Vaivorykštė virš Merkio ir Nemuno santakos. Brolių Černiauskų nuotrauka

DZŪKIJA – Lietuvos vaivorykštė. Toje vaivorykštėje gražiausias, ryškiausias spalvas nupiešė didieji Lietuvos vyrai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Vincas Krėvė-Mickevičius. Bet kas yra ta vaivorykštė? Rasos lašeliai, pakibę erdvėje, kuriuos apšviečia dangiškas spindulys, tačiau kiekviename tame lašelyje telpa visa Dainava su savo upėmis, ežerais, aukščiausiomis Lietuvos pušimis...

Kiekviename rasos lašelyje kruta žmonės, dirbantys kasdienius darbus, – mylisi, barasi, sekmadieniais ir per didžiąsias šventes skuba į bažnyčią, nešdami į ją nesuvaldomą kasdienybės purvą. Daug kalbėdami apie ekonomiką, jai augti būtiną turto koncentraciją mes klaidiname visuomenę, neteisingai nustatydami XXI a. orientyrus. Tai susiję su Vakarų ir mūsų pasauliu. Tik Vakarų Europą sukūrė krikščioniškoji kultūra, o mes į XXI a. įžengėme su deformuota sąmone, į kurią kalte įkalti absurdiški lozungai: gamta turi tarnauti žmogui, kas ne su mumis, tas prieš mus ir t. t. O juk turėtų būti atvirkščiai: kas ne prieš mus, tas su mumis. Tada ir pamatysime, kad mūsų protėvių tikėjimas nemirė – jis šviečia vaivorykšte virš Nemuno ir Merkio santakos, virš jų saugotų girių likučių, teka mūsų gyslomis.

1991 m. Lietuvos Atkuriamasis Seimas, siekdamas išsaugoti gamtines ir etnokultūrines vertybes, balandžio 23 d. įkūrė Dzūkijos nacionalinį parką. 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 419 „Dėl Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos“ Kultūros paveldo apsaugos kryptyse buvo parašyta „Regeneruojamas Merkinės istorinės teritorinės savivaldos centras ir atstatoma buvusi miesto rotušė.“ Tai valstybės vizionierių statytojų, o ne šaukštų kilnotojų ar reitingų medžiotojų vertas užmojis, tačiau panašiai kaip senais gerais laikais“ Vyriausybės nutarimai eina vienu keliu, o gyvenimas nueina kitu. Šiemet Merkinė švenčia 660 metų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose ir 450 metų Magdeburgo teisių miesto jubiliejus.

2016 m. Merkinėje muziejaus iniciatyva, su jaunimo talkomis, sukurtas rotušės maketas buvo įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą, bet tikslas ne rekordai. Tai netesėtų pažadų ir nepadarytų darbų simbolis. Ir tuos darbus būtina logiškai užbaigti, uždedant karūną ne Merkinei, o Dainavos kraštui, per kurį eina Jogailaičių kelias jungiantis Vilnių su Europa per Varšuvą ir Krokuvą.

2018 m. vieno jauno – Merkinę kuriančio verslininko – Vidmanto Jakavonio, paklausiau, kodėl jis su šeima grįžo iš Anglijos, kurioje sėkmingai gyveno. Jis atsakė: viena iš svarbiausių paskatų buvo tai, kad feisbuke sekiau aktyvią Merkinės muziejaus veiklą ir aš patikėjau, kad čia kažką galima sukurti.

Valstybės kūrimo pradžioje dažnai tekdavo girdėti, kaip saldofonai televizijos ekrane suokdavo: pastatysim ekonomiką ant kojų, tada imsimės kultūros. Ne ekonomika kuria kultūrą, o kultūra kuria ekonomiką ir valstybę, kurioje mums būtų saugu ir gera gyventi ir iš kurios niekam niekur nerūpėtų išvažiuoti. Ant Smetonos laikų penkių litų monetos su Jono Basanavičiaus bareljefu buvo įrėžta nesenstanti sentencija: „Tautos jėga vienybėje.“ Nepamirškime šito.