YITZHAKAS ARADAS Izraelyje ir visame pasaulyje žinomas kaip Holokausto tyrėjas. Lietuvoje pašnekovas buvo paskirtas Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nariu. Ši komisija, remdamasi išlikusiais dokumentais ir archyvine medžiaga, turėjusi atlikti istorinius tyrimus ir informuoti gyventojus apie nacių bei sovietų okupacijos nusikaltimus, jų padarinius Lietuvos visuomenei ir tarptautinei bendruomenei. 

Y. Aradas į šią komisiją buvo paskirtas 2005-aisiais. Tačiau viskas greitai pakrypo netikėta linkme. Lietuvos valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra siekė atlikti ikiteisminį tyrimą, kuriame įtarimai pateikti pačiam Y. Aradui. Ikiteisminis tyrimas, pradėtas Lietuvoje, sukėlė triukšmą Izraelyje. Izraelio laikraštis „Haaretz“ pranešė, kad Y. Aradas Lietuvoje įtariamas tuo, kad būdamas sovietiniu partizanu įsivėlė į lietuvių žudynes Antrojo pasaulinio karo metais. 2008 m. rugsėjį byla nutraukta dėl įrodymų trūkumo.

Sužinojęs apie jam pateiktus įtarimus, Y. Aradas atsisakė vykti į Vilnių ir tęsti darbą komisijoje. „Haaretz“ pabrėžė, kad Holokaustas Lietuvoje buvo išskirtinis tuo, jog daugiausia buvo vykdomas vietos gyventojų, ypač tvarkos policijos, kuri pradėjo skersti žydus iškart po sovietų pasitraukimo 1941-aisiais, dar nespėjus atvykti vokiečių kariuomenei. 

Pats Y. Aradas tuo metu susiklosčiusią situaciją pakomentavo trumpai: „Jeigu tai būtų tik asmeninis reikalas, dėl to nedaryčiau problemos, tačiau tai visai nėra asmeniška. Tai, ką jie stengiasi padaryti su šiuo tyrimu, yra lygties forma, pagal kurią ne tik lietuviai žudė žydus, bet ir žydai žudė lietuvius. Vadinasi, atsiskaitėme ir galime judėti toliau.“

Yitzhakas Aradas. Kosto Kajėno nuotrauka

Išblaškyti karo 

Tačiau apie viską nuo pradžių. Su Yitzhaku Aradu susitikome Izraelyje, prestižiniame Tel Avivo Ramat Hašarono priemiestyje, kur pašnekovas įsikūręs prabangiuose senelių namuose. Istorikas, kurio šaknys Lietuvoje, nėra linkęs bendrauti su žurnalistais.

Y. Aradas gimė 1926-ųjų lapkričio 11-ąją Švenčionyse, maždaug 90 kilometrų šiaurės rytų kryptimi nuo Vilniaus, sinagogos kantoriaus šeimoje, kuri buvo religinga, bet neortodoksinė. Kai berniukui sukako penkeri, jis su šeima pradėjo keliauti iš vienos vietos į kitą.

„Mes šeimoje visi kalbėjome hebrajiškai, buvau auklėjamas kaip žydas ir sionistas, – pasakojo Yitzhakas. – Mano šeima ir visa mūsų giminė svajojo, kad ateis ta diena, kai išvyksime į Izraelio žemę. Tačiau šią mūsų svajonę, kaip ir milijono žydų, palaidojo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pirmąją jo dieną, 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją, aš buvau Varšuvoje. Tris savaites miestas buvo apsuptas vokiečių pajėgų. Iš dangaus krito daugybė bombų, visas miestas skendėjo ugnyje ir tirštuose dūmuose, tačiau man pavyko išsigelbėti.“

Yitzhako Arado išdrožinėti jo gyvenime jam svarbūs buvę žmonės. Kosto Kajėno nuotrauka

Pabėgo į sovietų okupuotą Lenkiją 

1939 metų lapkritį Y. Aradas karo sąlygomis šventė ir savo bar micvą (kaip žydai berniukai sulaukę 13-os švenčia pilnametystę). Minėjimas vyko sinagogoje už uždarų durų, visai šeimai baiminantis, kad tik neįsiveržtų vokiečių kariai. 

Supratę, kad Lenkijoje žydams pasilikti kiekvieną dieną darosi vis pavojingiau, Aradai nusprendė sugrįžti atgal į Švenčionis. 1939 metų gruodžio 25 dieną trylikametį Y. Aradą su penkiolikmete seserimi Rahel tėvai išsiuntė atgal į Lietuvą. Per sieną juos pervedė lenkai, ir paaugliai netrukus vėl atsidūrė Švenčionyse pas ten likusius giminaičius. 

„Daugybė žydų iš Lenkijos į sovietų okupuotus kraštus bėgo ne todėl, kad palaikė komunistus ar Maskvos diktatūrą, jie iš dviejų blogybių rinkosi mažiausią – sovietai žydams buvo geriau nei naciai, – prisiminimais dalijosi Holokausto tyrėjas. – Kai Lenkija buvo padalyta Molotovo–Ribbentropo paktu tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, Švenčionys tapo okupuota Sovietų Sąjungos dalimi. Pastarosios pajėgos peržengė rytines Lenkijos ribas, per 2–3 dienas rusai perėmė kontrolę, kaip jie vadina – vakarinės Baltarusijos, vakarinės Ukrainos, lenkai tai vadino Rytų Lenkija. Dabar tai Baltarusija, Ukraina, o Vilniaus sritis yra Lietuvoje. 

Mes žinojome, kad vokiečių okupuotoje dalyje žydams bus kur kas sunkiau išgyventi nei Sovietų Sąjungoje. Žinojome, kad visos žydų organizacijos Sovietų Sąjungoje yra uždraustos, bet buvo galima iš ten išvykti individualiai. Todėl aš ir mano sesuo slapta padedami lenkų prasmukome iš vokiečių okupuotos Lenkijos dalies į užimtą Sovietų Sąjungos. Atsimenu, tai buvo Kalėdų naktis. Pabėgome atgal į Švenčionis, tuo metu ten dar buvo likusi beveik visa mūsų giminė: mamos trys broliai ir trys seserys, seneliai.“

Didžiulės Yitzhako Arado šeimos nuotrauka. Kosto Kajėno nuotrauka

Koks likimas ištiko tėvus – nežino iki šiol 

Sugrįžęs į Švenčionis Y. Aradas pradėjo lankyti rusų mokyklą, nes čia veikusi žydų mokykla jau buvo uždaryta. 

„Švenčionyse lankiau rusų mokyklą. Gyvendamas Lenkijoje – hebrajų. Kai prisimenu save jaunesnį, suvokiu, kad visuomet, kad ir kur buvau, mano svajonė buvo pasiekti šią vietą, Izraelį. Pamenu, kaip vieną naktį iš mokyklos bibliotekos, į kurią užeidavau, mums pavyko išsinešti nemažai žydų autorių knygų ir vadovėlių. Todėl mokydamasis rusiškai naktimis skaitydavau žymiojo Lietuvos žydų poeto Abraomo Mapu knygas“, – kalbėjo Y. Aradas. 

Paklaustas apie tėvų likimą, pašnekovas tik gūžčiojo pečiais. Lenkijoje likę tėvai vaikams žadėjo pabėgti iš Varšuvos į Švenčionis, tačiau po mėnesio, kaip buvo sutarta, nepasirodė. Y. Aradas su seserimi jų daugiau niekada nebepamatė. 

„Mano tėvai tebebuvo Varšuvoje, planavo pabėgti, bet buvo žiemos metas, sniegu buvo sunku vaikščioti, o vokiečių kariai masiškai žudė žydus. Mano šeima liko Varšuvoje. Aš nežinau, koks likimas juos ištiko. Manau, yra du scenarijai: arba jie žuvo Varšuvos gete iš bado, dėl ligų, nes Varšuvos gete buvo daugiau kaip 400 tūkstančių žydų, ir beveik 100 tūkstančių jų mirė iš bado ir dėl ligų. Galbūt taip nutiko ir mano tėvams, arba jie buvo deportuoti į Treblinką (vokiečių įkurta mirties ir koncentracijos stovykla netoli Treblinkos miestelio Lenkijoje) tarp liepos ir rugsėjo 1942-aisiais. Nežinau, kur jie mirė, nežinau nieko. Iki pat šios dienos, kai turiu galimybę kalbėti su jumis, nežinau savo tėvų likimo.“

Yitzhakas Aradas gyvena prabangiuose senelių namuose Izraelyje. Kosto Kajėno nuotrauka

Švenčionių getas

1941-ųjų birželį vokiečių kariams įžengus į Švenčionių miestą, Y. Aradas kartu su bičiuliais nutarė bėgti iš Lietuvos į Baltarusiją. 

„1941 m. birželį vokiečių tankus jau išvydome ir Švenčionyse. Bandydami kaip nors gelbėtis planavome vėl bėgti į Lenkiją, bet naciai buvo greitesni už mus, todėl teko pasilikti. Netrukus Švenčionyse padedami vietos policininkų valdžią perėmė vokiečių kariai. Vieną dieną buvo surinkta apie 200 jaunų žydų ir neva išvesta į darbą. Bet iš tikrųjų už kelių kilometrų nuo miestelio jis buvo sušaudyti, – skaudžius faktus dėstė Holokausto tyrėjas. – Mums, žydams, esantiems Švenčionyse, – o jų buvo maždaug apie 3 tūkstančius (Švenčionyse tuomet buvo iš viso apie 8 tūkstančius gyventojų, daugumą jų sudarė žydai, kitą dalį – lenkai, lietuviai, rusai, baltarusiai, buvo ir keletas totorių šeimų), – rugsėjo gale vokiečiai pasakė, kad keliausime į getą, esantį netoli Švenčionėlių. 

Buvo aišku, kad visi ten išvežti žydai bus nužudyti – atrodė, kad ir manęs laukia toks pat likimas. Bet paragintas bendraamžių, – tada man buvo apie 15 metų, pasprukau į Baltarusiją, į Glubokij miestelį. Žinoma, pabėgti nebuvo lengva, net nežinojome, ar Baltarusija okupuota, ar ne, tačiau vis vien bėgome. Pasiekę Glubokij po kelių savaičių gavome žinią, kad visi žydai gete sušaudyti. Dabar ten stovi memorialas. Švenčionėliuose liko mažas getas, kuriame teliko 300–500 amatą išmanančių žydų, , jų reikėjo vietiniams lietuviams ir vokiečiams.“ 

Iki 1941 metų pabaigos išbuvęs Baltarusijoje, Y. Aradas iš vietos gyventojų išgirdo gandų, kad ir čia bus kuriami getai, todėl ir vėl nusprendė grįžti į gimtuosius Švenčionis, kur buvo likusi jo sesuo. 

„Neatsimenu kaip, bet mane pasiekė žinia, kad mano sesuo Švenčionyse liko gyva. 1941-ųjų pabaigoje Baltarusijoje pasklido gandas, kad ir čia bus kuriami getai. Tuo metu Švenčionyse buvo likę getai, kuriuose gyveno tik produktyvūs žydai, turintys amatą. Aš ir mano draugai nusprendėme grįžti į Švenčionių getą, – kalbėjo Y. Aradas. – Atsimenu 1941–1942 metų ilgas žiemos naktis. Buvo labai šalta žiema. Tuo metu susipažinome su keliais jaunuoliais, maždaug 15–16 metų amžiaus. Galvojome, ką daryti, nes suvokėme, kad Švenčionių getas bus likviduotas. Galvojome, kad reikėtų rasti ginklų, pasitraukti į mišką ir prisijungti prie partizanų. 

Bet vieną 1942-ųjų vasario vakarą gete apsilankė vokiečiai: aš ir kiti 11 žydų buvome ištempti į lauką. Kai jie mus vedė, buvau tikras, kad lydi į atokesnę vietą, kad sušaudytų. Tačiau jie mus nusivedė į miestą. Ten stovėjo nemažas vokiečių sandėlis su daugybe ginklų. Mums buvo liepta juos rūšiuoti. Išėjus vokiečiams į lauką parūkyti, radau mažą pjūklą, skirtą medienai pjauti, ir įsidėjau į kišenę. Žinoma, bijojau, kad pabaigus darbą galime būti patikrinti ir už vagystę nušauti, tačiau to nebuvo – vakare buvome grąžinti į getą.“

Partizano užduotis: sprogdinti traukinius 

Y. Aradas su draugais tuo metu jau turėjo žinių, kad kažkur pasienio su Baltarusija miškuose veikia sovietų partizanai. Iš vokiečių sandėlio nugvelbę senų perdirbtų ginklų, 1942-ųjų pavasarį Y. Aradas su grupele draugų pabėgo iš Švenčionių geto ir pasiekė Baltarusijos miškus, maždaug 20 kilometrų nuo pasienio su Lietuva. 

„Šalia geto visuomet stovėdavo keli lietuvių policininkai, o vokiečiai mus parvesdavo tiesiai pro vartus į getą net netikrinę, tik sakydavo, kad kitos dienos šeštą valandą ryto vėl eisime tęsti darbų sandėlyje. Problema buvo tik tai, kad nežinojome, kur galime paslėpti nugvelbtus ginklus. Visą mėnesį nuolat dirbome toje pat vietoje, slapta prisirinkome ginklų, nes mūsų tikslas buvo pabėgti į mišką ir prisijungti prie ten buvusių partizanų. Girdėjome, kad jų būta rytuose. Ilgai negalėjome pasprukti iš geto nepastebėti vokiečių, – pasakojo Yitzhakas. – Galiausiai 1943-iųjų kovą mūsų geto draugų būrelis, kurį sudarė gal 25 asmenys, beveik visi berniukai ir tik kelios mergaitės, pabėgome į mišką, esantį maždaug 25 kilometrų atstumu nuo Švenčionių.

Gyventi miške buvo labai sunku. Reikėdavo kažkaip prasimanyti maisto, todėl tekdavo eiti į aplinkinius kaimus. Po mūsų apsilankymų vietos gyventojai šaukdavo: „Žydai plėšia.“ Bet mes neturėjome kitos išeities, kažkaip reikėjo išgyventi ir išlikti. To laikotarpio negaliu pavadinti gyvenimu – mes tik egzistavome. O egzistuoti žydui buvo labai sunku. Nes žydai negalėjo išlikti gyvi be vietos gyventojų pagalbos. Eidavome į aplinkinius kaimus, tačiau vos mus pamatydavo, kildavo grėsmė, kad kuris nors vietinis bėgs ir įskųs policijai ar vokiečiams. Mes bet kurią akimirką galėjome būti nužudyti.“


Daugiau kaip po mėnesio, praleisto miškuose, Y. Aradas sutiko mažą sovietinių partizanų būrį, kuriam vadovavo Vasilijus Čapajevas. Šio partizanų būrio užduotis tuo metu buvo sprogdinti traukinius. Y. Aradas prisidėjo prie sovietų partizanų būrio ir jam priklausė, kol Raudonoji armija užėmė regioną. 

Y. Aradas tęsė: „1943-iųjų vasarą, kai su V. Čapajevo būriu susitiko Motiejaus Šumausko vadovaujamas „Žalgirio“ būrys, man, kaip Lietuvos piliečiui, buvo pasiūlyta pereiti pas lietuvius, partizanavusius Naručio miške. Kurį laiką su mumis buvo ir Genrikas Zimanas, bet vėliau jis pasitraukė į Rūdininkų girią. 

Man buvo suteiktas Anatolijaus Kunickio slapyvardis. Lietuvos miškuose partizanavau iki 1945-ųjų balandžio. Kai priklausiau Vilniaus partizanų būriui, kuris vadinosi „Žalgiris“, dalyvavau sprogdinant šešiolika vokiečių krovininių traukinių. Miškuose veikdavome grupėmis, dažniausiai po penkis žmones. Pagrindinė mūsų užduotis buvo sprogdinti traukinius geležinkelio linijoje Vilnius–Daugpilis–Leningradas. Gyvendamas miškuose suvokiau, kad privalau kariauti su vokiečiais ir jų kolaborantais, kurie išžudė mano šeimą, giminaičius, tūkstančius nekaltų žydų. Buvau eilinis partizanas ir kariavau su savo tautos priešais, turėdamas vienintelę svajonę – po karo išvykti į Izraelį. Apie visą šią istoriją esu parašęs knygą „The Partisans“.“

Šis savo rankomis išdrožtas darbas Yitzhakui Aradui simbolizuoja jo atskyrimą nuo šeimos. Kosto Kajėno nuotrauka

Tyrimas apie moralines žydų tautos problemas

1945-ųjų gegužės pradžioje Y. Aradas nusprendė jau įvykdęs savo įsipareigojimą Tarybų Sąjungai ir netrukus nelegaliai pabėgo į Lenkiją. 

„Visą gyvenimą turėjau svajonę pasiekti šią vietą, Izraelį. Baigiantis karui, Lietuvoje buvo renkami žydai, norintys išvykti į Izraelį. Turėdamas Graikijos piliečio dokumentus, nelegaliai per Lenkiją, Rumuniją, Italiją 1945-ųjų gruodį laivu pasiekiau išsvajotąjį Izraelį, – pasakojo Y. Aradas. – Vos atvykus teko dalyvauti Nepriklausomybės kare. Kibuce gyventi niekada nenorėjau, todėl pasilikau tarnauti kariuomenėje. Čia gavau vidurinį išsilavinimą, po to kariuomenės buvau išsiųstas į Tel Avivo universitetą. 1946 metais į Izraelį atvyko ir mano sesuo, irgi partizanavusi Rūdninkų girioje.“ 

Izraelio kariuomenėje ištarnavęs beveik 30 metų ir 1972-aisiais jau būdamas generolas majoras, Yitzhakassulaukė Izraelio vyriausybės kvietimo kurti Jad Vašemo muziejų Jeruzalėje. Y. Aradas muziejui vadovavo iki 1993-iųjų. Iki to laiko ne kartą lankėsi SSRS archyvuose. Visą surinktą medžiagą panaudojo savo knygai apie SSRS žydų katastrofą išleisti. 

„1972 metais Izraelio švietimo ministro buvau pakviestas įkurti Jad Vašemo muziejų. Iki 1993-iųjų jam ir vadovavau. Parašiau septynis tyrimus, vieną jų – apie Holokaustą Sovietų Sąjungoje (jis išverstas ir į anglų kalbą, paskelbtas ir rusų kalba). Vėliau rašiau tyrimą apie Lenkijos žydus, jį paskelbė Indianos universitetas, – sakė Holokausto tyrėjas. – Šiuo metu dirbu ties nauju tyrimu, kurio tema – moralinės problemos. Ne apie vokiečius ir žydus, ne apie Lietuvos–Lenkijos žydus, bet apie moralines žydų tautos problemas ir tai, ką reiškia gyventi gete, ką reiškia gyventi sąlygomis, kai nėra maisto.

Tai ypač sudėtinga tema, nes nenoriu visko pateikti vien juoda spalva – noriu šioms istorijoms suteikti spalvų, o tai nėra lengva. Dabar sunku rasti knygą, kurioje nors maža žydų istorijos dalis nebūtų pavaizduota per tragediją, kurią mūsų tauta patyrė. Dažnai, kai papasakoju žmonėms istorijas, paklausiu, ką jie apie tai mano. Ir dažniausiai jie neturi atsakymo. Siekiu ieškoti tokių istorijų, į kurias nėra atsakymo, į kurias reikia gilintis, norint suvokti tikrąją tragediją.“

Kosto Kajėno nuotrauka

Y. Arado susitikimas ir pokalbis su V. Landsbergiu 

Y. Aradui – jau per 90 metų, žmona mirė prieš ketverius metus, tačiau Y. Aradas turi tris vaikus, vienuolika anūkų ir net vienuolika proanūkių. Pašnekovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir gyvendamas Izraelyje. Kartu su anūkais aplankė gimtuosius Švenčionis, Vilnių, Kauną. 

Y. Aradas tęsė pasakojimą: „Turėjau labai didžiulę šeimą, kurios netekau Holokausto metu, bet turiu labai didelę šeimą ir dabar – visa ji gyvena Izraelyje, kai kurie artimieji tarnauja kariuomenėje. Ne kartą lankiausi Lietuvoje, čia buvo atvykę ir mano vaikai.

Mano nuomone, svarbiausias įvykis Lietuvoje yra tai, kad ji yra nepriklausoma valstybė. Po visų problemų su Sovietų Sąjunga Lietuva per tokį trumpą laiką sugebėjo atgauti nepriklausomybę ir tapti demokratiška, pažangia valstybe. Kalbant apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius reikėtų paminėti, kad lietuviai turėtų žinoti ir suprasti savo vaidmenį bendradarbiaujant su žydais ar veikiant prieš mus. 

Vieną kartą susitikau su Vytautu Landsbergiu. Jis manęs paklausė, kodėl kaltinu lietuvius prisidėjus prie Holokausto ir antisemitizmo. Aš jam atsakiau: „Be Vokietijos nebūtų buvę Holokausto ir antisemitizmo, bet Vokietija pripažino savo vaidmenį Holokausto istorijoje, ji daug išmoko iš savo sudėtingos istorijos. Juk dabar mūsų santykiai su vokiečiais yra labai draugiški. Manau, kad jūs, lietuviai, bandote paneigti savo vaidmenį Holokauste.“ V. Landsbergiui pasakiau, kad tai yra istorija, ją turi žinoti jauni žmonės, juk be vokiečių nebūtų buvę ir Holokausto Lietuvoje. Tačiau manau, kad jei lietuviai būtų labiau atjautę žydus karo metu, jų daugiau būtų išgyvenę, nes tam, kad žydai išgyventų, reikėjo vietos gyventojų pagalbos.“

Yitzhako Arado asmeninio archyvo nuotraukos

Europą išgelbės tik bendras siekis kurti gražesnį pasaulį

Kalbėdamas apie Izraelio šalies pasiekimus, Y. Aradas teigė, kad per 70 metų nepriklausomybės Izraelio valstybė patyrė labai sunkių momentų. Jam atvykus į Izraelį, per karą šalyje tebuvo 600 tūkstančių žydų, o dabar, po 70 metų, šalyje gyvena daugiau kaip 6 milijonai gyventojų. Kiekvienas valstybės dešimtmetis nepagaili savų išbandymų.

„Izraelio ekonomika dabar plėtojama labai sparčiai, valstybė per trumpą laiką tapo pažangi daugelyje sričių. Galime didžiuotis pasiekimais medicinos, švietimo ir aukštųjų technologijų srityse. Mes pasiekėme labai daug, nors bet kada gali prasidėti karas. Manau, per tuos 70 Izraelio nepriklausomybės metų turėtume didžiuotis tuo, ką pasiekėme, nors turime ir nemažai problemų su žydų ortodoksais, taip pat nemažai dvejonių dėl taikios ateities su Palestina“, – kalbėjo Y. Aradas. 

Paklaustas, ko norėtų palinkėti Lietuvos ir Izraelio žmonėms, jis ilgai nesvarstęs tarė: „Ateitis yra jūsų rankose. Žinau, kad kiekviena nauja karta yra kitokia, negalima mąstyti, jog tai, ką mes pasiekėme, turėtumėte pasiekti ir jūs. Manau, svarbu puoselėti naują demokratinį mąstymą, liberalų požiūrį, atsikračius rasizmo, neapykantos ir pykčio. Tai turėtų būti tarsi šūkis. Puikus pavyzdys yra praeitis, matome, kas nutiko pasauliui, praradusiam meilę ir atjautą. 

Jei paklaustumėte manęs, ko bijau, atsakyčiau, kad labai bijau to, kas gali nutikti Europai ateityje. Joje šiuo metu yra daugiau kaip 10 procentų musulmonų. O gimstamumas Europoje yra labai žemas. Bijau, kad ateityje turėsime dar ne vieną krizę, ir ją išspręsti padės tik bendras siekis kurti gražesnį pasaulį.“

Ši publikacija yra projekto „Vaikščiotojai-100“ dalis.