Šventojo Rašto eilučių aidas žmonių gyvenime

Julius Sasnauskas „Kraujomaiša“. Vilnius: „Odilė“, 2019 m. Dailininkas – Mikalojus Vilutis.

Nauja kunigo Juliaus Sasnausko OFM knyga. Joje tęsiama postilių tradicija, paprastai tariant – Šventojo Rašto eilučių aidas žmonių gyvenime. Bet šie tekstai kiek skiriasi, juose nėra tiesioginio Biblijos ištraukų interpretavimo ir pritaikymo – visa tai tarsi paskandinta kasdienių įvykių ir emocijų sraute, prisiminimų fragmentuose, dvasininko patirties detalėse. 

Knygos pavadinimas „Kraujomaiša“ plačiąja prasme atliepia krikščioniškąją įsikūnijimo teologiją, dieviškos ir žmogiškos prigimties sampyną Jėzaus Kristaus asmenyje ir iš to kylančią galimybę kiekvienam žmogui būti dieviškumo atspindžiu, kartu ir drastišką dvasios ir kūno, dangaus ir žemės, amžinumo ir laikinumo maišymąsi. O sykiu kraujomaišos metafora nusako neleistinų, draudžiamų dalykų paradoksalų perrašymą ir pajungimą tam, ką krikščionybė vadina malone, atpirkimu, išganymu. Visą knygą yra persmelkęs įsitikinimas (ir patyrimas), jog Dievas geba ištiesinti kreivus žmonių kelius ir nuodėmės tamsą paversti netikėta, protu nesuvokiama šviesa.

Kraujomaiša“ todėl, kad nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Ir Dievas, atėjus metui, irgi įsileidžia mūsų kraują į savo gyslas. Ką tai reiškia, bent jau mums, kartais ima ir pasirodo. Tik ko daugiau – gražumo ar siaubo? 

Jeigu apie žanrą, tai čia tarsi dienoraščio lapeliai. Jie taip kelerius metus ir rašėsi, atplyšdavo nuo kunigiškos kasdienybės; lygiai taip išeidavo po vieną skaitytojams į rankas. Dabar susirenka draugėn, vėl susimaišo.

Tinka priskirti ir senajam pavadinimui – post illa verba. Tai reiškia, kad viskas jau buvo kažin kadai susakyta. Tu tik atkartoji. Bet savu balsu.

Julius Sasnauskas

Pasakojimas apie iš tikrųjų savo šeimų negailestingai pagrobtų vaikų gyvenimą

Lisa Wingate „Kol nepriklausėme jums“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė.

Vilniaus knygų mugėje pasirodysiantis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleidžiamas amerikiečių rašytojos Lisos Wingate tikrais įvykiais grįstas romanas „Kol nepriklausėme jums“ gali tapti viena labiausiai dėmesį prikaustančių knygų šiemet – ne veltui knyga jau ilgokai yra įsitvirtinusi geriausiai parduodamų knygų Jungtinėse Amerikos Valstijose sąrašuose, o romano vertimai į užsienio kalbas visame pasaulyje dygsta kaip grybai po lietaus. Anonsuojant šią knygą galima drąsiai pridurti – „jeigu patiko Taros Westover „Apšviestoji“, dabar verta perskaityti „Kol nepriklausėme jums“.

Tai buvo negailestingas, šaltakraujis demonas...“ – tokiais žodžiais vienas JAV pediatrų apibūdino liūdnai pagarsėjusią Džordžiją Tan (Georgia Tann). Vadovaudama Tenesio vaikų namų draugijos Memfio poskyriui Tan sugebėjo pagrobti tūkstančius kūdikių ir mažamečių vaikų iš jų namų ir ligoninių, o kai kuriuos vyresniuosius – netgi gatvėje, grįžtančius namo iš mokyklos. Ši moteris, regis, nepaisė nei sąžinės, nei sveiko proto – vienintelis ją akinęs dalykas buvo pelnas ir galia.

Savo tamsiuosius darbelius Tan vykdė nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio vidurio iki 1950-ųjų, puikiai pasinaudodama Memfio tesimų sistemos ir vietos valdžios, užsimerkdavusios prieš tai, kas vyksta, korumpuotumu – šitaip ji sugebėjo nusiaubti galybę šeimų ir, nė nesusimąstydama, kokią žalą daro, visam laikui pakeisti savo aukų gyvenimus. Tan paslaugomis naudojosi ir nemaža tokių Holivudo garsenybių kaip Džoana Krouford (Joan Crawford) ar Lana Terner (Lana Turner) – įvaikindamos mažylius jos, veikiausiai, buvo įsitikinusios, kad priglaudžia tikrus našlaičius. Už Tan nuolat siūlomus dailius berniukus ir mergaites pasiturinčios bevaikės poros neretai paklodavo net ir tūkstančius dolerių.

Šie Tan nusikaltimai ir jos sumanyto „selektyvaus įvaikinimo“ pražūtingieji rezultatai į dienos šviesą iškilo tik 1950-aisiais, netrukus po jos mirties. Deja, daugeliui vaikų ir šeimų, kurias ji savo bjauriomis nusikalstamomis schemomis sugriovė, tai jau nebepadėjo. Tik nedaugelis Tan „našlaičių“ galiausiai atras tikruosius savo tėvus ir užmegs su jais ryšį.

Ši siaubinga JAV istorijos dėmė jau narpliota tiek literatūroje, tiek filmuose, tačiau iki šiol dar nebuvo pavaizduota šitaip detaliai iš vaiko perspektyvos. Rašytoja Lisa Wingate be galo įtikinamai aprašo pramanyto personažo – dvylikametės mergaitės Rilės Fos – gyvenimą. Rilė laimingai auga savo šeimoje, gyventi pritaikytame laivelyje Misisipės Deltoje, tačiau vieną gražią dieną šį jaukų namų židinį išdrasko Džordžija Tan. Rilės patiriami išmėginimai, jos širdį veriantis siekis atkurti ryšį su savo praeitimi ir susigyventi su ją ir jos šeimą užgriuvusiu neteisingumu skaitytojų nepaliks abejingais. Autorė yra išties įgudusi pasakotoja – Džiordžijos Tan sėjamą terorą ir skausmą ji aprašo taip paveikiai, kad nuo knygos kone neįmanoma atsiplėšti. 

„Vilniaus istorijos“ – neįprastas gidas po miestą ir prieštaringą epochą

Sonata Šulcė „Vilniaus istorijos“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Dailininkė – Asta Puikienė.

Sonata Šulcė – kultūros istorikė, gidė ir tekstų autorė. 2009 m. baigė kultūros istorijos ir antropologijos studijas, dėstė kultūros istorijos pagrindus, yra „Ekskursijos po neatrastą Vilnių“ iniciatorė. Šiuo metu studijuoja istorijos doktorantūroje.

Vilniaus istorija nėra baigtinė, ji niekuomet negali būti papasakota iki galo, nes vieno naratyvo nėra. Egzistuoja daugybė skirtingų pasakojimų ir būdų juos perteikti. Ši knyga – dar negirdėtos ir niekur neužrašytos XVIII amžiaus miesto istorijos, atidengiančios miesto praeities klodą, kurio nerasite jokiuose kelionių vadovuose.

Penkiolikoje istorijų jungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. Visos istorijos chronologiškai išdėstomos per XVIII amžių, todėl tai – pasakojimas ne vien apie Vilnių, bet ir apie epochą. Epochą, kurioje būta visko: mokslo laimėjimų, reikšmingų valstybės reformų, įstabaus grožio statinių, iškilių asmenybių, o kartu – tuščiagarbystės, žiaurumo, karų ir nepamatuojamų ambicijų. 

„Vilniaus istorijos“ – neįprastas gidas po miestą. Tai savotiškas dvasios gidas ir po erdvę, ir po laiką, ir po tikras vietas, po seniai praėjusį šimtmetį. Gidas, vedantis į chaotišką, prieštaringą ir valstybei pragaištingą mūsų istorijos tarpsnį. Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S. Šulcės lūpomis pasakoja patys anos epochos žmonės. Išgirskite juos ir pamatykite Vilnių to meto didikų, vyskupų, dailininkų, karvedžių, valstybininkų, vienuolių, aukštuomenės moterų akimis. Įženkite į XVIII amžiaus Vilniaus pastatus kitaip.

Jei Kazimieras Jonas Sapiega ką tvirtai nuspręsdavo, niekada nedvejodavo ir nenuolaidžiaudavo. Savame vyriausiojo karvedžio teisme be gailesčio bausdavo prasižengusius ir pasimėgaudamas šalino bei dorodavosi su tais, kurie trukdė jo politiniams siekiams. O politinius rėmėjus, atvirkščiai – gausiai apdovanodavo ir apdalydavo malonėmis.

Argi ne pagal tokius principus jau daugelį šimtmečių veikia ir ši valstybė?

LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje – vasario 23 d., šeštadienį, 16 val. 5.2. salėje. Pristatyme dalyvauja autorė S. Šulcė, menotyrininkai Sigita Maslauskaitė ir Vidas Poškus. Renginį veda Jurgita Ludavičienė.

Pasaulio kraštų skoniai keliautojos knygoje

Dalia Smagurauskaitė „Madraso deimantas“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m.

Dalia Smagurauskaitė (g. 1984) – žurnalistė ir nepailstanti keliautoja, žurnalo „Keliauk!“ sumanytoja ir vyriausioji redaktorė bei dviejų knygų apie Italiją autorė. Jos debiutinis romanas „Madraso deimantas“ stebina neišsenkančiais nuotykiais, drąsia meile, įvairių pasaulio kraštų skoniais, spalvomis bei istorijomis ir nuolatiniu troškimu žinoti: o kas toliau?

1701-ieji. Indija. Madraso gubernatorius Tomas Pitas – aistringas brangiųjų akmenų žinovas. Jo uoslė vertingam grobiui tiesiog stulbinama. Todėl, vos išvydęs prekeivio Džamčando iš suskretusios nosinės išvyniojamą deimantą, jis žino: ši brangenybė verta didžiausių pinigų ir rizikos. Pitas net neabejoja: jis privaląs įsigyti ir slapčia pargabenti deimantą į Angliją. Tai taps jo turtų ir šlovės garantu. Tačiau gubernatorius net nenutuokia, kokias nelaimes neša šis prakeiksmo paženklintas neregėto grožio akmuo.

2011-ieji. Europa. Adelė, jauna ir ryžtinga meno ekspertė, atvyksta į deimantų sostinę Antverpeną vedama vieno vienintelio tikslo: pavogti ilgus metus slėptą, legendomis apipintą brangakmenį. Iki kruopščiai rengto plano atomazgos liko vos kelios dienos, o paskui – kartu su mylimuoju į bekraštį pasaulį. Tačiau ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Iki taip trokštamo nerūpestingo gyvenimo Adelei teks pereiti ugnį ir vandenį: jos pėdomis seka ne tik kerštingi bendrai, bet ir kruvina deimanto praeitis.

Julian Barnes „Vienintelė istorija“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Nijolė Regina Chijenienė.

Julianas Barnesas (g. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017), „Kalbant atvirai“ (2018). Romanas „Vienintelė istorija“ – naujausias autoriaus kūrinys.

„Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti? Mano manymu, tai esminis dalykas.“

Pirmoji meilė nulemia gyvenimą, bet Polas, būdamas devyniolikos, nieko apie ją neišmano. Jis didžiuojasi, kad jo meilė kone trisdešimčia metų vyresnei Siuzanai laužo visas konvencinio elgesio normas. Tačiau laikui bėgant meilė iš Polo ima reikalauti aukojimosi. Jųdviejų su Siuzana santykiai tampa vis sudėtingesni, tamsesni, paženklinti priklausomybės – ir vis labiau neįmanomi.

Vienintelė istorija – ta, kuri pati reikšmingiausia gyvenime, ta, kurią iš tikrųjų verta pasakoti. Ši istorija būtent tokia: nepakartojamos ir nuolat su ilgesiu prisimenamos meilės istorija. Meilės, kuri yra aistringa, nerūpestinga, kurianti, kupina džiaugsmingos išsipildymo nuojautos ir kartu pamažu griaunanti, žlugdanti, pripildanti gyvenimą skausmo ir nevilties.

„Žmogaus aistros potvynių ir atoslūgių žemėlapis“, – teigia „Publishers Weekly“ apie šią knygą.

„Tiesa, kurią Barnesas apnuogina mums prieš akis, – karti, bet teikianti pasigėrėjimą“ – „Amazon Book Review“.

„Knyga, kuri visam laikui įleidžia šaknis į skaitytojų širdis , joje rašytojas atsiskleidžia visa savo kūrybine galia“, – „Times“.

„Sostinė“ – groteskiška šiuolaikinės Europos mozaika

Robert Menasse „Sostinė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė. Viršelio autorius – Tauras Stalnionis.

Robertas Menasse (g. 1954 m. Vienoje) – vienas žymiausių šiuolaikinių austrų rašytojų, kuris nemėgsta būti vadinamas austru. R. Menasse renkasi būti vieniečiu. Ir europiečiu. „Sostinė“ – balzakišką tradiciją tęsiantis europietiškas romanas, 2017 m. apdovanotas svarbiausia vokiečiakalbės erdvės literatūrine premija „Der deutsche Buchpreis“. Puikios literatūrinės kokybės tekstas, skirtas, regisi, neįmanomam dalykui – Europos Sąjungai. Europos Komisijai. Briuseliui kaip ES sostinei. Ką? Taip.

Fenia Ksenopulu, EK Kultūros direktorato Komunikacijos departamento vadovė, privalo pagerinti Komisijos įvaizdį. Mirtinai reikia puikios idėjos. Ši nepakeliama užduotis užgriūva referento Martino Zusmano pečius, ir netrukus keista kukliam valdininkui kilusi mintis sukelia sumaištį visoje EK. Davidas de Vryndas, vaikystėje išvengęs deportacijos, dabar Briuselio senelių namuose laukia mirties. Komisaras Brenfo turi atsisakyti žmogžudystės tyrimo dėl politinių priežasčių, be to, jokių nusikaltimą patvirtinančių dokumentų nėra. Profesorius, klerkas, samdomas žudikas, valdininkai – viskas painu, biurokratiška, groteskiška ir absurdiška.

Greta Europos Komisijos pareigūnų kasdienybės, kupinos intrigų, karjeros ambicijų, patogaus gyvenimo siekio – čia ir daugiabriaunė istorija – traukinys į Aušvicą, pasipriešinimo judėjimas Prancūzijoje, ilgai slėpti Antrojo pasaulinio karo laikų epizodai, moderniausias inkvizicijos tinklas, dešinysis radikalizmas, lobizmas, „Brexitas“, žiniasklaidos manipuliacijos, terorizmas, nacionalinių ir visuotinės gerovės interesų konfliktai ar Kinijos rinkos grimasos. Ir per visą romano audinį bent kelis kartus prabėga kiaulė. Ne šiaip sau. 

„Sostinė“ – monumentalus romanas, pilnas absurdo ir ironijos, o drauge – graudulio ir žmogiškumo. Groteskiška ir nepaprastai paveiki šiuolaikinės Europos mozaika.

Žemaitės fenomenalumas atminties kultūros požiūriu

Viktorija Daujotytė „Žemaitė: gyvenimo gramatika“. Vilnius: „Odilė“, 2019 m. Dailininkas – Mikalojus Vilutis.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Viktorijos Daujotytės knygoje naujai aktualizuojama lietuvių literatūros klasikės Žemaitės asmenybė, jos kūryba, atveriama šios rašytojos kurta „gyvenimo gramatika“. Atskleidžiamas Žemaitės fenomenalumas atminties kultūros požiūriu. Nagrinėjami jos kūryboje užfiksuoti unikalūs liudijimai apie istorinius, socialinius bei antropologinius virsmus. Išskirtinės prigimties, unikalaus pastabumo kūrėja atminties tyrimams teikė ir tebeteikia ne tik svarbių faktų, bet ir savitų įžvalgų. 

Žemaitė – lietuvių literatūros klasikė. Žemaitė – lietuvių moterų sąmoningumo budintoja. Žemaitė – daugiabriaunis lietuvių kultūros reiškinys, unikali asmenybė. Žemaitė atsiliepia į kiekvieną sąžiningą klausimą. Bet tinkamai Žemaite pasiremti galima tik žvelgiant į ją kaip į didžią menininkę, gyvenimo gramatikos kūrėją.

Knygą „Žemaitė: gyvenimo gramatika“ rašiau iš džiaugsmo prie jos sugrįžti, iš naujo skaityti, aiškintis, stebintis tuo, kad Žemaitė buvo ir kad tebėra.

Viktorija Daujotytė 

Antroji Norvegijos fenomenu tituluojamo K. O. Knausgårdo knygų ciklo „Mano kova“ dalis

Karl Ove Knausgård „Mano kova: mylintis žmogus“. „Baltos lankos“, 2018 m. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. 

Karlas Ove Knausgårdas – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Šį rašytoją jau spėjo pamilti ir Lietuvos skaitytojai – pirmosios ciklo knygos „Mirtis šeimoje“ tiražas buvo greitai iššluotas iš knygynų lentynų.

K. O. Knausgårdas šešių romanų cikle „Mano kova“ šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Knygų ciklas „Mano kova“ literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas.

Ką tik pasirodžiusioje antrosios ciklo knygos „Mylintis žmogus“ šerdis – K. O. Knausgårdo ir jo žmonos Lindos meilės istorija, tačiau, pasakodamas apie intymiausius santykius, autorius brutaliai ir atvirai analizuoja įvairiausias kitas meilės ir nemeilės formas: vaikams, tėvams, draugams, giminėms, šaliai, kaimynui ar nepažįstamajam. Leidžiasi į skausmingas savojo „aš“ paieškas: rašymas jam – mėginimas išsilaisvinti, atsiriboti nuo kitų, kasdienybės; paliečia ir savęs pažeminimo arba išaukštinimo temas. Autorius kuria vitališką ir universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

Slaptoji pasaulio istorija“ siūlo pažvelgti į pasaulį kitaip

Jonathan Black „Slaptoji pasaulio istorija“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Povilas Astrauskas. Meninė redaktorė – Ilona Kukenytė.

Jonathanas Blackas (tikrasis vardas Markas Boothas) – rašytojas, žurnalistas, leidėjas. Oksforde studijavo filosofiją ir teologiją, šiuo metu dirba „Hodder&Stoughton“. „Slaptoji pasaulio istorija“ – kontroversiškiausias autoriaus veikalas, rengtas daugiau nei du dešimtmečius. Knyga tapo „New York Times“ bestseleriu, išversta į 16 kalbų.

Knygoje praskleidžiamas paslapties šydas, ilgus amžius dengęs slaptąjį mokymą. Slaptosios draugijos apipintos gandais, jų nariai deginti ant laužo ar kitaip naikinti ir persekioti. Tačiau iki šių dienų paslaptys taip ir liko neišpainiotos.

Ar tikrai slaptosios draugijos valdo pasaulį? Kodėl Niujorko centriniame parke XIX a. buvo pastatytas egiptiečių obeliskas? Kas suteikė Kolumbui jėgų leistis į kelionę? Ką žinojo Dante? Kodėl buvo balzamuotas Leninas? Kaip slaptasis mokymas paveikė JAV administracijos užsienio politiką Vidurio Europos atžvilgiu? Koks likimas laukia pasaulio?

Knygoje – okultizmas ir ezoterika, tamplieriai ir rozenkreiceriai, iliuminatai ir dievai, perdavę savo žinias išrinktiesiems, rašytojai ir dailininkai, kuriems buvo atskleistos paslaptys. Autorius kalba apie Kabalą ir ezoterinį budizmą, senovės graikų ir romėnų misterijas, gnosticizmą ir neoplatonikus, „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, Tomą Akvinietį ir Rogerį Baconą, Danteʼę, Renesanso misticizmą, Rabelais, Isaacą Newtoną bei okultines naujųjų laikų mokslo bei modernybės šaknis, laisvuosius mūrininkus, mistikus, okultinį bolševizmą, o užbaigia savo tyrimą Naujosios Jeruzalės laukimu.

Ši knyga privers jus pažvelgti į pasaulį kitaip. Suprasti tikrąsias esminių pasaulio įvykių priežastis.

Jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei

Shin Kyung-sook „Prašau, pasirūpink mama“. „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.

Shin Kyung-sook (g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodys rašytojos romanas „Prašau, pasirūpink mama“ lietuvių kalba (iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas; leidykla „Baltos lankos“). „Prašau, pasirūpink mama“ 2011-aisiais įvertintas „Man Asian Literary“ premija, išleistas jau daugiau nei 30 pasaulio šalių.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69-erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažinojo savo mamos.

Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

Lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas šnipų romanas

Antanas Šileika „Laikinai jūsų“. „Baltos lankos“, 2019 m.

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. Į Lietuvos Metų knygos rinkimų penketukus įtrauktos dvi knygos – apsakymų rinktinė „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2015) ir atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ (2018). Romanas „Laikinai jūsų“ – šeštas autoriaus kūrinys.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžta į laikinąją sostinę Kauną. Jis tikisi ramiai įsikurti ir imtis verslo, bet nugali įgimtas nuotykių troškimas, kovinga dvasia ir noras nedidukei jaunai savo šaliai padėti sustiprėti. Adamonis tampa Lietuvos karo kontržvalgybos viršininku ir atsiduria pačiame negailestingų politinių audrų verpete. Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų, išdavysčių ir paslapčių, kurias slaptasis agentas gliaudytų lyg riešutus, jei ne viena silpnybė – enigmatiškoji antros eilės pusseserė Lilė, su vyru, buvusiu JAV diplomatu, netikėtai grįžusi iš Amerikos.

„Laikinai jūsų“ – lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas, karo kontržvalgybos viršininko pareigas ėjo Jonas Budrys, o Klaipėdos krašto prijungimas rodės tolima svajonė. Kai „Metropolio“ ir „Versalio“ šokių salėse sukosi išsipusčiusios poros, kavinėse žaisdami biliardą svarbūs asmenys sprendė šalies ateitį, tamsiuose skersgatviuose šmėžčiojo skrybėlėti šešėliai, meilė maišėsi su apgavyste ir pavydu, žmonių gyvenimus negrįžtamai keitė lemtingi pasirinkimai.

„Šnipai, uždrausta meilė, stiprios moterys, į neviltį puolę vyrai, galios žaidimai ir subtilus humoras – žavingai įkūnyta tarpukario Lietuva“, – sako Davidas Bergenas.

„Stilingas ir ryškus šalies užgimimo metraštis“, – tikina Samantha Harvey.

„Romanas, kuriame meistriškai parodomas moralinių pasirinkimų dviprasmiškumas ir sukuriama pulsuojanti, nepagražinta, įtampos kupina film noir realizmo atmosfera“, – teigia Nino Ricci.

Lietuvos skaitytojai susitikti su Kanadoje gyvenančiu ir kuriančiu rašytoju galės Vilniaus knygų mugėje. Į knygos pristatymą rašytojas kviečia vasario 23 d., šeštadienį, 16 val. 5.3 salėje. Autorių kalbins žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Rytis Zemkauskas.

„Leninas“ – intymus diktatoriaus portretas

Victor Sebestyen „Leninas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.  Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.

„Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ – tai sudėtingos, negailestingos, šaltos ir drauge aistringos asmenybės paveikslas, suteikiantis naujų atspalvių suvokti 1917-ųjų revoliucijai – tam istoriniam momentui, po kurio pasaulis pasikeitė visiems laikams.

Victoras Sebestyenas (Viktoras Šebeštjenas) – vengrų kilmės žurnalistas ir istorikas, su šeima dar vaikystėje palikęs Vengriją ir pabėgęs į Didžiąją Britaniją. Apie svarbius politinius pasaulio įvykius jis rašo daugeliui įtakingų Jungtinės Karalystės ir JAV laikraščių, yra trijų bestseleriais tapusių istorinių studijų autorius. 

Naujausioji jo knyga skirta Leninui – žmogui, padariusiam esminę įtaką XX a. pasaulio sanklodai. Tai išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę. Leninas tikėjo, kad „politika yra asmeniška“; taigi autorius, jokiu būdu neaplenkdamas politinio ir visuomeninio Lenino gyvenimo, piešia jo kaip žmogaus portretą. Žmogaus, kuris mylėjo gamtą beveik taip pat stipriai, kaip ir revoliuciją. Žmogaus, kurio gyvenimą labiausiai paveikė būtent moterys – motina, sesuo, žmona ir meilužė. Prieš akis prabėga idiliška vaikystė su šachmatais ir anglų literatūros klasika, brolio egzekucija už pasikėsinimą į carą, remiantis istoriniais šaltiniais, autentiškais laiškais ir dokumentais rekonstruojama dramatiška valdžios užgrobimo istorija. 

Kaip tikras žiaurios, tironiškos, korumpuotos Rusijos vadas jis ramiai siuntė į mirtį tūkstančius žmonių ir sukūrė sistemą, paremtą idėja, jog politinis teroras prieš oponentus yra pateisinamas idealo vardan. Ilgai slėpta istorija apie jo gyvenimą trise su žmona Nadežda Krupskaja ir ilgamete meiluže bei bendražyge Inesa Armand, Lenino vaikystė, jaunystė ir ilgai trukusi egzilė – daugybė detalių atskleidžia naujus bolševikų revoliucijos vado bruožus. 

Jis meluodavo neraudonuodamas. Jis rasdavo atpirkimo ožį, o vėliau apšaukdavo jį „liaudies priešu“. Jis pateisindavo savo veiksmus pergalės svarba: tikslas pateisina priemones. Jį atpažintų kiekvienas, kam pastaruoju metu teko susidurti su rinkimais sudėtingose vakarietiškose politinėse kultūrose. Leninas buvo pradininkas reiškinio, kurį prabėgus šimtmečiui apžvalgininkai pavadins „post-tiesos politika“.

M. Enard'o kvapą atimančios erudicijos „Kompasas“

Mathias Enard „Kompasas“. „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Violeta Tauragienė.

Mathiasas Enard’as (g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Naujausią autoriaus romaną „Kompasas“, už kurį jis apdovanotas Goncourt’ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017), išleido leidykla „Baltos lankos“, iš prancūzų k. vertė Metų vertėjo krėslo premijos laureatė Violeta Tauragienė.

Gaivališkas, nakties nutamsintas, muzikos prisodrintas, karčiai saldaus humoro ir meilės ilgesio perlietas, kvapą atimančios erudicijos lydimas somnambuliškas „Kompasas“ – tai kelionė po praėjusias epochas, kvietimas save suvokti per kitą, atrasti kitą savyje, nuolat ieškoti santykio tarp Rytų ir Vakarų, vakardienos ir rytdienos, tirpdyti sienas tarp šalių, kalbų, kultūrų ir laikmečių.

Sutemoms užklojus Vieną, Francas Riteris, nemigos ir neaiškios ligos kamuojamas muzikologas, lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus. Jis iš naujo apmąsto svarbiausius savo gyvenimo puslapius: neblėstantį susižavėjimą Artimaisiais Rytais, ypatingų patirčių nuženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, jo sapniškoje sąmonėje įsišaknijusius, didžiausią įtaką padariusius XIX–XX a. rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. Šių apmąstymų geluonis – lyg opijaus dūmas neapčiuopiama ir tyli Franco meilė Sarai, nepaprastos erudicijos mokslininkei, tyrinėjančiai Oriento literatūrą, painius Europos ir Artimųjų Rytų ryšius.

„Meilės laiškas kosmopolitiškiems Artimiesiems Rytams“, – apie „Kompasą“ rašo „The Guardian“.

„Šis romanas-meditacija-enciklopedija įkūnija pačią gyvenimo, kelių gyvenimų esenciją“, – teigia „Publishers Weekly“.

Stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas liudijimas

Ulrich Alexander Boschwitz „Keleivis“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Rūta Jonynaitė.

Ulrichas Alexanderis Boschwitzas (1915–1942) – žydų kilmės vokiečių rašytojas. 1935 m. emigravo į Skandinaviją, vėliau į Angliją; pieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. Laivą, kuriuo plaukė atgal į Europą, susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Boschwitzas žuvo vos dvidešimt septynerių. Romanas „Keleivis“, sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų, buvo išleistas 1939 m. Anglijoje, 1940 m. – JAV. Po autoriaus mirties, 1945-aisiais, pasirodė Prancūzijoje. Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo XX a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba pirmą kartą išleistas tik 2018-aisiais. Teises išleisti knygą įsigijo 20 šalių.

„– Mums uždrausta gyventi, – pertarė Zilbermanas. – Ar norite prie to taikytis?“

Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, blaškosi po Vokietiją: iš Berlyno į Hamburgą, Dortmundą, Acheną, Dresdeną, dienų dienas leidžia traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių iš šalies klausosi, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.

„Keleivis“ – stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis, bene vienintelis ano laiko meninis liudijimas, parašytas būtent tuo metu. Tai suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg pats būtum juos lydėjęs jų nesibaigiančiose kelionėse.

„XX a. literatūros šedevras“, – „L'Espresso“.

„Kad „Keleivis“ apskritai sukurtas – daugeliu atžvilgių yra stebuklas“, – „Süddeutsche Zeitung“.

„Ši istorija tiek pat opi mūsų dienomis, kiek ir amžina“, – „Die Zeit“.
 

Istorinė studija apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“

Davidas E. Fishman „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Olga Lempert. 

Davidas E. Fishmanas (g. 1957) – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius; jo specializacija – Europos žydų istorija. Į istoriją, papasakotą knygoje, įsitraukė dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje: tuo metu buvo pakviestas į Vilnių įvertinti atrastų išlikusių žydiškojo paveldo dokumentų. Studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ 2017 m. apdovanota Nacionaliniu Žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje).

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.

Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.

Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.

„Aukščiausio lygio istorinė studija, kuri palies kiekvieną ją skaitančią širdį“, – „Kirkus Reviews“.

Vos pasirodžiusi „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ – „Amazon“ bestseleris Nr. 1

Bob Woodward „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m. Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Pamirškite visas kada nors apie Trumpą skaitytas knygas – ši yra toji.

Bobas Woodwardas daug kam gerai žinomas tuo, kad išaiškino ir paviešino „Votergeito“ skandalą (1972), kuris baigėsi prezidento Richardo Nixono atsistatydinimu. Nuo tada tiriamoji žurnalistika įgavo milžinišką pagreitį. Šįsyk B. Woodwardo taikinyje – prieštaringai vertinamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Tiriamosios žurnalistikos atstovas naujoje knygoje „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ cituoja dešimtis slapta gautų artimiausios prezidento aplinkos žmonių liudijimų, šimtus valandų interviu, asmeninių dienoraščių įrašų bei įvairių dokumentų.

Bobas Woodwardas (g. 1943) – legendinis „The Washington Post“ žurnalistas, du kartus Pulitzerio premijos laureatas. Dešimtmečius garsėja itin didele įtaka žiniasklaidos ir politikos pasauliui. 18-a jo knygų priskiriamos geriausiai perkamoms pasaulyje. Vos pasirodžiusi „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ tapo „Amazon“ bestseleriu Nr. 1.
 

Mistinis romanas jaunimui gatvės kalba

Kotryna Zylė „Sukeistas“. Vilnius: „Aukso žuvys“, 2019 m. Iliustravo Kotryna Zylė

Vilniaus knygų mugės išvakarėse pasirodė nauja rašytojos ir iliustratorės Kotrynos Zylės knyga „Sukeistas“ (leidykla „Aukso žuvys“). Tai jau trečioji autorės knyga ir pirmasis romanas jaunimui. Įtemptas siužetas, mistinė atmosfera, gyva kalba ir meniškos iliustracijos – išskirtinės šio kūrinio savybės.

Romano centre – du šešiolikmečiai Gabija ir Gedas. Abu jie mokosi Dailės mokykloje, abu yra labai skirtingi ir abiem vienu metu ima dėtis keisti dalykai. Kūrinyje šių dienų Vilniuje veikia laumės, vėlės, Giltinė ir kitos mitinės būtybės, – mitologinis pasaulis čia ne mažiau realus ir tikroviškas. Pasak Kotrynos Zylės, tai buvo vienas iš tikslų – nupūsti dulkes nuo lietuviškos mitologijos ir parodyti, kad jos vieta – ne tik tautosakininkų surinktuose raštuose, bet ir šiuolaikinėje jaunimo literatūroje.

Leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė Sigita Pūkienė džiaugiasi K. Zylės noru sudominti mitologine tema bene išrankiausią skaitytojų grupę – paauglius ir jaunimą. Tiesa, visame pasaulyje jau seniai populiarios tokios knygos kaip S. Meyer „Saulėlydis“, kurių veikėjai – vampyrai, vilkolakiai, vaiduokliai. „Esu tikra, kad galima kurti panašius siužetus naudojantis lietuvių mitologijos resursais, tačiau svarbiausias iššūkis – daryti tai patraukliai. Ir atrasti savitumo grūdą. Juk mes patys, nors šiaurietiškai santūrūs, mėgstame keistuolius, todėl nuo mažens pažįstamos mitinės būtybės gali tapti netgi labai savos ir suprantamos, jei tik sprendžia paaugliams aktualias problemas“,  – įsitikinusi S. Pūkienė.

Lietuvių mitologija K. Zylės kūryboje – įsitvirtinusi tema ir neišsenkantis naujų istorijų šaltinis. Rašydama pirmąsias knygas vaikams („Milžinas mažylis“ ir „Didžioji būtybių knyga“), rašytoja išsamiai susipažino su lietuvių mitinėmis būtybėmis, ir ši pažintis vis labiau intrigavo, nes kai kurios jų pasirodė turinčios toli gražu ne vaikiškų savybių. Taip ėmė megztis maištingas siužetas, o gavus Lietuvos Kultūros tarybos stipendiją, per vienerius intensyvaus darbo metus, istorija įgavo mažojo romano formas. Lygiagrečiai vyko ir dar vienas darbas – autorė, diplomuota dizainerė, specialiai knygai kūrė originalias iliustracijas.

Nemenku iššūkiu tapo išrinkti romanui pavadinimą. Iš per visus metus sukaupto 120 galimų pavadinimų sąrašo pasirinktas „Sukeistas“ – tiko ne tik dėl reikšmės, kuri atsiskleidžia skaitant istoriją, bet ir kito jame pasislėpusio žodžio – „keistas“. „Pasakojimas pilnas keistuolių, o aš juos visus ypač myliu, “ – sako K. Zylė.

Nors didžiausia kūryba vyksta autoriaus galvoje ir kūrinys gimsta kaip jo fantazijos vaisius, bet realybė mėgsta faktus, o paaugliai – tuo labiau, todėl rašytoją konsultavo būrys specialistų – anesteziologas–reanimatologas, klimatologas, psichologė, net pirotechnikas.

Vienas iš išskirtinių romano bruožų – gyva kalba, kurioje kartu sugyvena tarmybės, svetimžodžiai, trumpiniai ir net keiksmažodžiai. K. Zylė taip aiškina savo sprendimą: „Apsisprendžiau, kad man svarbiausia – teksto kuriama emocija ir tam tinka visos priemonės – grubi gatvės kalba, sunkiai perskaitomi tarmiški dialogai, vieno žodžio sakiniai, ir visi kiti raiškos būdai, kurie sujaukia skaitytojo jausmus. Noriu, kad tekstas jaudintų, erzintų, įtrauktų.“

Nusprendusi išgirsti paties jaunimo nuomonę, K. Zylė prieš atiduodama romaną spausdinti kartu su leidykla „Aukso žuvys“ paskelbė jaunųjų recenzentų konkursą. Į konkursą užsiregistravo daugiau nei 200 jaunųjų kritikų ir beveik pusė jų pateikė romano recenzijas. Pasak rašytojos, komentarai ir nuomonės leido į savo kūrybą pažvelgti iš šono. „Tai labai svarbu, mėgstu kritiką. Nors, neslėpsiu, buvo ir kita netikėtai maloni šio proceso pusė – sulaukti tokių atsiliepimų: „Knyga pareikalavo vienos bemiegės nakties, o aš nesigailiu nei vienos nemiegotos minutės“ arba „Nuoširdžiai nemėgau mitologijos, bet Kotryna Zylė pakeitė mano nuomonę“. Įsimintiniausiais autorė įvardina originalius darbus, žavisi drąsiai į užduotį pažvelgusiais moksleiviais, ir nesvarbu, ar savo tekstais jie gyrė ar kritikavo.

Vasario 23 d. 18 val. Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas naujasis K. Zylės romanas ir apdovanotas recenzijos konkurso nugalėtojas. Susitikime autorė žada daugiau papasakoti apie knygos kūrimo užkulisius. Renginio vedėja – charizmatiškoji vlogerė Agnė Juškėnaitė. 

Kotryna Zylė – knygų autorė, dailininkė ir iliustratorė, grafikos dizainerė. Debiutinė jos knyga „Milžinas mažylis“ 2014 m. įtraukta į geriausių metų knygų vaikams penketuką, o 2016 m. pasirodžiusi „Didžioji būtybių knyga“ nacionaliniame knygos meno konkurse apdovanota kaip gražiausia metų knyga vaikams.