Liudvika Pociūnienė. Vaidoto Reivyčio nuotrauka.

Ar verta grįžti prie polemikos apie skandalą, kilusį dėl Nacionalinės premijos suteikimo vienam dramaturgui, įvertintam už „drąsų literatūros žingsnį į teatrą“? Magėtų, aišku, paieškoti, kur ten ta drąsa ir kas liktų iš vieno ar kito veikalo, nukrapščius keiksmų luobą... Bet tai – profesionalių kritikų darbas. Padarytas arba nepadarytas. Kartais kritikų tylėjimas pasako daugiau už paskelbtą tekstą... Aš nesu kritikė, todėl pasilieku sau privilegiją, kaip tas socialinėje hierarchijoje jokio statuso neturintis, taigi – laisvas nuo konjunktūros, Anderseno pasakos vaikas, galintis sušukti: betgi karalius nuogas!

Vis dėlto per premijų įteikimą pasakyti žodžiai verčia pamąstyti ir tais pamąstymais pasidalinti. Skandalas – visada pamoka, galima ją išmokti, o galima ir neišmokti. Tai koks gi tas intelektualinis kraštovaizdis po šių metų Vasario 16-osios? Koks laureato Mariaus Ivaškevičiaus paliktasis jame pėdsakas? Apgailėtinai skambantis skundas dėl susilaukto purvo savo atžvilgiu? Bet ar tas purvas nebuvo paties Ivaškevičiaus drėbtelėtas ant kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, sugrįžęs rikošetu jam pačiam ir kartu aptaškęs kai kuriuos jo gynėjus, pritarėjus ir patarėjus? Deja, tarp tų pritarėjų neatsirado nė vieno, kuris draugiškai pasiūlytų tiesiog nusivalyti... Visiškai pritariu laureato žodžiams, kad baimė suklysti paralyžiuoja. Bet suklydus argi nederėtų bent pamėgint pasitaisyti? Dramaturgas praleido unikalią progą atsiprašyti ir padėti šioje istorijoje tašką. Žinoma, tai ne pasaulio pabaiga, žmogus dar jaunas, ir gal netgi pasieks tą „liūdną prabangą subręsti...“ Tiktai tokio dėmesio jau nesulauks.

Vis dėlto kūno kalba šiuo atveju pasakė daugiau, nei ištarti žodžiai. Prasukinėdama ceremonijos įrašą atkreipiau dėmesį į laureato mimiką. Kažkas pasirodė labai matyta. Staiga prisiminiau, kur. Penketu „Oskarų“ apdovanotas Ridley Scotto filmas „Gladiatorius“. Įsimintinas jame ne tik Russelo Crowe vaidmuo. Imperatorių Comodą vaidinantis aktorius Joaquin Phoenix, meistriškai valdydamas kūno kalbą, be žodžių pasakė: „Aš niekinu jus ir priversiu mane pamilti...“ Pasakė jis tai išeidamas į areną kautis su Russelo Crowe vaidinamu generolu gladiatoriumi, kuriam ką tik slapta suvarė durklą į nugarą, kad šis dvikovos metu nukraujuotų ir taip garantuotų imperatoriui pergalę... Per premijų įteikimą Nacionaliniame operos ir baleto teatre būtent mimika nevalingai išdavė tai, ką Marius Ivaškevičius gal būtų norėjęs nuslėpti. Belieka apgailestauti, kad tokia laikysena jis ir toliau varo save į kampą. Ir ne tik save...

Jei būtų mano valia, vieną iš nacionalinių premijų kasmet skirčiau už rimčiausią kritiką.

Bet dabar norėčiau jau kiek atsitraukti nuo skandalingosios temos ir pereiti prie esmingai svarbių dalykų. Mėginsiu pratęsti prezidentės mintį apie teisę būti laisviems, už kurią žuvo Lietuvos partizanai. Kūrėjas turi ne tik teisę kurti laisvai. Kūrėjas turi ir pareigą pats vidujai būti laisvas nuo garbėtroškos, godumo, pigių manipuliacijų. O svarbiausia ginti savo vidinę laisvę nuo puikybės, kuri atima norą ir gebėjimą suprasti, reflektuoti, tikrinti, gretinti mitus ir faktus – atlikti tą nematomą darbą, kurio publika nepastebės. Tik tiek, kad publika pakankamai greitai pastebės, jei tas darbas nepadarytas. Didelė pagalba kūrėjui yra sąžininga kritika. Jos labai trūksta. Tam tikroje kultūrinio istablišmento aplinkoje dėl to jau darosi sunku kvėpuoti ir mąstyti. Dėl to ir šio rašinio epigrafu pasirinkau Tomo Venclovos žodžius.

Tas kultūrinis isteblišmentas (atleiskite už griozdišką žodį, tačiau reiškinys, apie kurį kalbu, su kultūros elitu šiek tiek persikloja, bet kartais dramatiškai nesutampa) – taigi, tas darinys nėra visiškai nekaltas dėl nepavydėtinos kritikos būklės. Darinys (vadinkime taip ir toliau), šiaip jau susiformavęs dar sovietmečiu, atpažįstamas iš ydingos laikysenos – skirstymo į „saviškius“, kurie apskritai negali būti kritikuojami, ir tuos „kitus“, kurie neverti dėmesio, nes nuo darinio nepriklausomi. Skiriamasis tokio darinio bruožas – menkai slepiamas snobizmas. Neatmetu, kad tokių „darinių“ gali būti ne vienas.

Jei būtų mano valia, vieną iš nacionalinių premijų kasmet skirčiau už rimčiausią kritiką. Gal tuomet į gerokai iškvėpuotas darinio erdves plūstelėtų daugiau deguonies, o ir platesnei visuomenei būtų lengviau orientuotis – tiesiog apsispręsti, ką verta skaityti, žiūrėti. Geras kritikas visada pateiks pakankamai konkrečios informacijos, būtinos žmogui, nenorinčiam rinktis aklai ir pageidaujančiam tą nedidelę laisvalaikio dalį, skirtą teatrui, kinui ar knygai, panaudoti prasmingai. Reikia pavyzdžių?

Aš, kaip žiūrovas, labai norėčiau padėkoti Živilei Pipinytei už išsamią „Purpurinio rūko“ recenziją, pavadintą „Neišsisklaidęs rūkas“, išvadavusią mane nuo būtinybės eiti žiūrėti filmą. Žinoma, jei norėčiau pati apie tą filmą kalbėti, eičiau ir žiūrėčiau, bet kalbėti neketinu vien todėl, kad norėčiau pasilikti kūrybos lauke ir neapsikrauti tuo, kas nėra geriausi pavyzdžiai, iš kurių vertėtų mokytis. Kalbant apie dramatiškiausius XX a. istorijos dalykus, norėčiau pasilikti prie stebėtinai nešališko Romano Polanskio „Pianisto“, Istvano Sabo šeimyninės sagos „Sonenshine“ (Saulės šviesa) bei „Taking sides“ su Harvey Keiteliu. Filmo pavadinimas lietuviškai išverstas „Apsisprendimas“, nors galėtų būti verčiamas ir kaip „Šališkumas“. Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine. Tikriausiai profesionalūs kritikai tą sąrašą gerokai papildytų.

O sveikiausia būtų, jei liautumės pagaliau skirstę žmones į saviškius ir ne saviškius, geriečius ir blogiečius.

Bet grįžkime prie mūsų lietuviško kultūrinio kraštovaizdžio. Ne taip seniai dar pasirodė Eglės Marcinkevičiūtės-Vitting studija „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Tada pagalvojau – štai gaivus dvelksmas, tarsi kas būtų atplėšęs langą senokai nevėdintoje patalpoje. Štai su tokiu oponentu tikriausiai būtų apie ką kalbėti ir Tomui Venclovai... Pataikyta į dešimtuką ir pirmoji „darinio“ reakcija buvo piktas šnypštimas iš pakampių. O paskui – tyla. Tarsi nieko svarbaus nebūtų pasakyta. Tik tiek, kad „Kultūros barai“, kur pirmiausia publikuota minėtoji studija, šiandien yra atsidūrę ant finansinio sužlugdymo ribos. Ko gero, tai – joks atsitiktinumas... Prezidentė savo kalboje per Nacionalinių premijų įteikimą labai tiksliai pastebėjo – jei nebranginsime įvairovės, neturėsime nieko (cituoju kiek laisvokai, bet esmės, tikiuosi, neiškraipau). Būtų gerai, kad šie žodžiai neliktų vien žodžiais, nes prezidentės ir naujojo kultūros ministro galios gelbstint solidų ir šių dienų mastais vis dar išlaikantį skaitytojų dėmesį kultūros žurnalą yra kiek didesnės nei eilinio prenumeratoriaus. Jei žurnalas išnyktų iš mūsų kultūros kraštovaizdžio, būtų prarasta svarbi dalis erdvės nepriklausomai kultūrinei refleksijai. Tai pačiai refleksijai, be kurios neįmanoma suvokti ir interpretuoti sudėtingos ir dramatiškos  istorijos.

Vis dėlto užbaigti norėčiau ne taip niūriai. Nacionalinės premijos laureatė Mirga Gražinytė-Tyla išsakė gražią svajonę apie puikią koncertų salę, kurią, tikiu, kada nors turėsim. Tikiu ir tuo, kad vis dėlto rasim jėgų ir noro kaip nors prakuopti tuos nacionalinės etikos griuvėsius ir atidengti po jais dar išlikusius pamatus. Galbūt netgi paaiškės, kad tie pamatai visiškai neblogai išsilaikę... Galbūt į tuos pamatus atsirėmę galėsime netgi su humoru pažvelgti į tokį sudėtingą mūsų istorijoje dvidešimtąjį amžių. Ernstas Lubitchas sukūrė nesenstančią komediją apie lenkų pasipriešinimą nacistinei okupacijai dar tebevykstant mūšiams, 1943 metais – „To be or not to be“. Estų režisierius Hardi Volmeris savo 2013 m. juostoje „Elavad pildid“ (Gyvieji paveikslai) rado galimybę prievartavimų ir okupacijų temą parodyti juodo humoro spalvomis. Tai įmanoma, kai neprasilenki su etika iš esmės. Humoras apskritai – dalykas rimtas. Toks požiūris būtų vaistas ir mūsų neužgijusioms žaizdoms. O medžiagos tokiam žvilgsniui galima rasti netgi Vanago prisiminimuose.

Tik tiek, kad Vanagas buvo labai subtilus žmogus, nenorėjęs užgauti bendražygių, su kuriais drauge žvelgė mirčiai į akis, ir nekėlė sau tikslo pateikti spalvingą pasakojimą. Jam buvo svarbiau palikti patikimą liudijimą. Renata Šerelytė neseniai publikuotame interviu užsiminė, kad šiuo metu ją išties domina pokaris, ir tame pačiame interviu pasakė matanti „paprasto“ detektyvo žanro perspektyvą. Griežtas detektyvo žanras reikalauja tikslios įžvalgos, kuria galėtų remtis teisybės paieškos, įtikinamos veikėjų motyvacijos. Tarsi soneto forma, ne tik nevaržanti poeto, bet ir skatinanti meistriškumą... Ar ne to laukia ir eilinis skaitytojas, ypač kai kalbama jautriausiomis temomis? Skaidrus ir atviras žvilgsnis nėra neįmanomas, ypač šiandien, kai nesunkiai prieinami pirminiai šaltiniai – prisiminimai, liudijimai, dokumentai. Galima, aišku, ir toliau pasikliauti antrinėmis schemomis iš kokios nors užsienio autoriaus apysakos... Bet jų nepatikrinti, turint galimybę, būtų nelabai rimta.

O sveikiausia būtų, jei liautumės pagaliau skirstę žmones į saviškius ir ne saviškius, geriečius ir blogiečius. Tikrosios grumtynės tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno širdyje, kaskart kai tenka rinktis tarp garbėtroškos ar savigarbos, saviraiškos ar atsakingos kūrybos, konjunktūriško ar laisvo mąstymo, abejingumo ar atjautos, keršto ar atleidimo... Tik tiek, kad pasirinkimai, apsisprendimai laikui bėgant sumuojasi, ir mes patys atsakingi už tai, su kokiu veidu galiausiai nueisime nuo arenos. Žodis „chamas“ irgi ne iš karto tapo bendrinis... O turbūt kraupiausias pavyzdys, kaip kartais veikia rašytojo žodis, yra Iljos Erenburgo kreipimasis į Raudonosios armijos karius, raginantis be jokio gailesčio prievartauti priešo žemėje (tekstas prieinamas internete ir netgi išverstas į lietuvių kalbą). Pats rašytojas tikriausiai nieko neišprievartavo, bet jo atsakomybė už masinius prievartavimus nugalėtojų žygyje Berlyno link žymiai didesnė nei eilinio tamsaus prievartautojo iš Rusijos glūdumos...