Knygos „Laiškai hipokampui“ viršelis

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis.

Pirmajam blunkančios sofos pokalbiui pakviečiau rašytoją Liną Laurą Švedaitę, kuri ruošiasi pristatyti savo pirmąją knygą „Laiškai hipokampui“.

„Kažkur skaičiau, o gal žiūrėdama filmą nugirdau, kad siela plonyčiu siūleliu prisitvirtinusi prie širdies. Plonyčiu siūleliu. Maždaug taip ir įsivaizduoju gyvybę – banginio, žmogaus ar beždžionės – nesvarbu. Plonytis magiškas siūlelis, kuris nutrūksta be garso. Kaip ir įsimylima – be garso. Borisas mane įsimylėjo, kai jam papasakojau, kad po insulto daktarai mane skersai išilgai tyrinėjo tris savaites ir tik paskutinę dieną į stemplę sugrūdę echoskopo daviklį širdyje rado skylutę, kurią teko užkimšti kamštuku, pagamintu iš nikelio. Tikras romantikas. Aš Borisą įsimylėjau, kai ant jo buto sienos pamačiau kabantį sufijų būgną. Vadinasi, jis žino, kaip plaka širdys.“

Pirmasis klausimas Laurai susijęs su tuo siūleliu, kuriuo siela prisitvirtinusi prie širdies. Laura apie gyvybės trapumą suvokė tada, kai ją ištiko insultas. Klausiu jos, kaip tuo metu dorojosi su užklupusiu mirtingumo suvokimu, nerimu ir kaip įmanoma tą siūlelį sutvirtinti, o ji atsako, kad niekaip nesutvirtinsi:

„Manau, yra daugybė žmonių, kurie gyvena savo gyvenimus ir net nežino, kad yra tas siūlelis. Ir, tiesą pasakius, nė vienam nelinkėčiau jo pamatyti.
Man taip atsitiko, kad teko pamatyti ir, suvokusi jo trapumą, suvokiau, kaip netikėtai visa ši šventė gali baigtis.

Kai iš arčiau susiduri su mirtimi, gyvenimas tarsi pasidalina į dvi dalis – prieš ir po. Kaip ir skalbimo miltelių reklamose: prieš būni visas suglamžytas, įsisunkęs violetinių vyno dėmių, o po „skalbimo“ pasidarai baltas, švarut švarutėlis, tarsi naujai gimęs. Vėl pradedi džiaugtis tuo, ką turi. Bent jau man taip buvo. Prieš tuos įvykius manyje netrūko destrukcijos, susirežisuotos kančios. Tai atsispindėjo ir mano kūryboje. Manau, kad griaunanti jėga apskritai yra būdinga daugeliui postmodernių kūrėjų ir menininkų.

Kartą viena kritikė parašė, kad mano kūryboje egzistuoja tam tikra subtili linija, kurią aš tarsi sąmoningai sugriaunu per ironiją, per vulgarumą – taip tą liniją paslėpdama. Kritikės pastebėjimas buvo labai naudingas – suvokiau, kad iš tiesų griovimas šiuo metu yra „ant bangos“, ir aš, norėdama įtikti, grioviau nė nesusimąstydama apie savo balsą – apie teksto gyvybę.“

Lauros tekstai jautrūs ir intymūs, dokumentiški ir autobiografiniai, tad juose gausu nuorodų į asmenines patirtis bei išgyvenimus, kuriuose vulgarūs įvaizdžiai, išsireiškimai skamba tarsi siekis pasislėpti.

„Dabar iš tiesų jaučiuosi gerokai apsinuoginusi, kadangi rašydama tarsi intuityviai siekiau niekuo nesidengti: nei personažais ar ryškiu siužetiniu naratyvu. Matau tame prasmę. Manau, kad tokiu būdu geriau persiskaitys pagrindinė knygos žinutė. Vienaip ar kitaip, jaučiu labai daug nerimo, susijusio su knyga. Jaučiuosi tarsi ką tik susilaukusi vaiko ir laukianti daktarų patvirtinimo, kad su juo viskas gerai.
Knygos laukiau taip stipriai ir aistringai. O dabar, kai sulaukiau, iš tikrųjų pasidarė taip baisu, kaip net negalėjau įsivaizduoti.

Esu priversta paleisti savo kūrinį ir, kol nesu sulaukusi daug grįžtamojo ryšio, kartais atsiverčiu ją ir pradeda atrodyti, kad gal aš ten tiesiog nesąmonių prirašiau – toks stiprus šiuo metu mano vidinis kritikas. Vis prisimenu kitus arba rašomus tekstus, kuriuos galėjau ar turėjau panaudoti knygoje, todėl dar neatrodo, kad knyga gyvena savo atskirą gyvenimą.“

Laura sako, kad save supranta kaip žmogų, kurį įkvėpia daug skirtingų veiklų.

„Viena veikla įkvepia kitą. Aš taip pat dirbu vertėja ir dirbu daug techninio darbo. Esu mama, mylimoji ir kūrėja, savęs tikrai neapibrėžiu kaip vien rašytojos. Suprantu, kad ilgainiui knygos išleidimas tampa dar vienu pliūpsniu „penkių minučių šlovės“, kuris nerimą gali numalšinti tik tam tikram laikui. Galvojau, kad kai knygą jau laikysiu savo rankose, nerimas sumažės, bet taip galvoti buvo naivu, nes vienas nerimas transformavosi į kitą.

Dabar galvoju, kad galbūt knygos pristatymas galėtų numalšinti šią įtampą, nes tikiuosi, kad į jį ateis daug man artimų žmonių: draugų, šeimos narių. Noriu sukurti šventę – „Laiškų hipokampui“ gimtadienį. Noriu pamatyti visus tuos žmones vienoje vietoje, žmones, iš kurių aš atsiradau, su kuriais augau ir tebeaugu, be kurių nebūčiau tokia, kokia esu.“

Knygai parašyti vienuma būtina. Lauros paklausiu, kiek jai pačiai tai yra svarbu, o kiek būtina būti visuomenėje, bendruomenėje?

„Manau, kad turiu nemažai introverto bruožų – būdama vienumoje aš susidėlioju save, pasikraunu, įsikvepiu, svajoju, rašau. Ji priklauso man. Kad ir kur bebūčiau viena, dažniausiai mėgaujuosi tuo, ką matau, ką girdžiu, kur esu, nuo supančio pasaulio. Tačiau, vos tik viso šito pasisotinu, „einu į žmones“. O ten jau vieni atsitiktinumai, siurprizai ir nuotykiai. Iš tikrųjų nemažai „vagiu“ iš situacijų, istorijų, susitikimų su kitais žmonėmis bei jų pasakojimais ar išgyvenimais. Žinoma, tai perdirbu. Vienaip ar kitaip, man rašyti geriau sekasi tarp keturių sienų, tamsoje ir tyloje.“

Ko gero, net labai norėdamas, negalėtum visiškai atsiriboti – juk už tų visų sienų, už kompiuterio monitoriaus – visur yra žmonės.

„Paradoksalu, nes rašau iš to ilgesio, siekio surasti, atkurti ryšį su skaitytojais – pasikalbėti su žmonėmis, kurie už sienos, pavyzdžiui, tuo metu valosi dantis. Kadangi ant mano knygos viršelio nėra nei mano vardo, nei pavadinimo, įsivaizduoju, kad žmonės, kurie prie šio leidinio prisilies, pirmiausia bus labai smalsūs ir ieškantys: savęs, atsakymų.“

Trumpam sustoju ir pati bandau įsivaizduoti būsimus Lauros skaitytojus. Prieš akis išnyra centrinis knygynas. Priešakyje pasirodo patys įvairiausi žmonės: vyrai, moterys, vaikai – su kepurėmis, su šalikais, paltais, spalvotomis ir vienspalvėmis striukėmis, pirštinėmis, krepšiais ir kuprinėmis. Tuos žmones jungia meilė, nes ir Lauros knyga tiesiog ja pulsuoja. Kūrinyje žmonės gyvena taip, kad jų gyvenimai neatrodo suvaidinti – jie apsupti buities ir kasdienybės: ir išduoda, ir šlapinasi, ir valgo, ir įsimyli, ir verkia – jie daro viską, o Laura nebando žmogaus paversti herojumi ar jį supoetinti, tačiau kiekvieną būtybę aprašo atidžiu švelnumu.

Knygos kalba žavinga tuo, jog autorė apie paprastus dalykus kalba paprastai, buitį mato buitišką, dialogus kuria kasdieniškus, tačiau greta nuolat sklando neapibrėžtas poetinis kalbėjimas, kuris kūrinį pakelia virš buities, virš realybės, virš paprasto egzistavimo.

Rašytojos paklausiu, kiek sąmoningai ar nesąmoningai ji iššaukdavo ar surežisuodavo emociškai intensyvias situacijas savo gyvenime, kad jas išgyvenusi, apdorojusi galėtų užrašyti.

„G. G. Márquezas, mano mylimiausias rašytojas, yra parašęs knygą „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“. Ši knyga iki šiol guli ant mano naktinio stalelio. Galvoju, kad iš tiesų labai ilgai kolekcionavau istorijas ir savo gyvenime. Vienu metu net buvau nustojusi rašyti ir galvojau, kad nesąmonė būti užsidariusia vieniše ir savo visas svajones atverti popieriaus lapui. Tada supratau, kad man reikia gyventi. Taip ir padariau – pradėjau gyventi. Iš tikrųjų tai gyvenau ne ką kitą, bet savo būsimą knygą. Ilgainiui rašymas mane pats susigrąžino. O insultas trenkė „per galvą“, nes buvo toks įvykis, kurio negalėjau surežisuoti. Tada ir supratau, kad gal jau gana visos tos režisūros.

Atsimenu, kaip važiavau į Iraną, į Londoną, visur kitur – tai dariau iš širdies, bet didelė dalis buvo ir iš baimės, galbūt noro gyventi kažkokį „ypatingą gyvenimą“, tokį, kokio negyvena niekas kitas. Manau, daugybė tiek nuostabių, tiek ir tragiškų dalykų įvyksta iš egzistencinės baimės.

Dažnai atrodė, kad gyvenimas turi savo garsą, tuo metu tas garsas labiau panešėjo į triukšmą. Man klausantis jo kildavo nerimas. Juk gyventi gali būti ir be galo baisu. Iš to kyla begalinis noras kažką daryti, nuveikti – užmušti tą triukšmą.

Anksčiau kilo minčių apie tai, kad nustojusi režisuoti situacijas neturėsiu apie ką rašyti, tačiau netrukus suvokiau tai, kad gyvenimas yra stebuklingas ir gražus tuo, kad pats be mūsų įsikišimo yra režisierius, prilygstantis bent jau Paolo Sorrentino. Kol esame labai jauni, galbūt galvojame, kad jei patys nesukelsim ar neiššauksime situacijų, gyvenimas bus nuobodus, tačiau ilgainiui pamatai, kad nustojęs režisuoti gyventi nesiliauji, priešingai – pasidarai labiau atviras pasauliui, nes jam leidi tau pasiūlyti pačius įvairiausius dalykus tokiais būdais, kurių net neįsivaizdavai esant“.

Lauros knyga palieka fragmentinės prozos įspūdį. Manau, kad tai ne be reikalo atspindi ir šiuolaikinio – postmodernaus skaitytojo būvį. Tokio skaitytojo, kuriam sunku susitelkti ties vienu dalyku vienu metu. Yra daugybė žmonių, kurie savo kompiuteriuose atsidaro daugybę skirtukų tikėdamiesi, kad sudominusius straipsnius skaitys vėliau ir juos uždaro perskaitę vos vieną pastraipą. Tokiu būdu Lauros tekstai tarsi pasakoja apie šiuolaikinį skaitytoją tuo būdu, kuriuo ji yra parašyta.

„Aš neslepiu, kad esame fragmentiški, neslepiu ir to, kad galbūt mano knyga bus kritikuojama dėl to, kad joje nėra klasikinio naratyvinio pasakojimo, tačiau rašydama negaliu meluoti ar būti rašyme kitokia, nei esu iš tiesų.

Galų gale, rašydama knygą, įsivaizdavau, kaip ją skaito žmogus iš ateities. O ateities žmonės galbūt bus dar fragmentiškesni.

Šiuo metu tarsi esu priversta daugiau stebėti, nei dalyvauti. Ir stebėdama dar aiškiau pamatau, kokie mes nevienalyčiai ir kaip kartais nemokame net sakinio užbaigti. Ir kaip tai kelia nerimą. Ir kaip tai, vis dėlto, yra gražu.“

Artimiausias susitikimas su Laura – Knygų mugėje vasario 24 dieną 14:00.

„Blunkančios sofos“ projektą finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba