Vasario 16 d. minime šv. Julijoną (m. 306), kankinę.

Šv. Julijona patyrė kankinystę Dioklecijano persekiojimų metu. Seniausias istorinis pasakojimas apie ją randamas „Martryologium Hieronymianum“. Apie ją užsimenama tik viename Martirologijos rankraštyje, tačiau Grigaliaus Didžiojo laiškas patvirtina, kad pasakojimas tikras.

Grigalius rašo, jog Julijona buvo didžiai gerbiama Neapolio apylinkėse – viena pamaldi turtinga moteris, vardu Januarija, pastatė bažnyčią savo valdose, kurios konsekracijai ji prašė Julijonos ir Severino relikvijų. Grigalius rašė Fortunatui, Neapolio vyskupui, sakydamas leisti išpildyti Januarijos pageidavimą. Nors manoma, kad Julijona gyveno Nikomedijoje (Turkija), gali būti, kad ji mirusi Neapolyje, nes būtent čia buvo pastatyta šventovė jos garbei.

Martirologijoje aprašoma Julijonos istorija yra paremta legendomis.

Pasakojama, kad Julijona gimė Mažojoje Azijoje, Nikomedijoje. Jai sulaukus 18 metų stabmeldys tėvas pažadėjo dukros ranką prefektui Eulogijui. Julijona pareikalavo, kad Eulogijus taptų krikščioniu. Šis, pabūgęs imperatoriaus keršto, nepakluso prašymui, ir Julijona atsisakė už jo tekėti. Prefektas bandė ją jėga priversti: uždarė į kalėjimą, apkalė grandinėmis, mušė lazdomis, kankino ant rato.

Tų kankinimų vaizdo ir stebuklingo Julijonos tvirtumo paveikti keli šimtai žmonių atsivertė, viešai išpažino Kristų ir buvo pirma jos nukankinti. Pati Julijona netrukus buvo nukirsdinta.