tik su savimi.

Psichologijoje meilė siejama ne tik su jausmu (vidiniu išgyvenimu), bet su vidine būsena (į kurią įeina ir pojūčiai, ir jausmai, ir mintys). Meilės jausmo funkcija – kurti gėrį. Tai pozityvus ir jėgų suteikiantis išgyvenimas, jį patiriant gaunama daug energijos, noro daryti gera.

Tai būsena, kada „meilės pilna širdis“. Tada mūsų meilė neturi vieno objekto. Įsivaizduokime gėlę, kurios centras – tai meilė sau (kartu su vidiniais žodžiais: „esu geras, esu vertas su visu savo netobulumu ir pažeidžiamumu“) ir žiedlapėliais: meile vaikams, tėvams, vyrui / žmonai, draugams, žmonėms, Dievui / likimui. Be centro nėra ir žiedlapių.

Kas yra tikroji meilė sau?

Psichologas Erichas Frommas, dažnai vadinamas meilės teoretiku, teigia, kad tikroji meilė sau neišvengiamai susijusi su meile aplinkiniams: „Meilė kitiems ir meilė sau nėra alternatyvos. Priešingai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma...“ Dabartiniai tyrimai rodo, kad savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs. Narcisizmas yra meilės priešingybė: man nuolat reikia kitų kaip manęs patvirtinimo, įvertinimo. Aš save matau tik per kitus.

Humanistinės psichologijos pradininkai Abrahamas H. Maslowas ir Carlas R. Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo aš, samprata – visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą: „Kas aš esu?“ Jei mūsų samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata yra neigiama – jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Carlas R. Rogersas pabrėžė, kad dauguma jo pažįstamų žmonių niekina save, mano esą nevertingi ir nemylimi. Šis psichologas patvirtina krikščionišką požiūrį į žmogiškosios vertės nuostatą: „Jums nereikia būti ypatingam, kad būtumėte mylimas, jūs galite būti pats savimi.“

Kaip psichologė ir kaip žmogus atsakymo į klausimą, „kas tai yra meilė sau“, ieškau nuolat. Dažnai galvoju, kad meilė – tai gebėjimas leisti sau būti visokiam: ir besišypsančiam, ir verkiančiam. Tai gebėjimas priimti nesėkmes ir palaikyti save, kai gyvenimo įvykiai atneša praradimų ir skausmo. Banalūs žodžiai „mylėti save netobulą“ klientų gijimo istorijose išsiskleidžia visu grožiu. Vaikystėje nepatyrę besąlygiško priėmimo turime to mokytis iš gyvenimo. Myliu savo klientus, jie mane moko neužsiverti, bet vidujai išgyventi gyvenimo įvykius.

Savivertė, meilė sau ir vaikystės žaizdos

Keliaudama su klientais jų gyvenimo keliais visada prieinu prie šių klausimų: „Kas yra meilė sau?“, „kaip išmokti mylėti save, jei iš tėvų to nepatyrėme?“ Girdėdama tokius klausimus džiaugiuosi – jei su žmogumi iki čia atėjome, vadinasi, daug nuėjome. Įvardinti savo vaikystės žaizdas, atpažinti jausmus sau – atrasti santykį su pačiu savimi.

Meilė – pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis. Kiekvienam iš mūsų: ir suaugusiesiems, ir vaikams aplinkinių žmonių meilė yra gyvybiškai reikalinga. Jos pagrindu gyvenimui bėgant formuojasi pasitikėjimas savimi bei meilė sau. Kaip tai vyksta?

Will Cornfield/unsplash.com nuotr.

Skiriamos dvi meilės formos: sąlyginė ir besąlyginė. Besąlygiška meilė – tai meilė be išankstinių sąlygų, reikalavimų: „Myliu tave tokį, koks esi“; „myliu tave vien todėl, kad esi.“ Vaikas, jausdamas tokią tėvų meilę, jaučiasi saugus, ramus ir GERAS. Šio jausmo pagrindu formuojasi savivertė: „Jei mane myli – aš esu geras ir vertas meilės – vadinasi, ir aš mylėsiu save“, auga pasitikėjimas pasauliu (aplinkiniais žmonėmis): „Pasaulis (tėvai) mane myli – pasaulis yra geras, saugus – aš irgi myliu pasaulį.“ Todėl apibendrinant, kiek tėvai mus mylėjo, tiek mes patys mylėsim save.

O jei taip nėra? Kas vyksta, kai vaikas nejaučia besąlygiškos meilės?

Prisimenu moterį, pas mane atvykusią dėl dviejų sūnų itin didelių elgesio problemų mokykloje. Su mano žodžiais, kad svarbu vaikams būti mylimiems ir priimtiems tokiems, kokie jie yra, ji nesutiko, sakydama: „Neįsivaizduoju, kaip aš galiu mylėti vaiką, kuris namo parneša iš mokyklos pastabą arba blogą pažymį; pasaulis žiaurus, jame gali išgyventi tik siekdamas būti geriausias.“ Pati užaugusi internate, viduje turi didelį skausmą, kuris neleidžia mylėti nei savęs, nei savo vaikų. O berniukai, negaudami mamos meilės, jos pakaitalo (neigiamas dėmesys irgi yra dėmesys) siekia destruktyviu elgesiu. Taip pat išlieja viduje susikaupusį pyktį. 

Auklėdami draudimais, laisvės apribojimu, lyginimu su kitais, blogų savybių išryškinimu (manydami, kad tai, kas yra gerai, išryškės savaime), tėvai išmoko mus nuvertinti save ir savęs nemylėti.

Kas darosi vaiko viduje, kai jis nesijaučia mylimas toks, koks yra? Visų pirma kyla skausmas, liūdesys (susiję su mintimis „aš esu nemylimas, aš esu blogas, nevertas meilės“). Psichologinį skausmą sunku išbūti, sunku rodyti aplinkiniams – tuo metu jaučiamės ypač pažeidžiami, todėl daugelis mūsų esame išmokę jį slėpti. Slepiame po pykčiu, susierzinimu, atsiribojimu ir t. t. Kartais skausmą pradedame slėpti ir patys nuo savęs. Tada darosi sunku suprasti save, vidinį pasaulį ir net savo veiksmus. Klientai pasakoja: „Visiškai nesuprantu, kas mano viduje, atrodo lyg migla, chaosas; jaučiu nuolatinį nerimą; mano gyvenime viskas gerai, bet atrodo, kad tuoj atsitiks kažkas baisaus...“

Žmonių istorijose matau vaikystės žaizdas: „Manęs nemylėjo: menkino, skriaudė, engė, žemino, mušė...“ Ir išradingų būdų siekti taip norimos meilės ir priėmimo. Viena mažoji mano pacientė tam naudojo vėmimą (mamos dėmesys garantuotas). Su tirone mama užaugęs vyras moteris matė tik kaip trumpalaikio sekso objektus. Sau valgyti neleidžianti paauglė aplinkinių meilės siekė būdama „plonumo etalonu“.
Mylėk save tokį, koks esi – netobulą. 

Tai kas tada yra meilė sau? Koks tikrasis pasitikėjimas savimi? Meilė sau – tai dvasinė būsena. Džiaugsmas, kylantis ne iš materialių dalykų, bet iš geros savijautos, kai sutariama su savimi. Šį džiaugsmą kelia ne daiktai, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas.

Žmogui nelemta būti tobulam. Ir ačiū Dievui. Koks baisus pasaulis būtų, jei jame gyventų tobuli žmonės. Viską mokantys, viską žinantys, viską padarantys. Mes esame nuo to apsaugoti – visi turime savo pažeidžiamumą (vidinį trūkumą, vidinę tuštumą). Kokį santykį turime su juo? Kiek matome, toleruojame, priimame, MYLIME savo netobulumą? Kiek turime drąsos jį parodyti kitiems?

Linh Pham/Unsplash nuotrauka

Tai ir yra mūsų savivertė, arba PASITIKĖJIMAS SAVIMI: „Matau ir priimu, ir myliu save su savo pažeidžiamumu, su savo netobulumu. Ir tai yra gera.“

Daugelis žmonių, kurie mums atrodo tobuli, jaučiasi netobuli. Ne visai gražūs. Ne viskam gabūs. Na ir kas? Gamta nuostabi savo įvairove, tad būtų naivu manyti, kad žmogiškoji laimė siejasi su kūno formomis ar piniginės storiu. Jėzuitas psichologas Leo Rockas savęs meilę deda į dvasinio gyvenimo pamatus: „Kad būtume draugai su kitais ir su Dievu, privalome pasidaryti draugai su savo vidiniu „aš“; kad būtume taikoje su kitais ir su Dievu, privalome būti taikoje su savo vidiniu „aš“.

Dirbdama su žmonėmis vis dažniau galvoju, kad meilė sau – tai leidimas sau būti įvairiam: ir sėkmingam, ir nesėkmingam. Taip pat tai gebėjimas priimti, mylėti ir PALAIKYTI save NESĖKMĖS situacijose: kai negaunam to, ko norim; kai palieka artimieji; kai gyvenimas pateikia staigmenų... Juk labai lengva džiaugtis savimi, kai sekasi, o ką sakom sau patyrę nesėkmę? Pabandykime sunkiose situacijose atrasti šias mintis:

- nieko, kitą kartą pasiseks;
- einam ir atlaikysim visa tai;
- tu geras, klaidas pataisysim;
- aš myliu ir palaikau save.

Praeities žaizdų gydymas

Ar įmanoma gyti? Kaip išmokti mylėti save? Šiuos klausimus nuolat girdžiu iš klientų. Manau, kad nors ir sunku, bet įmanoma. Visada pirmas žingsnis – tai pažinti save, pamatyti savo vidines žaizdas ir jų sąlygojamą elgesį. Antras žingsnis – atrasti mūsų viduje asmenybės dalį, kurią galima apibūdinti kaip „mažas verkiantis vaikas“. Tai ta dalis, kuri susiformavo vaikystėje, kai mes negavome tikros nuoširdžios tėvų meilės. Kai jautėme, kad mus myli tik tada, kai esame gražūs, tvarkingi, gauname aplinkinių pagyrų ar tiesiog nelendame tėvams į akis. Ši mūsų asmenybės dalis kelia skausmą. Todėl labai dažnai vejame ją iš sąmonės, ieškome pakaitinės meilės ar bent jau trumpo malonumo.

Kitas žingsnis – išmokti raminti ir mylėti savo vidinį vaiką (verkiantį ar pykstantį). Viena moteris mokymuose dalinosi: „Kai jaučiu ateinantį nerimą ir baimę, įsivaizduoju, kad mano viduje verkia maža mergaitė – tai aš, palikta tėvų. Su vaizduotės pagalba bandau ją paglostyti ir priglausti. Žinote, man tikrai geriau viduje pasidaro: taip šilta ir šviesu...“

Suaugęs turi užmegzti ryšį su savo vidiniu vaiku. Tegul vaikas žino, kad jūs niekada nenusigręšite ir nepabėgsite nuo jo, visada juo rūpinsitės ir mylėsite. Turite gydyti savo praeities žaizdas, bendrauti su savo dalimi iš vaikystės. Pasakykite savo vidiniam vaikui: „Viskas gerai, aš myliu, tikrai myliu tave.“

Psichologas C. Rogersas tvirtina: „Kai priimu save, koks esu, aš keičiuosi.“ L. Rockas skelbia tiesą apie meilę sau: „Kad būtume draugai su kitais ir su Dievu, privalome pasidaryti draugai su savo vidiniu „aš“.

Meilė gydo. Mylėkime save ir vaiką savyje.

Dr. Ieva Šidlauskaitė–Stripeikienė yra psichologė–psichoterapeutė Psichologinės paramos ir konsultavimo centre.