Asociatyvi nuotrauka / Baltijos fotografijos linija

Šimtmečio metais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo veiksmas pasinėrė į savotišką mitinę plotmę. Kiek netikėtas, džiaugsmingas, bet ir gana komiškas paties Akto atradimas tik sutvirtino mitą ir euforinę būseną. Lygiai taip pat visas šventės tonas panardino mus į saugų ir malonų būvį — kone kiekvieną dieną kalbėjome apie šimtmetį, valstybės atkūrimą, signatarus. Tačiau Akto pasirašymas nebuvo toks paprastas, džiaugsmingas ir euforiškas veiksmas. Vieni atsikūrusią Lietuvos valstybę vadina stebuklu, kiti ieško aiškesnių priežasčių, kodėl atsitiko taip, kad iš pažiūros labai mažai politinio elito turėjusi tauta atkūrė valstybę.

Istorikas dr. TOMAS BALKELIS siūlo atsakymą — karas. Jis sako: „Karinių valdžių elgesys civilių gyventojų atžvilgiu išjudino valstybės ir tautos kūrimo procesus — civiliai gyventojai tapo karinės valdžios politikos taikiniais — jie buvo persekiojami, tremiami, išvejami, jų turtas rekvizuojamas.“ Galima būtų manyti, kad karas parodė žmonėms, kodėl apskritai reikia turėti savo valstybę. Istorikas T. Balkelis tyrinėjo laikotarpį nuo 1914 iki 1923-ųjų metų, kai Lietuvos valstybė kūrėsi. Galiausiai skaitytojus pasiekė knyga „Lemtingi metai“, kuri plačiau supažindina su Pirmojo pasaulinio karo eiga ir iššūkiais, kilusiais Lietuvos visuomenei. Joje gausu palyginimų su kitomis to meto valstybėmis, todėl leidžiama pažvelgti į Lietuvą kaip į platesnių procesų dalį. Vasario 16-osios proga siūlome pokalbį apie nepriklausomybės idėją ir Lietuvos visuomenės susiformavimą Pirmojo pasaulinio karo metais.

Tomas Balkelis / www.ucd.ie nutrauka

Knyga pristatoma kaip ypatinga tuo, jog kalba ne iš politinio elito, o iš visuomenės perspektyvos. Kodėl apskritai istorikai renkasi tokią perspektyvą? Kodėl svarbu papasakoti socialinę istoriją?

Vakarietiškoje istoriografijoje tai — įsitvirtinusi tendencija. Lietuvoje ji taip pat stipri. Mūsuose taip pat yra puikių studijų, kuriose kalbama apie atskirų visuomenės grupių tapatybes, jų socialinius lūkesčius. Ši kryptis man yra patraukli dar ir todėl, kad mūsų mokyklose vis dėlto dominuoja faktologinė politinė istorija, trūksta socialinių procesų suvokimo. Dažnai pamirštama, kad viena yra skleisti nepriklausomybės idėjas, kita  — kaip tos idėjos buvo suvokiamos visuomenėje. Jas reikėjo pateikti visuomenei ir išpopuliarinti. Visuomenės ir elito santykiai yra gana prieštaringi, nes galvodamas apie visuomenę visuomet susiduri su socialinių, etninių grupių įvairove, atsiranda lyčių santykiai ir panašūs dalykai.

Mano studijos naujumas galbūt slypi tame, kad pabandžiau socialinės istorijos perspektyvą pritaikyti mūsų valstybės formavimosi procesui, apie kurį dažniausiai esame įpratę kalbėti kaip apie atskirų politinių lyderių veiklos lauką. Knygoje kalbama apie karo pabėgėlius, šauktinius, savanorius, karo belaisvius, eilinius žmones, kuriuos palietė karas, revoliucijos idėjos, evakuacijų ir okupacijų patirtys.

Aptardamas Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos okupaciją, vėlesnį pasitraukimą ir visuomenės reakciją į ją, rašote: „Vokiečiams pasitraukus 1918-aisiais metais vietos lietuviai Natėnuose nužudė žydą, kuris karinei valdžiai skųsdavo ūkininkus. Tokių incidentų nebuvo daug, bet jie liudijo apie okupacijos sukeltus pirmuosius įtrūkius socialiniame visuomenės kūne“. Ar Lietuvos visuomenė iki karo buvo stiprus socialinis kūnas be įtrūkių ir konfliktų?

Įtrūkių ir įtampų buvo ir prieš karą, tačiau jis visiškai destabilizavo visuomenę. Susiklosčius naujoms istorijos aplinkybėms, žmonės, kurie galbūt ir nemėgdavo vieni kitų, bet sugebėdavo taikiai sugyventi, buvo paversti stereotipais ir priešais. Atsirado įsivaizdavimai, kad tam tikros gyventojų grupės yra priešiškos kitoms gyventojų grupėms. Šį priešiškumą kūrė karas, o tiksliau — karinių Vokietijos ir carinės Rusijos režimų politika gyventojų atžvilgiu.

Tai nereiškia, kad Lietuvos visuomenėje prieš karą nebuvo antisemitizmo. Jis tikrai egzistavo, tačiau labai didelių pogromų XIX a. pab.–XX a. prad. Lietuvoje vis dėlto nebuvo. Keli įvyko, tačiau lyginant su tuo, kas vyko carinės Ukrainos gubernijose, tai Lietuvoje tikrai nebuvo atviro brutalaus antisemitizmo. Būtent karas suardo taikų gyventojų sambūvį, paskatina etninę stereotipizaciją ir įtampas. Ir vokiečių, ir rusų okupacinis režimas netraktavo gyventojų kaip savo imperijų subjektų, visuomet bandoma išskirti atskiras grupes. Išskiriami lietuviai, lenkai, žydai, net gudai. Jie suvokiami kaip atskiros etninės grupės, kurios turi savo lūkesčius, skiriasi ne vien kultūriškai, bet ir politiškai.

Rusijos karinis režimas karo pradžioje visus gyventojus suskirstė pagal lojalumą — atsirado gyventojų grupių hierarchija. Nepatikimiausiais buvo laikomi vokiečiai, visi liuteronai (taip pat  ir lietuviai), paskui nusitaikyta į tokias gyventojų grupes kaip žydai, kurie laikyti potencialiais imperijos priešais, į katalikus žiūrėta palankiau. Lietuviai ir lenkai nelaikyti ypatingai nelojaliais. Toks požiūrio taškas lėmė brutalius karinės valdžios veiksmus.

Galima suprasti, kodėl vokiečiai buvo pirminis priešas — vyko karas su Vokietija, iš jų buvo tikimasi lojalumo Vokietijai. O kodėl žydai atsiranda lojalumo hierarchijoje žemiau negu lietuviai ar lenkai? Kaip imperija šį žingsnį grindė?

Racionalių argumentų nerastume. Nereikia pamiršti, kad žydai Rusijos imperijoje nuo XIX a. antrosios pusės yra labai smarkiai stigmatizuojami ir izoliuojami. Prisiminkime 1881 m. Kijevo pogromą, kuris buvo suorganizuotas su Rusijos imperinės valdžios žinia. Pogromų banga tuomet nusirito per visą Ukrainą.

Karinė valdžia buvo apsėsta minties, kad žydai tariamai šnipinėja vokiečių kariuomenei, nes jidiš, kasdienė žydų kalba, yra labai panaši į vokiečių kalbą, tarsi jie gali lengvai susikalbėti su vokiečiais. Apskritai žydai buvo labai izoliuoti ir carinė valdžia suvokė, kad žydų lojalumas jai yra abejotinas. Valdžia suprato, kad taip yra ir dėl jos pačios politikos.

Ar carinė valdžia po tiek metų okupacijos buvo įsitikinusi, kad lietuviai lojalūs jai?

Pagrindinė tautinė grupė imperijoje, kuri kėlė didžiausią galvos skausmą, buvo lenkai. Lenkai nesusitaikė su ATR žlugimu — prisiminkime XIX a. sukilimus. Carinė valdžia tik labai palaipsniui — XIX a. antroje pusėje — atrado kaip etninę grupę lietuvius ir suvokė, kad lietuviai gali turėti kitokius interesus nei lenkai. Toje patikimumo hierarchijoje lenkai yra gerokai žemiau nei lietuviai. Į lietuvius caro valdžia žiūrėjo kaip į gana silpną tautinę grupę, turinčią menką politinį elitą. Didžioji dauguma lietuvių gyveno kaimuose, daugiausiai buvo valstiečiai ir į juos buvo žiūrima neutraliai, be didesnio priešiškumo, bet suvokiant, kad tai yra gyventojų grupė, kurią būtina patraukti į imperijos pusę. Pirmiausia — atskiriant juos nuo lenkų įtakos.

Vokietijos okupacinė valdžia taikė panašų metodą, dorodamasi su Oberosto teritorijoje esančiomis tautomis. Kaip vokiečiai sau grindė tokią politiką? Ar ji buvo grindžiama „skaldyk ir valdyk“ principu?

Labiau „valdyk“. Atvykę į šį kraštą vokiečiai tikėjosi, kad ras išsivysčiusias tautas su labai aiškiai apibrėžtomis tautinėmis tapatybėmis. Tačiau savo didžiai nuostabai, atlikę 1916 m. gyventojų surašymą, jie pamatė, kad Oberostas yra visiškas tautų katilas. Praktiškai nebuvo regionų, kuriuose ryškiau dominuotų kokia nors viena tautinė grupė.

1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai.

Šioje situacijoje vokiečiai priima sprendimą: būtų neprotinga remti kokią nors vieną tautą kitų tautų sąskaita ir stengiasi valdyti kraštą neleisdami dominuoti nei vienai tautų. Iš pat pradžių jie tikisi, kad lenkai yra ta tauta, kuri labiausiai organizuota, labiausiai išsilavinusi, turinti pajėgiausią politinį ir intelektualinį elitą Vilniuje, tačiau greitai pamato, kad lenkų rėmimas gali atsirūgti. Lenkai vis dėlto nepalaidojo nepriklausomybės vilčių ir jie darėsi gana nedraugiški Oberostui. Tuomet bandyta remti ir žydus, ir baltarusius, ir lietuvius: leista kurti tautines mokyklų sistemas. Tose mokyklose šalia šių tautų kalbų, visuomet buvo mokoma ir vokiečių kalbos. Taip pat vokiečiai leido, tačiau labai griežtai kontroliavo, spaudą šių tautų kalbomis.

Vokiečių politika Oberosto teritorijoje rėmėsi „skaldyk ir valdyk“ principu, bet vis dėlto „valdyk“ elementas šioje formuluotėje buvo kur kas svarbesnis. Pagrindinis vokiečių tikslas nebuvo kurti naujas gyventojų tautines tapatybes, veikiau — visus krašto resursus išnaudoti karo tikslams. Tai buvo labai aiškiai išreikšta kolonijinė politika.

1917-aisiais metais su vokiečių okupacinės valdžios leidimu įkuriama Lietuvos taryba. Joje — politinio elito atstovai. O kaip tuometinė Lietuvos visuomenė reagavo į Tarybos veiką? Ar apskritai galima kalbėti apie tuometinės visuomenės politinę sąmonę?

Visuomenės sąmonė brendo lėtai, jai įtaką darė tam tikrų svarbių istorinių įvykių seka. Pirmiausia — karas. Vienas didžiausių įvykių, kuris labiausiai paskatino visuomenės politinės sąmonės raidą, vystymąsi, sakyčiau, netgi šuolį, buvo Vokietijos pralaimėjimas.

Santykis tarp tarybos ir visuomenės buvo sudėtingas. Taryba atsirado 1917 metų rudenį Vokietijos iniciatyva. Aišku, lietuviai labai džiaugėsi ir puikiausiai ja pasinaudojo, bet iš pradžių į Tarybą buvo žiūrima kaip į Oberosto valdžios įrankį: kaip į tam tikrą patikėtinių organą, kuris vykdys iš viršaus nuleistus vokiečių įstatymus. Krašto gyventojams nuo 1917 m. rudens iki 1918-ųjų metų pabaigos nebuvo visiškai akivaizdu, kad būtent Lietuvos taryba gina nepriklausomos Lietuvos idėją. Šiai idėjai reikėjo laiko subręsti. Taryba turėjo tik vienintelį laisvesnį spaudos šaltinį, su kuriuo galėjo išeiti į visuomenę, tai buvo „Lietuvos aidas“. Net ir jis buvo prižiūrimas, cenzūruojamas. Prisiminkime istoriją, kaip buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas. Vokiečiai, sužinoję, kad jį rengiamasi paskelbti, konfiskavo visą tiražą. 

Iki pat vokiečių valdžios žlugimo Taryba veikė kaip paralelinis valdžios organas, esantis ypatingai sudėtingoje situacijoje, nedraugiškas vokiečiams ir praktiškai negaunantis palaikymo iš Vokietijos. Taryba, galima sakyti, buvo vokiečių įkaitė. Didžiulis jos nuopelnas, kad tokioje situacijoje ji sugebėjo išlaikyti atskirą politinę liniją.

Kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Taryba atsistojo ant kojų ir kreipėsi į Lietuvos piliečius. Turiu galvoje 1918 m. lapkričio 13-osios dienos atsišaukimą — tai buvo pirmas atviras, necenzūruotas, viešas kreipimasis į visus Lietuvos gyventojus. Manau, šio atsišaukimo padariniai buvo kur kas didesni nei Nepriklausomybės akto paskelbimas.

Atsišaukimo poveikis buvo neįtikėtinas — galima sakyti, kad Lietuvoje prasidėjo tautinė revoliucija. Masiškai pradeda kurtis parapijiniai komitetai, žmonės bando valdžią imti į savo rankas, kuriami vietos milicijos būriai. Vyksta ir kitas procesas — socialiniai neramumai, atsiranda socialistinių komitetų, raudonųjų ginkluotų būrių. Provincijoje pradeda bręsti vidinis konfliktas. Be abejonės, Tarybos vaidmuo yra išskirtinis — jeigu ji 1918-ųjų metų pabaigoje nebūtų padariusi šio žingsnio, galbūt neturėtume nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Atsišaukimas ir kreipimasis į Lietuvos piliečius lapkričio 13-ąją dieną tikrai įdomus reiškinys. Turime valstybę, kuri staiga atkūrė savo nepriklausomybę, kas suvokia save kaip šitos atsikūrusios valstybės piliečius?

Augustinas Voldemaras yra atvirai pripažinęs, kad kreipimasis buvo nutaikytas į Lietuvos valstiečius. Nepaisant to, kad buvo užrašyta „piliečiai“, bet labiausiai buvo laukiama ir tikimasi Lietuvos ūkininkų paramos.

Kalbėdamas apie lapkričio 13-osios dienos atsišaukimą minėjote, kad pradėjo kurtis parapijiniai komitetai. Ar Bažnyčia turėjo įtakos žinutės sklaidai?

Be abejonės, turėjo. Vokiečių administracijai traukiantis nebeliko jokios kitos didesnės visuomeninės organizacijos, per kurią galima būtų skleisti politines idėjas, išskyrus bažnyčių parapijų tinklą. Parapijos buvo labai smarkiai įsitraukusios dar karo, Oberosto metais į gyventojų šalpą, jų globą, įvairių labdaros organizacijų veiklą. Buvo natūralu, kad Taryba tokioje situacijoje galėjo labiausiai pasikliauti parapijomis. Būtent kunigai ir bažnyčios tapo tais šaukliais ir tomis sakyklomis, kuriose buvo platinama nepriklausomos Lietuvos idėja. Bet taip pat buvo labai stipri ir socialistų įtaka, jie bandė kurti savo komitetus. Vieni kitiems jie buvo priešiški. Atsirasdavo ir vietos tarybų, kurios pareikšdavo, kad apskritai nepaklus jokiai centrinei valdžiai — nei nepriklausomos Lietuvos vyriausybei Kaune, nei Kapsuko vyriausybei Vilniuje. Šis periodas buvo ypatingai chaotiškas, bet jo metu įvyko lūžinis momentas Lietuvos visuomenėje: paprasti žmonės — ūkininkai — pradėjo masiškai dalyvauti politiniame procese.

1905 m. buvo prašoma politinės autonomijos carinės Rusijos sudėtyje. Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado nepriklausomos valstybės idėja? Galbūt kažkas 1905 m. turėjo radikalesnę idėją — ne autonomiją, o nepriklausomybę? 

Nepriklausomybės idėjos brendimo procesas buvo laipsniškas. Vienas dalykas yra idėjos — kažkas kažkur sugalvoja ir pasako, kad būtų gerai turėti laisvą Lietuvą. Galima šį pasakymą laikyti laisvos Lietuvos idėja, bet tokių pasisakymų galima surasti ir XIX a. viduryje. Vis dėlto daug istorikų mano, kad viena iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos idėjų priklauso Jonui Šliūpui. 1887 m. gyvendamas New Yorke jis parašė knygą „Lenkai ir lietuviai“, kurioje iškėlė bendros lietuvių ir latvių valstybės idėją. Tuomet jis gana priešiškai žiūrėjo į lenkus ir manė, kad tokia latvių ir lietuvių valstybė būtų kaip atsvara beatsikuriančiai Lenkijai. Pirmosios politinės nepriklausomybės vizijos yra suformuojamos 1896 m. Lietuvos socialdemokratų partijos programoje. Joje skelbiama, kad partija siekia „savistai demokratiškos respublikos, susidedančios  iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių“. Kaip matome, tuo metu nepriklausomos Lietuvos idėja gyvavo Rusijos federaciniame kontekste. Nėra kuo stebėtis — juk tai buvo socialistų programa. 1902 m. dešinysis lietuvių tautinis sparnas — Lietuvos demokratų partija — paskelbia savo politinėje programoje, kad „Lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems“, bet prašo „pilnos autonomijos etnografiškose ribose“. Tuo metu buvo tikima, kad Rusijos imperija paseks kitų Vakarų valstybių keliu ir įvyks jos konstitucinė ir demokratinė reforma. Reformos metu lietuviai tikėjosi gauti savivaldą. Šie lūkesčiai kurį laiką buvo būdingi ir J. Basanavičiui, ir dešiniajam tautinio judėjimo sparnui. Tik Pirmojo pasaulinio karo metais — 1916 m. — Berno konferencijoje buvo pareikšta, kad Lietuva siekia „visiškos laisvės ir nepriklausomybės“. Čia jau buvo atsisakyta tautinio federalizmo idėjų.

Kaip manote, kam lietuviams tuo metu reikėjo valstybės? Kokia buvo valstybės prasmė?

Pačiame primityviausia lygmenyje galima būtų atsakyti, kad valstybė yra tas socialinis darinys, kuris užtikrina taikų sugyvenimą. Jeigu nebūtų valstybės, tai būtų visiškas chaosas. Galvojant apie tą laikotarpį — galima argumentuoti, kad sugriuvus galingoms ir stiprioms imperijos, atsirado vakuumas. Jis turėjo būti užpildytas kitų valstybių.

Manyčiau prasmingesnis paaiškinimas būtų, kad šis procesas vyko tautų kūrimosi amžiuje. Tai — nacionalizmo amžius. Noras tautai turėti valstybę yra pagrindinis motyvas. Tautinė valstybė buvo moderni valstybė: ji užtikrino aukštą politinės reprezentacijos lygį. Nė viena imperija to negalėjo garantuoti. Tautinė valstybė buvo patraukli — gyventojai įgijo politinio balso teisę. Nors kai kurios grupės buvo nustumiamos į paribius, laikomos priešiškomis arba jų teisės buvo apribojamos, bet daugumai tautinių valstybių gyventojų buvo užtikrintos politinės, demokratinės teisės.

Vadinasi, tautos idėja ėjo kartu su demokratijos idėja?

Žinoma. Būtent dėl šios priežasties planas sukurti Lietuvos karalystę ir išsirinkti vokiečių karalių buvo katastrofiškai blogas visuomenės akyse. Kipras Bielinis savo prisiminimuose nupasakojo Lietuvos žmonių nuostabą — karalius tai karalius, karalystė tai karalystė, bet kodėl reikėjo vokietį karalių išsirinkti po keturių metų vokiečių okupacijos? Idėja buvo visiškai antidemokratiška. Šis sprendimas įžiebė vieną rimčiausių konfliktų Tarybos gretose. A. Smetona ir Tarybos dešinieji labai nenoriai atsisakė šios idėjos. Atsisakė dar ir todėl, kad vokiečių režimas taip pat užblokavo šią idėją — jiems nepatiko, kad lietuviai staiga turės savo karalių.