Popiežius Pranciškus „Ave Maria. Marijos slėpinys Šventojo Tėvo akimis“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis

[Gruodžio 8-ąją] kontempliuojame Nekaltai Pradėtosios Marijos grožį. Apie Apreiškimą pasakojantis Evangelijos epizodas, pateikiantis angelo pasveikinimo žodžius, padeda mums suprasti, ką švenčiame. Angelas į Mariją kreipiasi sunkiai išverčiamais žodžiais, kurie reiškia: „malonės pripildytoji“, „malonės sukurtoji“, „malonėmis apdovanotoji“ (Lk 1, 28). Prieš pašaukdamas ją vardu, vadina malonės pripildytąja ir šitaip atskleidžia naują vardą, kurį jai davė Dievas ir kuris jai tinka labiau už tėvų duotąjį. Mes irgi taip ją vadiname, kai tik kalbame Sveika, Marija.

Ką reiškia malonės pripildytoji? Kad Marija yra pilna Dievo esaties. O jeigu ji visiškai užpildyta Dievo, joje nėra vietos nuodėmei. Tai stulbinamas dalykas, nes viskas pasaulyje, deja, yra apkrėsta blogiu. Kiekvienas iš mūsų pasižiūrėjęs į save pamatys tamsiųjų pusių. Net didieji šventieji buvo nusidėjėliai, ir netgi patys gražiausi dalykai yra paliesti blogio: viskas, išskyrus Mariją. Ji vienintelė žmonijos „visada žaliuojanti oazė“, vienintelė nesutepta, sukurta tyra, kad savuoju „taip“ tobulai priimtų Dievą, ateinantį į pasaulį pradėti naujos istorijos.

Kiekvieną kartą, kai pakartojame ją esant malonės pilną, pasakome jai patį didžiausią komplimentą, tokį patį, kokį jai ištarė Dievas. Gražus komplimentas, kai moteriai pasakome, jog ji atrodo jaunai. Kai tariame Marijai malonės pilnoji, tam tikru požiūriu sakome tą patį, tik kur kas prakilniau. Pripažįstame, kad ji visada jauna, nes nuodėmė jos nesendina. Iš tiesų žmogų sendina tik vienas dalykas, sendina iš vidaus: ne metai, bet nuodėmė. Nuodėmė sendina, nes užkietina širdį. Širdis sukalkėja, užsisklendžia, nuvysta. O malonės pilnoji – be nuodėmės. Vadinasi, visada jauna, „jaunesnė už nuodėmę“, „jauniausia iš visų žmonių“, kaip rašė Georges’as Bernanosas Kaimo klebono dienoraštyje.

Šiandien Bažnyčia gėrisi Marija, vadindama ją „visa gražia“, tota pulchra. Kaip jos jaunumas nesusijęs su amžiumi, taip ir grožis – ne išorė. Marija, kaip liudija Evangelija, niekuo ypatingu neišsiskyrė, buvo iš paprastos šeimos, kukliai gyveno Nazarete, beveik nežinomame miestelyje. Nebuvo įžymybė: kai ją aplankė angelas, nesužinojo niekas, tądien ten nebuvo nė vieno reporterio. Tačiau Madonos gyvenimas nebuvo ramus, Evangelija byloja, kad ji sumišo (plg. Lk 1, 29), o angelui pasitraukus (plg. Lk 1, 38) rūpesčių ir nerimo tik padaugėjo.

Vis dėlto malonės pilnosios gyvenimas buvo gražus. Kur jos paslaptis? Galime nutuokti darsyk pažvelgę į Apreiškimo sceną. Daugelyje tapybos darbų Marija pavaizduota sėdinti priešais angelą su nedidele knygele rankose. Ta knygutė – Šventasis Raštas. Marija buvo įpratusi klausytis Dievo, su Juo bendrauti. Dievo žodis – štai jos paslaptis, jis visada buvo artimas jos širdžiai, vėliau tapo Kūnu jos įsčiose. Nuolat būdama su Dievu, su Juo bendraudama kiekviena proga, Marija savo gyvenimą padarė gražų. Ne išorė, ne tai, kas praeina, o į Dievą nukreipta širdis daro gyvenimą gražų. Šiandien su džiaugsmu žvelkime į malonės pilnąją. Prašykime, kad padėtų mums išlikti jauniems, sakyti „ne“ nuodėmei ir gyventi gražų gyvenimą sakant „taip“ Dievui.