Nežinojimo debesis: Bibliotheca christiana, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš vidurinės anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė 

Apie šio darbo trumpumą ir kodėl jame nepadeda nei pažinimas, nei vaizduotė

Kad imdamasis kontempliacijos nesusipainiotum ir nelaikytum jos tuo, kuo ji nėra, papasakosiu tau, ką esu pastebėjęs. Šis darbas, priešingai nei mano dauguma žmonių, neužima daug laiko, jis yra pats trumpiausias, kokį tik galima įsivaizduoti. Jis nebus nei ilgesnis, nei trumpesnis už akimirką: filosofai ir mokslininkai ją laiko pačia mažiausia laiko dalelyte. Ji tokia mažutė, kad dėl savo mažumo yra nedaloma ir beveik nesuvokiama. Tai laiko dalelytė, apie kurią yra parašyta: „Už laiką, kuris tau duotas, turėsi atsiskaityti, kaip panaudojai kiekvieną tau duotą akimirką.“ Tu esi už ją atsakingas, nes nei daugiau, nei mažiau reikia tavo valiai, pagrindinei tavo sielos varomajai jėgai, palinkti į kurią nors pusę. Nes vienoje valandoje tavo veiklos yra tiek troškimų ir norų, kiek yra akimirkų valandoje, – nei daugiau, nei mažiau. Ir jei malonė tavo sielą sugrąžintų į būklę, kurią turėjai prieš nuodėmę, tai per šią malonę galėtum valdyti juos visus taip, kad nė vienas į jų neprapultų, bet visi kryptų į aukščiausią ir trokštamiausią gėrį, o tai yra Dievas.

Nes Jis matuoja sielą savo dieviškumu, ir siela jį atitinka, nes yra sukurta pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tik Jis vienas, niekas daugiau, gali išpildyti mūsų širdies ir valios troškimus. Atkuriančios Jo malonės galia siela per meilę gali suprasti tą, kurio negali suvokti jokia sukurtoji protinga galia, – nei angelas, nei žmogus; tai yra negali apimti pažinimu, bet gali meile. Todėl ir vadinu juos protingomis galiomis. Štai kiekviena protinga būtybė, angelas ar žmogus, pasižymi ir galia pažinti, ir galia mylėti. Nors šias abi galias sukūrė Dievas, bet pirmoji, pažinimo galia, Jo suvokti negali, o antroji, meilės galia, gali Jį pažinti iki galo. Todėl tik mylinti siela pajėgia pažinti tą, kuris ją pripildo ir, be abejonės, yra už ją didesnis, pripildantis visas žmogiškas sielas ir visus angelus.

Tai begalinis ir nuostabus meilės stebuklas, nes Dievas visada mus mylės ir niekada nesiliaus mylėjęs. Priimk šią malonės dovaną, nes tai patirti yra amžinas džiaugsmas, o nepatirti – amžina kančia.

Tad tas, kas per malonę vis labiau apvaldo šiuos valios judesius, be kurių prigimtis egzistuoti negali, šiame gyvenime niekada nepaliaus mėgautis tam tikru nesibaigiančiu saldumu, o amžinajame – visaverčiu maistu. Tad nesistebėk, kad raginu tave kontempliuoti. Nes, kaip išgirsi vėliau, žmogus yra sukurtas būtent kontempliacijai, o visa kita yra jam duota tam, kad padėtų šiame darbe, kuris niekada nebūtų nutrūkęs, jei žmogus nebūtų nusidėjęs, ir per kurį žmogus vėl bus atkurtas. Tas, kuris vengia šio darbo, grimzta vis giliau ir giliau į nuodėmę, vis labiau ir labiau toldamas nuo Dievo.

Tad žiūrėk, kaip tvarkai savo laiką, nes už jį nieko nėra brangesnio. Per vieną trumputėlį akimirksnį galima laimėti dangų arba užsitraukti pražūtį. Štai kokį gavome ženklą, kad laikas toks brangus – Dievas, laiko kūrėjas, niekada neduoda patirti iš karto dviejų akimirkų, bet tik vieną po kitos. Jis taip elgiasi norėdamas išlaikyti kūrimo ir įvykių priežastingumo tvarką. Nes laikas sukurtas žmogui, o ne žmogus laikui. Tad prigimtį sukūręs Dievas neprieštarauja pats sau, ir vieną sielos judesį tiksliai atitinka viena laiko akimirka. Paskutiniojo teismo dieną žmogus negalės pasiteisinti Dievuidėlnetinkamai panaudoto laiko sakydamas: „Davei man du akimirksnius ir tik vieną sielos judesį, vieną galimybę.“

Ben White/Unsplash.com nuotrauka

Betgi jau girdžiu sielvartingą tavo balsą: „Ką man daryti? Tu kalbi tiesą, bet kaip man išnaudoti kiekvieną akimirką? Juk man jau dvidešimt ketveri metai ir laiku niekada nesirūpinau? Dabar jau nebegaliu grįžti į praeitį ir visko sutvarkyti ar pasirūpinti tinkamai, tai prieštarautų gamtos ir malonės dėsniams, kaip teisingai esi parašęs. Maža to, aš gerai suprantu, kad ir ateityje man gali sektis ne ką geriau, dėl savo trapumo ir dvasinio nerangumo tegalėsiu tinkamai suvaldyti gal vieną akimirką iš šimto. Tad patark man, ką daryti, dėl Jėzaus meilės!“

Gerai pasakei – dėl Jėzaus meilės. Nes tik Jėzaus meilėje tavo pagalba. Meilė yra tokia galinga, kad dalijasi viskuo. Tad mylėk Jėzų, ir visa, kas yra Jo, bus ir tavo. Per savo dievystę Jis yra laiko kūrėjas ir teikėjas. O per savo žmogystę Jis yra tikrasis laiko saugotojas. Jo dievystė ir žmogystė kartu padaro Jį tobuliausiu teisėju, galinčiu spręsti, kaip naudojamas laikas. Glauskis prie Jo tikėdamas, su meile, ir per šį ryšį tapsi visų Jį mylinčiųjų draugu – visų pirma Mergelės Marijos, kuri buvo pilna malonės ir geriausiai iš visų žmonių pasinaudojo savo laiku, taip pat visų dangaus angelų, kurie niekada nepraranda nė akimirkos, ir visų šventųjų danguje bei žemėje, kurie Jėzaus malonės remiami per meilės dorybę tinkamai naudojasi savo laiku.

Štai! Čia slypi paguoda, teisingai viską suprasdamas gausi naudos. Betdėlvieno dalyko noriu tave perspėti. Nemanau, kad asmuo gali išties siekti bendrystės su Jėzumi, švenčiausiąja Jo Motina, dangaus angelais ir šventaisiais, jeigu padedamas malonės nesistengs suprasti ir tinkamai panaudoti savo laiko. Kad ir mažai naudos duotų bendruomenei, jis turi stengtis, kaip ji stengiasidėljo.

Tad dėmesingai dirbk šį darbą ir pamatysi, kaip stebuklingai jis perkeis tavo sielą. Nuoširdi kontempliacija tėra ūmus sielos judesys, netikėtas skrydis Dievo link, kaip skrieja nuo laužo pakilusi žiežirba. Nuostabu, kiek tokių judesių per valandą gali atlikti siela, pasiskyrusi šiai veiklai. O tarp jų visų gali nutikti, kad staiga tobulai pamirši visa, kas sukurta. Tačiau tuojau pat, po kiekvieno tokio skrydžio, mintisdėlkūno trapumo vėl krenta žemyn prie padarytų ir nebaigtų darbų. Na ir kas? Netrukus ji vėl kyla taip pat ūmiai, kaip ir anksčiau.

Iš to žmonės gali aiškiai suvokti šio darbo pobūdį ir suprasti, kad tai nėra nei svajonės, nei iliuzijos, nei jokie keisti prietarai, nes visi tie dalykai kyla ne iš nuolankaus aklos meilės judesio, bet iš pasipūtusio, smalsaus ir pernelyg lakios fantazijos proto.

unsplash.com nuotrauka

Jei norima kontempliuoti tyra širdimi, tokį pasipūtusį ir tuščiai smalsaujantį protą reikia nuolatos slopinti ir minti po kojomis.

Tas, kuris girdėdamas cituojant ar skaitant šią knygą pamanys, kad visa tai gali būti pasiekta per proto veiklą, ir atsisėdęs pradės sukti galvą, kaip čia taip gali būti, smalsumo genamas toks žmogus nukreipia vaizduotę prigimčiai priešingu keliu, kuris nėra nei kūniškas, nei dvasinis – toks žmogus, kad ir kas jis būtų, iš tiesų labai pavojingai klysta. Jeigu Dievas iš begalinio gerumo nesustabdys jų gailestingu stebuklu, padėdamas mesti šį užsiėmimą ir nuolankiai ieškoti patarimo pas išbandytus darbininkus, netrukus jiems visiškai susisuks galvos, piktųjų dvasių suvedžioti jie gali net įpulti į nuodėmes, per kurias lengvai galima amžiams prarasti ir kūną, ir sielą. Tad, dėl Dievo meilės, elkis apdairiai ir palik protą bei vaizduotę ramybėje, nes iš tiesų sakau tau – jų veikla tau nieko neduos.

Jei aš tai vadinu tamsa ar debesiu, nemanyk, kad tas debesis sudarytas iš drėgmės danguje ar ta tamsa panaši į stojančią tavo namuose, kai užputi žvakę. Tokią tamsą ar tokį debesį kiekvieno smalsi vaizduotė gali nupiešti net šviesiausią vasaros dieną, ir  priešingai, net tamsiausią žiemos naktį tu gali įsivaizduoti skaisčią šviesą. Mesk iš galvos šias nesąmones. Aš kalbu ne apie tai. Kai sakau tamsa, kalbu apie žinojimo trūkumą, dalykai, apie kuriuos nieko nežinai ar kuriuos esi užmiršęs, yra tau tamsūs, nes savo dvasine akimi jų nematai. Dėl šios priežasties tai vadinama ne debesiu danguje, bet nežinojimo debesiu, kuris tvyro tarp tavęs ir Dievo.