Tėvas Renaud-Marie CSJ. Jonitai.org nuotrauka

Kai t. RENO MARIJA CSJ (Renaud-Marie) buvo atsiųstas į Lietuvą padėti atkurti Vilniaus kunigų seminariją, jam buvo vos 29 metai. Niekas nesitikėjo, kad pamatysime jį tokį jauną. Kaip ir kiti broliai joanitai, jis seminarijoje dėstė, buvo dvasios tėvas, tačiau kartu nebyliai stengėsi išmokyti klierikus daugelio kitų svarbių dalykų. Šv. Jono broliai arkyviskupo A. J. Bačkio prašymu buvo atsiųsti su specialia misija: padėti Bažnyčiai atsinaujinti, kuriant Vilniaus kunigų seminariją.

Kokią pamatėte Lietuvos Bažnyčios situaciją atvažiavę į Lietuvą?

Žmonės Lietuvoje tais laikas pasižymėjo noru gilintis į Šventąjį Raštą. Pradėjus pamokslauti daug žmonių ateidavo, klausėsi ir įrašinėjo į diktofonus mūsų pamokslus. Žmonės ieškojo tikėjimo prasmės, nes prieš nepriklausomybę buvo draudžiama taip plačiai skelbti Dievo žodį, negalima buvo organizuoti rekolekcijų, žmonės neturėjo galimybių išgirsti Evangelijos komentarų kaip šiandien. Katalikams buvo svarbu atrasti, jog tikėjimas turi prasmę, kad tikėjimas – tai daugiau negu tik dešimt Dievo įsakymų, kurių nesilaikęs eisi į pragarą.

Lietuvoje pastebėjau, kad žmonės šiek tiek bijojo kunigų, jautėsi tam tikra distancija ir kilo klerikalizmo rizika. Prancūzijoje kunigų ir žmonių santykiai tuo metu buvo kur kas paprastesni. Lietuviai buvo uždaresni ir juos sunkiau buvo priversti kalbėti, dalintis. Vyskupas, kviesdamas mus, kartu norėjo, kad mes padėtume Antrojo Vatikano dvasia atnaujinti tikėjimą Lietuvoje, nes dėl okupacijos tas atsinaujinimas negalėjo pilnai įvykti anksčiau.

Gyvas buvo kankinių liudijimas – aš žaviuosi Lietuvos kankinių ištikimybe, o ypač Nijole Sadūnaite, mons. Kazimieru Vasiliausku, kuris buvo pirmas seminarijos rektorius. Mes, atvažiavę iš Vakarų, iš karto pastebėjome, jog žmonės per šv. Mišias yra susikaupę, jautėme maldos dvasią. Prancūzijoje irgi yra tikinčių žmonių, bet Lietuvoje atrastas garbinimas yra tyras ir labai gražus. Mano pažįstami prancūzai pasauliečiai atvykę nustebo, kaip žmonės Lietuvoje tiki, kaip garbina Švenčiausiąjį Sakramentą, juos ypač nustebino ir sukrėtė Kryžiaus pagerbimas Didįjį penktadienį.

Matėme, kad turime ne tik ką jums atnešti, bet ir ką iš jūsų perimti. Todėl siekėme, kad Prancūzijos jaunimas apsilankytų Lietuvoje ir pamatytų lietuvių pamaldumą. Bendravimas buvo abipusis.

Kodėl padėti kurti seminariją Vilniuje buvo pakviesti būtent broliai joanitai?

Visų pirma, mus kvietė ne tik į Lietuvą. Salvadore ir Brazilijoje mūsų broliai taip pat dėstė kunigų seminarijose. Aš manau, vyskupas Audrys Juozas Bačkis girdėjo apie mus Olandijoje ir tikriausiai pagalvojo, kad jam irgi reikia tokių pagalbininkų kuriant seminariją.

Mums labai svarbi yra formacija – filosofija, teologija, dvasingumas, – tai mūsų kongregacijos charizmos dalis. Todėl, kai yra prašymas, susijęs su formacija, stengiamės atsiliepti.

Joanitų vyresnysis sutiko padėti, nes, manau, pajuto, jog Lietuvai reikia pagalbos, o mūsų užduotis ir yra tarnauti Bažnyčiai ten, kur pagalbos reikia. Padėti atidaryti seminariją yra tikrai labai svarbus prašymas. Antra, Lietuvos Bažnyčia yra kankinių Bažnyčia, žmonių, kurie daug kentėjo ir turi daug žaizdų – turėjome atsiliepti. Trečia, joanitai jau turėjo tam tikrų ryšių su Lietuva: nuo 1989 metų kasmet jaunimas važiuodavo iš Prancūzijos į Lietuvą susitikti su Lietuvos jaunimu, rekolekcijoms arba tiesiog bendrystei. Dėl viso to mūsų vyresnysis ir išsiuntė kelis brolius į pagalbą.

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija. Evgenios Levin nuotrauka

Atvažiavęs į Lietuvą buvote paskirtas į seminariją. Kokios buvo jūsų pareigos?

Pirmą kartą aš atvykau į Lietuvą 1993 metais, prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą. Vedžiau rekolekcijas jaunimui Nemenčinėje, kurie ruošėsi Popiežiaus atvykimui. Žmonės troško sužinoti apie Dievą ir Bažnyčią. 1994 metais pradėjau dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje ir gyvenau Vilniuje iki 2004-ųjų, o dėsčiau iki 2003 metų. Pradžioje buvau filosofijos dėstytojas, o vėliau tapau seminarijos dvasios tėvu, vedžiau lectio divina, dėsčiau dvasinę teologiją. Kai broliai joanitai atvyko į Lietuvą, jie nekalbėjo lietuviškai, tad dėstėme su vertėjais.

Kokia buvo jūsų pasirinkta ugdymo kryptis?

Svarbiausia dvasinio vadovavimo kryptis buvo padėti klierikui atrasti asmeninį santykį su Kristumi. Tai buvo esminis formacijos aspektas, į kurį mes kreipėme dėmesį – mat kunigas  pirmiausia yra Dievo bičiulis. Antrasis aspektas – padėti klierikams gerai sugyventi tarpusavyje, būti arti vienas kito. Klierikai turi mokėti bendrauti, mylėti žmones, nes vėliau dirbant parapijoje bendrystė su parapijiečiais yra neišvengiama. Tačiau, jei kunigas nebuvo arti tų, su kuriais jis gyveno, tai kaip jis gali būti arti žmonių? Svarbu buvo ugdyti brolišką meilę. Trečias aspektas – norėjome teikti gerą teologinę formaciją. Kunigai turi gerai išmanyti filosofiją ir teologiją, nes šiandien sunku suprasti, kas yra netinkama, o kas yra gera. Sunku tai ir paaiškinti žmonėms. Tai nereiškia, kad visi turi būti mokslų daktarai, bet minimali formacija reikalinga.

Būdamas dvasios tėvas taip pat atradau, kad per Išpažinties sakramentą kunigas gali tiesiogiai klierikui atskleisti, jog Dievas yra gailestingas, o ne rūstus teisėjas. Jei klierikas priima Dievo gailestingumą, jis galės geriau liudyti tą gailestingumą būdamas kunigu Dievo tautai, o dalintis Dievo gailestingumo šviesa ir malone yra labai svarbus tikslas. Buvau atidus, kad kiekviena proga klierikui išpažinti savo kaltes yra jam ir proga išpažinti Dievo gailestingumą.

Galiausiai stengėmės akcentuoti ir bandėme padėti klierikams suprasti, jog Dievo žodis skirtas kiekvienam iš jų, asmeniškai kažką turi kalbėti kiekvienam, bandėme jiems atskleisti, kad Dievo žodis paliečia kasdienį gyvenimą.

EPA nuotrauka

Ar ilgai truko suprasti, ko reikėjo to laiko klierikams?

Nemanau, kad reikėjo daug laiko. Pirmieji broliai, atvykę į Lietuvą, daug kalbėjo su vyskupu, kad visų pirma suprastų jo mintį. Aš kalbėjau ir tariausi su kunigu Antanu Rubšiu, su filosofijos dėstytoju profesoriumi Jonu Juraičiu, su kunigu Hansu Friedrichu Fischeriu.

Koks buvo požiūris į jus kaip vienuolį? Į jus žiūrėjo palankiai?

Klierikams buvo neįprasta, jog atvyksta prancūzai vienuoliai dėstyti: mes nekalbėjome lietuviškai, buvome keistai apsirengę. Tačiau vyskupas norėjo, kad klierikai matytų drauge gyvenančius vienuolius, nes jų gyvenimo akcentai yra malda ir broliška meilė. Jis norėjo, kad tai įkvėptų klierikus.

Prisimenu, kažkada su klierikais pietavome ir po pietų ėmiau kartu su jais plauti indų. Jie buvo nustebę. Klierikus labai stebino, kad kunigas imasi šio darbo, yra paprastas – ne pasikėlęs, ne kunigaikštis, bet vienas iš jų.

Kodėl pasibaigė jūsų darbas seminarijoje?

Mūsų užduotis buvo tik padėti pradžioje besikuriančiai seminarijai. O toliau sekė logiška seka – po keleto metų seminarijoje pradėjo dėstyti daugiau Lietuvos kunigų. Mums buvo truputį sunku, nes nežinojome jūsų papročių. Seminarijoje pradėjus dėstyti jos pačios auklėtiniams, baigusiems papildomas studijas Romoje, Austrijoje arba Amerikoje, klierikams studijuoti tapo kur kas lengviau.

Nors jau seminarijoje nedėstau ir nieko bendro su ja neturiu, bet jos gyvenimu domiuosi iki šių dienų. Kadangi neseniai vėl sugrįžau į Lietuvą, tai ypač įdomu aplankyti tas vietas, kur kažkada dirbau, ir susitikti su savo studentais, kurie dabar jau yra kunigai. Praleidome labai daug laiko kartu.

Ką dabar akcentuotumėte būsimiems kunigams?

Iš Prancūcijos į Lietuvą grįžau tik po 14 metų, ir situacija Lietuvoje per šiuos metus pasikeitė, tad sunku pasakyti. Įvyko daug gerų pokyčių, Bažnyčia dabar yra laisvesnė. Žmonės daug lengviau dalijasi tikėjimu. Gal nėra ir rojus, bet džiaugiuosi, kad čia nėra tokio krikščionybės atmetimo, kurį galima matyti kai kuriose valstybėse.

Aš manau, dabar kunigams yra svarbi proto formacija, nes per medijas žmonėms perteikiama daug klaidingų dalykų. Turime padėti jiems, ypač jaunimui susiorientuoti gyvenime. Neužtenka uždegti tikėjimo jausmais, jam reikia šaknų. Be formacijos tikėjimas yra kaip namas ant smėlio.